Naujymečio pasaka

Bičiulis Velnias bus perėmęs iniciatyvą.

Žmonės velnėja. Sugalvojo sau net mokslinį vardą – homo diabolicus. To siekia savo laisvoje raidoje.

Jau bombarduoja ligonines, tamsoje skendinčias senelių prieglaudas, gimdymo namus. Gal pavyks užmušti daugiau naujagimių, kad jiems nebereikėtų augti ir vargti šioje ašarų pakalnėje.

Nuodija dirvas, kad neaugtų duona. Kad nereiktų ir nepritiktų arti sėti, nes visur pasėta mirtinų minų. Ir lavonas prie lavono. Pūva nepalaidoti ir viskas pūva.

Velnėjantys naikina vabalų, kurmių ir žmonių kelius ant žemės. Kam jiems ir kur keliauti? Panašu, kad jau atvažiavo. Buvusiems žmonėms, jau nežmogiams, vadovaujant.

Dievulis dairėsi aplinkui, kaip stebėtojas, bet ir galvojo.

Gal ką nuo pradžių netinkamai padariau.

Sumanyta juk buvo kitaip, geriau.

O dabar bičiulis Velnias tik rankom trina ir ploja.

Patys vabalai-kurmiai-žmonės negalvoja. Tik velnėja.

By turi tą siera ir pinigais dvokiantį vedlį, kuris pasako.

Dievulis kremtasi. Aš jiems leidau rinktis gėrį, bet jie nenori rinktis. Vargas galvoms, taip nutarė.

O širdys nebejaučia, tik pumpuoja.

Tad vietos žemėj neberasdamas, Dievulis ėmė dairytis aukščiau. Ten dar būtų kitų galaktikėlių ir planetų, niekam netikėtų, kuriose paveisčiau kitokių vabalų. Tegul neturės jie galvų, tik ūsus, bet kad kalbėtųsi su sąžine.

Nes ten – mano namai, ten bus dar vietos ir senukui.

Kas jau bepasirūpins, jeigu ne pac.