Naujoji Pranciškaus enciklika „Fratelli tutti“: kaip gyvensime toliau?

Asyžiuje prie šv. Pranciškaus kapo pasirašytame dokumente „Apie brolystę ir socialinę draugystę“ popiežius kviečia „geografijos ir erdvės ribas pranokstančiai meilei“. Tai tikra provokacija naujojo nacionalizmo ir baimės persmelktame pasaulyje. Anot Pranciškaus, „uždarą mūsų pasaulį gaubia šešėliai”: tęsiasi dalimis vykstantis Trečiasis pasaulinis karas, svyra rankos, matant, kad vien į pelną orientuota rinkos logika nugali gerą politiką, vyrauja „atmetimo“ kultūra, negirdimas badaujančiųjų ir namus bei tėvynę praradusiųjų šauksmas. Nejaugi norime ir toliau taip gyventi? Kokį pasaulį paliksime savo vaikams?

Enciklikoje „Fratelli tutti“, arba „Visi esame broliai“, popiežius Pranciškus savo tikėjimo broliams pakartojo pačią pirminę, paprastą, o drauge tokią stulbinamą ir pamirštą tiesą, kurios apreikšti Dievas ir atėjo į pasaulį: „Mes visi esame broliai ir seserys.“

„Atviros brolystės esmė – gebėjimas atpažinti, įvertinti ir mylėti kiekvieną asmenį, nepriklausomai nuo skiriančio atstumo, nepriklausomai nuo pasaulio vietos, kurioje gimė ar kurioje gyvena“, – pirmomis eilutėmis aiškina popiežius. Akivaizdu, kad toks požiūris turi aibę konkrečių pasekmių.

Aštuoni šios socialinės enciklikos skyriai kalba ne vien apie dvasinę bei asmeninę brolystės dimensiją, bet ir apie ekonominį bei socialinį teisingumą, tarptautinių santykių etiką, migraciją, karą ir taiką, komunikaciją ir žiniasklaidos pasaulį, religijų vaidmenį kuriant darnią ir teisingą visuomenę.

„Enciklikoje brolybė nėra traktuojama vien kaip įrankis ar linkėjimas“, – pristatymo metu sakė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas. Popiežius nubrėžia brolybės kultūros kontūrus, kurie apima tarpasmeninius santykius, šeimos gyvenimą, iki pat visuomenės ir valstybės vidaus santykių ir galiausiai tarptautinius santykius. Lygiai tiek, kiek yra svarbu auginti brolystės dvasingumą, būtina siekti ir veiksmingesnės pasaulinės organizacijos, gebančios spręsti skubias problemas. „Brolystė nėra vien tendencija ar tam tikru metu atsirandanti mada, o konkrečių veiksmų įgyvendinimas, troškimas realizuoti tikrai visuotinį gėrį ir silpniausiųjų valstybių apsaugą“, – sakė kardinolas.

Kartu su kitais

Bažnyčia yra žmonijos vienybės įrankis, teigia Vatikano II susirinkimas; arba tas gabalėlis raugo, nuo kurio viskas įrūgsta, kaip pastebi evangelistas.

Trečiąja savo enciklika, panašiai kaip ir „Laudato si‘“, popiežius Pranciškus kreipiasi ne vien į katalikų bendruomenės narius, bet į visus geros valios žmones. Siūlydamas savo įžvalgas kaip indėlį, analizuojant ir sprendžiant svarbiausius šiuolaikinės globalios visuomenės iššūkius bei dramas.

Aišku ir tai, kad nei katalikybė, nei, žiūrint plačiau, krikščionybė viena pati žmonijos problemų neišspręs. Popiežius sąjungininkų jau rado islamo pasaulyje, tai liudija precedentų neturinčio Abu Dabio dokumento pasirašymas 2019 m. Žinome, kad, lankydamasis Azijoje, panašaus sutarimo jis siekė ir su budistų lyderiais. Taip Katalikų Bažnyčios vadovas konkrečiai paliudijo brolystę, kurią skelbia, pirmą kartą istorijoje kreipdamasis į kitas religijas kaip į lygiaverčius pašnekovus… O skubėti tikrai reikia.

Visi jaučiame, kad jau ir taip sudėtingą situaciją dėl milžiniško masto migracijos, karinių konfliktų ir smurto, Žemės ir žmonių išnaudojimo dar pablogino pandemija, sėdama liūdesį ir baimę, apnuogindama naujas nelygybės formas. Nejaugi nieko naujo iš dabartinės krizės nepasimokysime?

„Yra pavojus, kad be brolystės mūsų religijos liks vien tušti žodžiai, taip ir netapdami kūnu konkrečiose gyvenimo aplinkybėse“, – komentuoja islamo teologė Shahrzad Houshmand Zadeh, dėstanti Popiežiškajame Grigaliaus universitete.

Kas tikinčiajam trukdo matyti kitame brolį? „Baimė. Blogio šaknis yra baimė. Kai bijome, užsidarome, statome sienas. Slepiamės už „titulų“, kurie sukuria nacionalizmą, ideologijas, partijas, ir kitas tampa priešu. Popiežius Pranciškus mus nori supurtyti, paraginti nugriauti sienas, atsikratyti baimės, pažvelgti kitam į akis ir pamatyti, kad jis verkia lygiai kaip ir mes, o jo ašarų spalva tokia pati kaip ir mūsiškių.“

