Naujųjų metų naktis COVID-19 skyriuje

Bijau, kad mano geros valios ir troškimo dosniai save atiduoti nepakaks. Bijau pasirodyti turistu ar smalsiu lankytoju ir garbėtroška dėl to, kad patekau į „Raudonąją zoną“…

Ligoninė – ne vieta gyventi. Ligoninė – dėl dabartinės pandemijos – pavojinga vieta. Įžengus į ją plūsta dar ir prisiminimai, kaip prieš lygiai dvejus metus mane, grįžusį iš Afrikos ir susirgusį net dviem tropinėmis ligomis, paguldė į intensyviosios terapijos skyrių ir per plauką ištraukė iš mirties… Ligoninė – ne vieta gyventi, o vieta, iš kurios norisi kuo greičiau išeiti, tiek ištisą parą dirbantiesiems, tiek tuo labiau sergantiems ir naujos sveikatos laukiantiems pacientams. O aš čia lendu savo noru!..

Labiausiai bijau negebėti tinkamai mylėti tų žmonių, pas kuriuos jaučiuosi siunčiamas – tiek pacientų, tiek dirbančiųjų. Bijau, kad ką tik Kalėdų naktį nuskambėję žodžiai „ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ bei Kalėdų žinia apie iš meilės prie vargingų žmonių prisiartinusį Dievą liks tik gražia mintimi, o ne taps realybe. Bijau, kad nesugebėsiu tapti Meilės Žodžiu, kad bijosiu parodyti Kristų ten esantiesiems, o labiausiai – kad Jo nepastebėsiu kenčiančių ar save paaukojančių žmonių gyvenimuose, akyse.

Šios savanorystės pradžioje mane lydi Etty Hillesum malda, kitomis – žiauriomis Holokausto – aplinkybėmis parašyta 1942 m, geri metai prieš jos pačios nužudymą Aušvico lageryje: „Tai gilaus nerimo laikai, mano Dieve, tačiau šią naktį tau pažadu vieną dalyką. Tau padėsiu neužgesti manyje. Šiuo laikotarpiu tai vienintelis svarbus dalykas – šiek tiek Tavęs mumyse, mano Dieve. Gal ir sugebėsime Tave apreikšti nukankintų žmonių širdyse? Nes, tiesa, mano Dieve, Tu atrodei pernelyg mažai gebantis pakeisti kokią nors šio gyvenimo situaciją. Kiekvienu širdies dūžiu vis aiškiau suprantu, kad negali mums padėti, bet kad mes turime Tau padėti ir apginti iki paskutiniųjų buveinę, kuri Tave saugo mumyse. Tikėk manimi, toliau dirbsiu dėl Tavęs, Tau liksiu ištikima ir nevysiu nuo savo aptvaro. Dabar noriu aukotis šiai dienai. Noriu išsilieti šiandien tarp žmonių. Grėsmės puls mane kaip priešų kariai – neįveikiamą tvirtovę.“ (Etty Hillesum, malda iš 1942 m. liepos 12 d. dienoraščio – autoriaus vert.)

Todėl šį vakarą esu apsisprendęs nepasiduoti toms baimėms ir atiduoti visą save kaip įmanoma geriau. Žinau, tiksliau nujaučiu, kad bus visokių kliūčių ir iššūkių, bet savyje randu pasitikėjimo, kuris skatina atsidavimą. Šį vakarą noriu ne gesinti Dievą savyje, o Jį atnešti čia, kur skausmas ir nerimas. Šį vakarą noriu nuolankiai padėti Dievui čia tapti kūnu – galvos glostymu, klausimu, užduotu su pagarba atėjusiam pacientui, ir būtiniausiu sergančio žmogaus priežiūros darbu. Šį vakarą drąsiai noriu būti tuo, ką mano vienuoliškas vardas ir pašaukimas primena: broliu!

Vilniaus infekcinių ligų centre (ILC)

Žengiu pro Infekcinių ligų centro duris Santaros klinikose ir mus – tris Tiberiados brolius – pasitinka plačiai besišypsanti personalo vadovė, jos šiltas ir atviras priėmimas dar labiau padrąsina. Ji pateikia kelis paaiškinimus, ypač dėl asmens apsaugos priemonių (AAP) dėvėjimo, kurios labai svarbios norint saugiai dirbti neužsikrečiant patiems. Pasakoja apie savanorių svarbą jiems, čia jau kelis mėnesius labai įtemptai dirbantiems ir pavargusiems nuo nuolatinio streso ir nemažėjančio susirgimų skaičiaus. Vėliau, bendraujant su kitu personalu, šis jos nuogąstavimas tik pasitvirtins. Iš tiesų patirtas stresas yra didžiulis, ir kartais tai atsiliepia tarpusavio santykiams ar santykiams su pacientais.

