2021 01 11

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Kūjis, pjautuvas ir kiniškas užrašas
Kadras iš protestų Honkonge. EPA nuotrauka

2021 01 11

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Naujoji blogio imperija. Ar pandemija pakeis Vakarų požiūrį į Kiniją?

Prieš dvejus metus Kinijoje buvo suimti ir įkalinti du žmonės – buvęs diplomatas Michaelis Kovrigas, dirbęs vienoje pacifistinėje nevyriausybinėje organizacijoje, ir Michaelis Spavoras, vertęsis pagalba investuotojams bei turistinių kelionių į Šiaurės Korėją organizavimu. Kuo nusikalto šie du vyrai? Jie buvo Kanados piliečiai. Mat prieš devynias dienas iki jų suėmimo Kanadoje už finansinius nusikaltimus buvo areštuota Huawei kompanijos įkūrėjo dukra Meng Wanzhou, ėjusi aukštas pareigas šioje įmonėje. Jos teismo procesas vis dar vyksta, jai gresia dešimt metų kalėjimo, kol kas ji gyvena Kanadoje – beveik laisva, tik be teisės išvykti. M. Kovrigas ir M. Spavoras pradžioje buvo kasdien 6–8 valandas tardomi, vėliau – perkelti į kameras, kuriose visą parą švietė miegoti trukdančios lempos. Jiems nebuvo leista pasitarti su teisininkais. Kinija vis dar laiko juos įkalinusi.

Kita istorija: 2020-ųjų pradžioje FTB vadovas Christopheris A. Wray’us žurnalistams atskleidė, jog JAV specialioji tarnyba tuo metu tyrė apie 1000 bylų, susijusių su kinų vykdomomis technologijų vagystėmis – šie taikosi į elektromobilių bei lėktuvų gamybos paslaptis, branduolinę energetiką ir medikamentų gamybą. 2019 metais JAV iš šalies išsiuntė du kinų diplomatus, nes šie buvo pričiupti apžiūrinėjantys karinę bazę Virdžinijoje.

Galų gale – Kinijos susidorojimas su Honkongu. Nuo XIX a. vidurio šis prekybos uostas buvo Didžiosios Britanijos kolonija. 1997 m. jis buvo perduotas Kinijai ir turėjo būti valdomas pagal principą „viena šalis, dvi sistemos“ – Honkongas turėjo autonomišką įstatymų vykdomąją ir leidžiamąją valdžias bei teismus. 2019 m. Kinija pabandė spustelti Honkongą priimti įstatymą, pagal kurį Kinija galėtų reikalauti už nusikaltimus ar „nusikaltimus“ išduoti jai Honkongo gyventojus, o Honkongas privalėtų paklusti. Kilo didžiuliai protestai, susirėmimai su policija gatvėse. Įstatymas buvo atšauktas, bet protestuotojams to nepakako – jie norėjo daugiau nepriklausomybės nuo Kinijos. 2020-ųjų gegužę rinkimus laimėjo už demokratines reformas pasisakanti partija.

Kuo viskas baigėsi? Pasinaudodama pandemija, Kinija Honkongui primetė „Nacionalinį saugumo įstatymą“, kuriuo remiantis išvaikyti protestuotojai. Tuomet Kinijos valdžia ėmėsi įvedinėti savo tvarką: periminėti teismų sistemą ir spausti žiniasklaidą. Kinijai neparankūs politikai buvo išmetami iš postų, kai kurie bandė bėgti į Taivaną, bet buvo sučiupti ir įkalinti. Tolimųjų Rytų ekspertas, buvęs britų diplomatas Charlesas Partonas žurnale The Spectator pasakoja, jog žmonės, daugelį metų skaitę Kinijos komunistų partijos dokumentus, žino, kad frazė „iš esmės“ juose reiškia „ne“ – „partijai iš esmės pavyko“ reiškia, kad partija turi bėdų. Tačiau partija dabar turi viena bėda mažiau – anot Partono, Honkongas tapo „iš esmės“ autonomišku regionu.

Protestai Honkonge. EPA nuotrauka

Šie pavyzdžiai – tik ledkalnio viršūnė. Koncentracijos stovyklos uigurams, krikščionių persekiojimas, totalinio sekimo sistema, kruvina Tibeto okupacija – sąrašas ilgas, tai tik įžanga. Kodėl Kinijos valdžia daro, ką nori, ir niekas nestoja jiems skersai kelio? Na, gerai, ne visai niekas. Bet minkštoji Kinijos galia leidžia jiems beveik be pasipriešinimo peržengti ribas pernelyg dažnai.