Rytojaus receptas

Ekonominių interesų įkvėpta poliarizacija, dėl kurios taip desperatiškai sueižėjusios mūsų visuomenės, anot Pranciškaus, išties remiasi principu „skaldyk ir valdyk“. Dažnai pasisakantieji už aplinkosaugą tiesiog pajuokiami, o racionalumo apsiaustu apgaubiami savanaudiški interesai. Nesunku nuspėti, kad išsekus kai kuriems resursams kuriamas naujiems karams palankus scenarijus, prisidengiant kilniomis pretenzijomis. Korporacijų interesams pravarti nesveika santykių pusiausvyra, nukreipdama dėmesį į nesunkiai randamus priešus, neva teisėtus nacionalinius interesus…

Pirmą kartą istorijoje Vatikane dokumento pristatyme dalyvavęs jaunas musulmonas teisininkas išreiškė viltį, kad ši enciklika kartu su Žmonių brolybės dokumentu taps naujos pasaulio tvarkos pagrindu arba bent reikšmingu stimulu. Tvarkos, kuri realiai remtųsi žmogaus orumo ir teisių šventumu, o ne panieka, vergove ir išnaudojimu.

„Tikiuosi, kad ši enciklika pateks į politikų ir sprendimus priimančių asmenų rankas ir suteiks šviesos, kaip išvesti pasaulį iš dabartinės beprotiškos būklės“, – sakė Mohamedas Mahmoudas Abdelis Salamas, dokumento apie žmogiškąją brolybę idėjoms įgyvendinti komiteto generalinis sekretorius.

Popiežius rašo, kad šiuos apmąstymus įkvėpė ne vien šv. Pranciškus Asyžietis, bet ir kiti broliai, kurie nėra katalikai: Martinas Lutheris Kingas, Desmondas Tutu, Mahatma Gandhi ir daugybė kitų. Ypač jau minėtasis pal. Šarlis de Fuko, kuriam Dievo patirtis galiausiai reiškė tapimą visų broliu.

„Lai mūsų širdis atsivers atpažinti gėrį ir grožį visose pasaulio tautose“, – skaitome maldoje Kūrėjui, kurią popiežius enciklikos pabaigoje pasiūlo kiekvienam Dievą tikinčiam žmogui. Visų denominacijų krikščionis Šventasis Tėvas kviečia kreiptis į Meilės Trejybę: „Šventoji Dvasia, padėk mums išvysti tavojo grožio atspindį visose Žemės tautose, kad sugebėtume atpažinti, jog visos yra svarbios, visos būtinos, kad jos yra skirtingi tos pačios Dievo mylimos žmonijos veidai.“

„Niekas negali atsiliepti į gyvenimo iššūkius būdamas atsiskyręs nuo kitų, – enciklikoje rašo popiežius. – Mums reikia bendruomenės, kuri mus palaikytų ir mums padėtų. (…) Kaip svarbu svajoti kartu! Būdami vieni rizikuojame patikėti miražais, matyti tai, ko iš tiesų nėra. Turime svajoti kaip viena žmonija, (…) kiekvienas su savo tikėjimo ir įsitikinimų turtingumu, kiekvienas su savo balsu, tačiau visi kaip broliai ir seserys.“

Kas yra socialinė enciklika?

„Fratelli tutti“ yra 12-oji socialinė enciklika, pratęsianti popiežiaus Leono XIII inauguruotą tradiciją. 1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ tapo pirmuoju Bažnyčios socialinio mokymo dokumentu. Šiandien jau tapo įprasta, kad Bažnyčia išako savo požiūrį į pasaulio problemas, pasitelkdama Evangelijos kriterijų. Kiekviena iš dvylikos enciklikų atspindi, kaip tuo metu Bažnyčia suprato ir vertino žmonijos padėtį ir neretai pateikė išties pranašiškų pasiūlymų.

Pavyzdžiui, „Pacem in terris“, paskelbta pačiame Šaltojo karo sūkuryje, be jokios abejonės, prisidėjo prie naujos tarptautinių santykių sampratos, kaip ir „Populorum progressio“, pareiškusi, kad „integrali žmogiška pažanga yra naujas taikos vardas“. Galima prisiminti, kaip darbo sampratą perkeitė „Laborem exercens“, o kapitalizmo pavojus bei ribas demaskavo „Centesimus annus“, paskelbta iškart po komunizmo žlugimo. „Caritas in veritate“ kalbama apie etišką ekonomiką, gebančią dovanoti nesavanaudiškai, o „Laudato si’“ pirmą kartą sistemingai ir integraliai – tai yra antropologijos, ekonomikos, politikos ir raidos modelių kontekste – analizuojama ekologija.

Kokį poveikį mūsų dienų ir rytojaus pasauliui padarys „Fratelli tutti“? Akivaizdu, kad tai priklauso nuo kiekvieno asmeniškai prisiimtos atsakomybės savo įtakos zonoje. Iš pradžių bent pasiryžkime ir perskaitykime išties gerai parašytą ir kruopščiai pagrįstą tekstą.

Brolystė, kaip žmonių tarpusavio pagrindas, tampa oficialiu Bažnyčios mokymu, apibendrinančiu daugybę ligšiolinių Pranciškaus ir jo pirmtakų pasisakymų. Vadinasi, galima tikėtis, kad nuo šiol iš sakyklų bažnyčiose ir iš katalikiškos spaudos puslapių sklis būtent tokia Dievo Žodžio interpretacija.

Viena aišku, nuo šiol nebegalime sau leisti šios sukrečiančios Evangelinės žinios nurašyti sentimentams ar naivumui. Šiandien galime vien sutikti, kad ši tiesa mus persmelktų ir perkeistų. Panašiai, kaip palaimintąjį Šarlį de Fuko, kurį popiežius enciklikos pabaigoje pateikia kaip pavyzdį žmogaus, norėjusio tapti „broliu visiems“. Juo tapo, kai galiausiai „susitapatino su paskutiniaisiais“.