Apsirengiu AAP ir staiga suprantu, jog bendravimas su pacientais ir personalu bus apsunkintas fakto, kad beveik nematysi kito žmogaus veido, lygiai taip, kaip jis nematys tavojo… Visos tos priemonės labai gerai tave dengia nuo pavojingo viruso, bet taip pat ir nuo susitikimo. Galimas daiktas, kad dėl aprasojusių apsaugos skydelių ar akinių net nepastebėsi šalia esančio žmogaus… Prisimenu filosofo Martino Buberio mintis: „Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis – saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolat mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė ir mes iš kartos į kartą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą… Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, prie kurių priprantame ir ilgainiui net nepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą“ (Martinas Buberis, Dialogo principas II (ALK – Katalikų pasaulio leidiniai, 2001)).

Duok, Dieve, kad mano akyse stebuklingai sutilptų visa tai, ko mano veidas ir kūnas negali pasakyti dėl šių apsauginių priemonių! Tegul šie išoriniai šarvai, kurie yra būtini dėl sanitarinės situacijos, nepaveikia mano vidinio atvirumo kitam, kad ir kas jis būtų – pacientas ar darbuotojas.

Puolam į darbus! Raudonosios zonos susitikimai

Kas vakarą žengiant per Raudonosios zonos slenkstį apima toks jausmas, jog įėjai į kokią kovos areną – čia pavojinga ir įtempta. Čia reikalingas profesionalumas ir atsidavimas. Visur stovi dezinfekcinio skysčio indeliai ir naujų – švarių – pirštinių dėžutės, primindamos apie būtiną savęs priežiūrą, norint toliau čia darbuotis… Šį pirmą vakarą Naujųjų metų nuotaika šiek tiek lengvina įtampą, nepaisant ypatingo pacientų antplūdžio. Žmonės sveikinasi prasilenkdami koridoriuose ir skaičiuoja laiką iki lemtingo vidurnakčio, sąmoningi ar lengvesnės būklės pacientai taip pat įsitraukia į šį laukimą.

Vieną naktį mane paskiria nešioti įvairius dokumentus gydytojams. Štai vieno paciento sveikatos kortelė – čia surašyti pagrindiniai jo būklės duomenys, o iš pavardės sprendžiu, jog žmogus ne lietuvis. Praėjus kelioms minutėms taip atsitiko, kad atsiduriu to žmogaus palatoje ir jį pasveikinu jo kalba. Prieš tai užsidaręs ir lengvai apsnūdęs žmogus akimirksniu atsibunda ir jo veidas nušvinta. Toliau pokalbis vyksta angliškai, bet tai akivaizdžiai jam pakelia nuotaiką: iki šiol su juo niekas per daug nekalbėjo angliškai, ir jis nerimauja dėl tolesnės gydymo eigos… Kadangi į daugumą jo klausimų apie sveikatą neturiu atsakymų, pokalbis krypsta į kitas temas, ir gana greitai paaiškėja, jog prieš jį stovintis savanoris yra vienuolis ir kunigas. Matau, kad tai jį stebina, ir vėliau jis man sakys, jog apie tai dalinosi telefonu su jo tėvynėje esančia šeima. „Ačiū už tai, ką darote“,– sako vyras.

Kitas susitikimas ne toks malonus. Dėl man taip ir nesuprastų priežasčių stipriai pykstanti senyvo amžiaus pacientė apšaukia mane ir su manim esantį kitą jaunuolį savanorį. Ji keikia mus labai negražiais žodžiais ir kartoja juos nepaliaudama… Atrodo, kad Lietuvos sveikatos sistema  jai nusikalto, o aš stoviu prieš ją tarsi visos tos sistemos simbolis… Bandau atlikti jai procedūras, kurias mane mokė atlikti kiekvienam pacientui, todėl prašau jos nusivilkti paltą – nes reikės pamatuoti temperatūrą. Ji kategoriškai atsisako ir dar labiau šaukia, jog mes „prievartautojai“… Pasakymas, jog pasimelsiu už ją ir būdamas kunigu nieko blogo jai nedarysiu, nieko per daug nekeičia… Gal ji mano, kad meluoju! Viso to pokalbio metu išlaikiau ramybę, supratau, kad gal žmogui gera pagaliau išlieti sukauptą pyktį, jo atsikratyti, o visa tai išklausyti teko man. Gal savanoriui ir priklauso tokiu būdu „padėti“ žmonėms ir sugerti visokias žmonių emocijas, kurios pacientus aplanko atsidūrus šioje bauginančioje vietoje? Bent šį kartą taip ir išgyvenau šį sunkų susitikimą. Įsivaizduoju, kad čia dirbant kasdienybėje tokios kantrybės gali ir labai pritrūkti…