Minkštąją galią Kinija didina, pavyzdžiui, bandydama savotiškai perimti tarptautinių organizacijų kontrolę. Šiandien Kinija yra viena iš svarbiausių Jungtinių Tautų organizacijos finansinių rėmėjų. Britų žurnalistės Claudios Rosett teigimu, didžiulę dalį paramos, kurią Jungtinėms Tautoms dosniai aukoja Kinija, vėliau skirsto organizacijoje dirbantys kinai, Kinijos interesus atitinkančiais būdais. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus kabinetas kasmet iš Kinijos „Taikos ir vystymosi fondo“ gauna 10 milijonų dolerių, turinčių padėti skleisti taiką ir vystymąsi. Ši parama virsta kokiu tuzinu projektų kiekvienais metais – projektus laimina Pekinas, tvirtina Jungtinių Tautų generalinis sekretorius portugalas Antonio Guterresas, tačiau penki iš šešių jam šiuo klausimu patariančių žmonių yra kinai. Dar 10 milijonų dolerių tenka Jungtinių Tautų organizacijos ekonominių ir socialinių reikalų departamentui, kuriam taip pat vadovauja kinai. Didelė dalis šių pinigų tenka Afrikai, kur Kinija tapo svarbiausia investuotoja. Kita svarbi paramos sritis – „Diržo ir kelio iniciatyva“, turinti didinti viso pasaulio valstybių prekybinius ryšius bei priklausomybę nuo Kinijos. Šios iniciatyvos stiprinimas oficialiai įrašytas į vieno iš JT ekonominių ir socialinių reikalų subfondo prioritetų programą.

Tačiau bene svarbiausia yra ekonominė daugelio valstybių priklausomybė nuo Kinijos. Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis – taip, kiek ironiška šiame kontekste remtis jų duomenimis – Kinija yra didžiausią tarptautinės prekybos apyvartą turinti pasaulio valstybė. Daugelis Vakarų įmonių yra vienaip ar kitaip susisaisčiusios su Kinija – jos arba importuoja, arba eksportuoja ten prekes, arba Kinijoje yra jų tiekimo grandinės. Dėl to Vakarai ilgą laiką nuolaidžiavo kinams. Britų politikos apžvalgininkas Jamesas Forsythas pasakoja, jog kalbėdamas apie Kiniją vienas britų politikas yra prasitaręs: „Jungtinės Karalystės verslininkai nepradėdavo skambinėti tau, kai išreikšdavai nusivylimą arba kritikuodavai Sovietų Sąjungą.“

EPA nuotrauka

Kinija taip pat turi ir didžiulę, nors kartais ir nepajuntamą kultūrinę įtaką. Geriausias pavyzdys – Holivudas. Paskutinis Kiniją kritikuojantis filmas ten buvo sukurtas 1997-aisiais. Tai buvo „Septyneri metai Tibete“ (Seven Years in Tibet), kuriame rodomas Kinijos Liaudies išsilaisvinimo armijos įžengimas į Tibetą 1950-aisiais. Po filmo pasirodymo režisieriui Jean-Jacques‘ui Annaud, aktoriams Bradui Pittui bei Davidui Trelwisui buvo uždrausta lankytis Kinijoje (Annaud ir Pittas praėjus beveik dvidešimčiai metų ten vis dėlto nuvyko), tačiau turbūt svarbiausia tai, kad Kinijos valdžia pradėjo drausti ir kitus „Septynerius metus Tibete“ išleidusios kompanijos TriStar Pictures filmus. Atrodo, kitos Holivudo kompanijos pasimokė – Kinija yra milžiniška rinka, nejaugi prarasi ją dėl tokių niekų?

Ar pandemija galėtų pakeisti Vakarų požiūrį į Kinijos grėsmę? Naudodamasi priemonėmis, kurios daugeliui vakariečių būtų pasirodžiusios pernelyg drastiškos, Kinija sugebėjo suvaldyti Covid-19 protrūkį. Taigi, kai visas pasaulis gaivaliosis po ekonominio kracho, Kinija maloniai pasiūlys savo draugišką ranką. Kinijos investicijos bus pagunda greitai išjudinti ekonomiką, tačiau reikš augančią šios valstybės minkštąją galią.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kinijos elgesys su kitomis valstybėmis pandemijos metu buvo tiesiog bjaurus. Kaip žurnale the Spectator pažymi Douglas Murray‘us, Kinijos valdžia žinojo apie viruso grėsmę, tačiau nieko nedarė, kad įspėtų likusį pasaulį. Atvirkščiai, kai lėktuvų reisai Kinijos viduje jau buvo sustabdyti, į užsienio valstybes žmonės skrido kaip skridę. Vėliau, reaguodama į D. Trumpo įtarinėjimus, Kinijos valdžia ėmė mėtyti absurdiškus kaltinimus neva už pandemiją atsakinga ją į Vuhaną atvežusi JAV kariuomenė. Galų gale 2020 m. lapkritį Australijos vyriausybė paprašė nepriklausomo tarptautinio tyrimo dėl viruso kilmės. Kinija į tai atsakė grasindama sankcijomis, o gruodį ėmė ir padidino mokesčius iš Australijos įvežamiems grūdams, mėsai, vynui, medienai, medvilnei ir kitoms prekėms. D. Murray‘aus požiūriu, po pandemijos siūlydama dosnią investicijų pagalbą, Kinija elgtųsi panašiai kaip nekilnojamojo turto agentas, sudeginęs jūsų namą ir dabar norintis pigiai nupirkti sklypą.