Kitą naktį, vos įėjus į Raudonąją zoną, jaunas gydytojas rezidentas man patiki užduotį vežimėliu pervežti ligonį pas lauke jo laukiančius paramedikus – greitosios pagalbos darbuotojus. Šiems neleidžiama įeiti į Raudonąją zoną dėl jų dar „švarių“, t. y. viruso nepaliestų, skafandrų (įėjus tektų nusirengti ir apsirengti naujais). Esu vienas, o man niekada neteko to daryti, bet gal pabandysiu. Problema ta, kad tas vežimėlis ne toks manevringas, ir ne kartą, riedėdamas iki paciento palatos, atsitrenkiu į koridoriaus sienas. „Žinot, po pandemijos perdažysime čia viską, neišgyvenkite“, – taria supratinga ir man besišypsanti seselė.

Palatoje pacientas sunkiai atsibunda, ir pasirodo, kad jį perkelti iš lovos į vežimėlį bus nelengva misija. Stengiamės drauge, ir po nemažai įdėtų pastangų tai pavyksta. Bandau kuo švelniau atlikti reikalingus gestus, jį pririšti, kad nekristų, ir stebiu, kaip greitai jis atsipalaiduoja ir nusiramina. Paliečiu jo ranką ir klausiu, kaip sekasi, informuoju, kad keliausime į greitąją. Vienintelis žodis „ačiū“ yra visas jo atsakymas, ir tame žodyje įžvelgiu jo pasitikėjimą ir dėkingumą. Pradedame kelionę atgal, tačiau šįkart negaliu taip trankyti į sienas, taigi lėčiau ir švelniau keliauju greitosios pagalbos mašinos link. Durys atsidaro, esame lauke prie greitosios vairuotojų, kurie tą vyrą ir išveš. Visa tai užtruko vos 15 min., tačiau supratau, kaip medicinos personalo profesionalumas tarnauja žmogui ir jo gerai savijautai.

Per daugiau negu savaitę šiame ILC skyriuje teko priimti apie 500 pacientų, nueiti apytiksliai 50 km per naktinį budėjimą keliaujant koridoriais ir vedant pacientus iš savo palatų į rentgeną ir atgal, bėgant kviestis gydytojo dėl kai kurių sunkėjančios būklės… Kartais ėjimas kiek ramesnis, nes skubėti nebereikia, bet kaip tik turiu švelniai palydėti pacientą į palatą… Naktys labai nevienodos. Vieną naktį plūste plūsta pacientai ir greitosios pagalbos mašinos vos spėja atvežti ir išvežti juos, kitą – ramiausiai eini koridoriais per beveik tuščias palatas, džiaugdamasis nedarbu ir galėdamas ilgiau pabendrauti su personalu. Vieną naktį jauti darbuotojų vidinę įtampą ir tenka kartais išgirsti paramedikų nepasitenkinimą, o kitą – su tais pačiais atsigeri kavos ir atsipalaiduoji…

Labai palietė kai kurie pokalbiai su medicinos seselėmis ar slaugytojomis. Tikrai pamačiau gražių asmenybių, daug atsidavimo ir ištvermės, nes po vienos paros darbo tikrai pritrūksta jėgų ir kantrybės. Viena jų dalijosi ir dėkojo mums už buvimą, kad tai ją stiprina: „Gilių pokalbių gal ir nevyko dėl darbo krūvio, bet jūsų paprastas buvimas šalia stiprina ir grąžina pasitikėjimą.“ Kita išdavė vidinės ramybės paslaptį: „Meldžiuosi visą naktį budėdama prie pacientų, ir tai man suteikia vidinę ramybę bei grąžina jėgas, esu ne tokia irzli ar jautri neigiamoms emocijoms.“ Galiu pasakyti, kad kai kurios buvo mokytojos, atradau autentiško šventumo ir pasiaukojimo pavyzdžių. Ir nors medicinos personalas  yra tokie patys žmonės – kaip visi su savo trūkumais – čia norisi juos pasveikinti ir padėkoti už tokį nuolatinį buvimą prie nepažįstamų žmonių ir atsidavimą jiems.

Akistata su nepatogia tiesa

Man, iš Belgijos į Lietuvą atvažiavusiam vienuoliui, kilo dar vienas sunkumas, kiek netikėtas savanoriaujant Vilniaus ligoninėje. Vienas po kito atvežti pacientai sunkiai kalba lietuviškai, ir po truputį paaiškėja, kad negalėsiu su jais susikalbėti (ar bent su didele dalimi). Pamažu pastebėjau, jog absoliučią pacientų daugumą sudarė lenkų ir rusų kilmės žmonės, o lietuvių – vos keliolika per tą naktinio budėjimo savaitę. Prieš daugiau nei 15 metų atvažiavus į Lietuvą teko ilgai mokytis lietuvių kalbos ir galiausiai pavyko ją išmokti, tačiau rusų ir ypač lenkų kalbų visai nemoku. Čia, palatose sukinėjantis, bandai kaip nors susikalbėti, išmoksti būtiniausių žodžių rusų kalba, nes vis tiek reikia atlikti savo darbą… bet tikrai nelengva.