Tačiau yra gerų ženklų – galbūt Vakarai prabunda. Antai Jungtinė Karalystė dar vasarą atsisakė bendradarbiauti su Huawei diegiant 5G ryšį. Dabar Jungtinės Karalystės parlamente ruošiamas įstatymas, turintis uždrausti Kinijos kompanijoms pirkti strategiškai svarbias britų įmones bei – tai itin reikšminga – joms priklausančias intelektines teises. Britai nenori technologijomis dalintis su Kinija.

Žinoma, kalbant apie Vakarų santykius su Kinija, svarbiausias klausimas yra JAV vadovybės požiūris. Kad ir ką galvotumėte apie oranžinį vyrą – taip Donaldas Trumpas vadinamas interneto užkaboriuose – jam pavyko pasiekti, kad amerikiečių požiūris į Kiniją pasikeistų. Trumpo administracija stengėsi mažinti Kinijos įtaką tiek įvesdama didesnius prekybos su Kinija ribojimus, tiek, pavyzdžiui, siekdama uždrausti kinišką socialinį tinklą TikTok. Ko Trumpui nepavyko pasiekti – konsoliduoti Vakarų neleisti ar bent sutrukdyti Kinijai didinti įtaką. Joe Bidenas žada, jog tai pavyks jam – jis ir jo bendražygiai sakosi norį suvienyti demokratines valstybes, kad jos galėtų koordinuoti veiksmus atsakydamos į agresyvoką Kinijos užsienio politiką, pagelbėti vienos kitoms konkurencinėje technologijų vystymo kovoje su Kinija bei kartu paspausti kinus, kad šie sąžiningai elgtųsi tarptautinėje prekyboje.

Joe Bidenas
Išrinktasis prezidentas Joe Bidenas. EPA nuotrauka

Tačiau, kaip teigia Wall Street Journal apžvalgininkai Bobas Davisas ir Linkling Wei, Bidenui gali būti sunku rasti sąjungininkų prieš Kiniją. ES nesiruošia diplomatinėms kaktomušoms su kinais. Gruodžio 30 d. po septynerių metų derybų ES ir Kinija susitarė dėl naujos investavimo sutarties. Jei pritarus ES narėms ir Europos Parlamentui sutartis būtų pasirašyta, ES atstovų teigimu, Kinijos rinka taptų atviresnė Europai, o kinų bei europiečių įmonės sąžiningiau konkuruotų. Kritikai mano, jog ES ekonominė nauda būtų trumpalaikė, o auganti priklausomybė nuo Kinijos – ilgalaikė pasekmė. Angela Merkel yra žinoma kaip politikė, į Kiniją linkusi žvelgti iš ekonominių interesų pusės. Tačiau tai irgi galėtų pasikeisti – kaip praeitą savaitę rašė Financial Times, Merkel pragmatizmas susilaukia kritikos tiek iš kairiųjų, tiek iš dešiniųjų vokiečių politikų.

Ramiojo vandenyno pusėje būsimosios Bideno administracijos atstovai žada burti prekybos koaliciją, turinčią mažinti šio regiono priklausomybę nuo Kinijos. Tačiau čia yra problemų – viena vertus, šio regiono valstybės turėtų atsisakyti galimybės prekiauti su Kinija dėl partnerystės su JAV, turėdamos omenyje, kad po ketverių metų Bideną pakeisti gali politikas, kuris į tarptautinę prekybą gali žvelgti panašiai kaip Trumpas. Būtent tai Wall Street Journal žurnalistams akcentavo buvęs Meksikos ambasadorius Kinijoje Jorge Guajardo, pridurdamas, jog JAV pasirodė kaip „nepatikimas partneris“.

Kadaise ekspertai žadėjo, kad 2030 m. Kinija taps didžiausia pasaulio ekonomika. Šiandien, Vakarams stagnuojant karantinuose, o Kinijos ekonomikai vis augant, panašu, jog ši diena gali ateiti daug greičiau. Kinijos ekonominis augimas reiškia didesnę jos politinę bei kultūrinę galią, kuri likusio pasaulio anaiptol nepagerintų. JAV ir Jungtinės Karalystės valdantieji po truputį prabunda. Bet ar prasikrapštys akis Europos politinis elitas – kol kas nežinia.