Šis faktas sukėlė man nemažai klausimų apie tautinius skirtumus, kitokių žmonių integravimą į sveiką – visomis prasmėmis – visuomenę, apie socialinę atskirtį ir buvimą mažuma Lietuvoje… Neturiu tvirtų atsakymų į tai ir gal per mažai pažįstu tą realybę, tačiau gana greitai atėjo mintis, jog tam tikru būdu tavo pavardė nulemia tavo sveikatą. Ir dar konkrečiau kalbant: jei tu gimęs ne lietuviškai kalbančioje aplinkoje, turi daugiau šansų priklausyti rizikos grupei. Tai neatsakyti klausimai, nepatogi tiesa, kuri parodo, kiek dar darbo lieka, idant visi turėtų tas pačias galimybes jau 30 metų laisve besidžiaugiančioje Lietuvoje. Čia toks pasiūlymas kovojantiems už lygias teises ir galimybes Lietuvoje…

 Bendras pašaukimas būti tikrais žmonėmis

Ką pamačiau čia dirbdamas? Mačiau tą pačią tikrovę, kurią matau pasaulyje, kasdienybėje. Šventumas ir pasiaukojimas dėl kito, taip pat ir pyktis bei nepagarba žmogui, maži ir kasdieniški žmonių konfliktai… ir tai neleido idealizuoti nei savęs, nei kenčiančių ar čia dirbančių žmonių. Pamačiau ir tai, koks esu pats ribotas ir bejėgis kai kuriose neeilinėse situacijose. Pamačiau, kokie lygūs esame prieš ligą, kokia sveikata yra kiekvienam brangi ir kaip greitai dėl jos nerimaujame: esame žmonės, riboti, kurie stengiasi kaip įmanoma geriau sugyventi su dėl ligos kylančiu ir ją lydinčiu stresu. O akistata su tokiu nerimu dėl sveikatos taip pat parodo, kiek esame vieniši, ir tai sukelia dar didesnį jautrumą. Pamačiau, kokie svarbūs yra tokie dalykai kaip paprastas buvimas šalia, draugiškas žvilgsnis, paglostyta galva ir gerai atliktas darbas. Tokie menkniekiai, kurie iš tikro turi auksinę vertę šioje vietoje. Ir kurie atskleidžia žmogiškumą ten, kur baimė ir nuovargis, it degus skystis paliktas prie liepsnos, labai greitai gali sukelti didžiulę žalą…

Viename savo laiškų iš kalėjimo liuteronų pastorius Dietrichas Bonhoefferis rašo savo draugui apie, jo nuomone, pirmykštį žmogaus ir krikščionio pašaukimą „gyvenant šiapusybėje“. Dar prieš siekiant tapti šventuoju „tikėjimo išmokstama tik be išlygų gyvenant šiapusybėje. Jeigu visiškai atsisakoma ką nors iš savęs daryti pačiam – šventąjį ar atsivertusį nusidėjėlį, ar Bažnyčios žmogų, teisųjį ar neteisųjį, ligonį ar sveikuolį“, jeigu „gyvensi taip, kad tavo gyvenime būtų gausu uždavinių, klausimų, sėkmių ir nesėkmių, patirties, taip pat ir bejėgiškumo“,  jeigu gyveni savo žemiškąjį pašaukimą pilnai ir autentiškai, tuomet „visa savo esybe sviedi save į Dievo prieglobstį, tada imi rimtai žiūrėti nebe į savo kančias, o į Dievo kančią pasaulyje, tada su Kristumi budi Getsemanėje, ir manau, jog tai yra tikėjimas, taip tampama žmogumi, krikščionimi“ (Dietrich Bonhoeffer, Pasipriešinimas ir nuolankumas. Laiškai ir užrašai iš nelaisvės (Dialogo kultūros institutas, 2007), 164–5 psl.).

Būtent į tą pašaukimą priimti visus su šiapusybe susijusius iššūkius siekė atsiliepti ir kukli mūsų savanorystė. Pandemija šaukte šaukė mus palikti savo komforto zoną – kaimiškos vietovės vienuolyną, kur tikrai viruso nematyti ir karantino apribojimai beveik nejaučiami – ir darbuotis kitoje – Raudonojoje – zonoje, atlikti paprastą tarnystę pas savo brolius ir seseris, kenčiančius šiuo metu. Niekuo ypatinga ir jokių pagyrų neverta tarnystė, išskyrus tuo, kad atlikta visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis (Mk 12, 30), lyg Dievui tarnaujant. O šį meilės darbą galime nudirbti visi.