2020 12 27

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Nazareto Šeima – visoms pasaulio šeimoms

Viduramžių freska, vaizduojanti Šventosios Šeimos pabėgimą į Egiptą. Frank Vincentz / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Šventoji Šeima – skaidriausias Dievo atspindys. Kaip Švenčiausioji Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tarpusavio bendrystę grindžia beribe meile, tobulai besireiškiančia laisve bei didžiausia vieno kitam rodoma pagarba, taip panašiai ir Nazareto šeimoje – Jėzaus, Marijos ir Juozapo širdys plakė vienu altruistinio atsidavimo, pasitikėjimo bei meilės tarnystės ritmu.

Tik dėl mūsų tapęs bejėgišku kūdikiu, Kristus visiškai priklausė nuo savo Motinos bei šv. Juozapo rūpestingumo ir buvo jiems klusnus. Viena ryškiausių Jėzaus dorybių – klusnumas savo tėvams. Jis tai darė nuo mažens, nes ruošėsi Tėvo valiai paklusti net tada, kai, melsdamasis Alyvų sode, iš anksto save galėjo regėti prikaltą prie kryžiaus… Taigi, metams bėgant, Jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo, nes Jis valgė dvigubą klusnumo duoną: buvo ypač dėmesingas savo gimdytojams ir dangaus Tėvui.

Pažvelkime į kilnųjį Juozapą, kuris, net nesulaukęs aušros, su Jėzumi ir Marija bėga į Egiptą – leidžiasi į kupiną nežinomybės kelionę. Tam, kad ateinančiais amžiais tikintieji, kurie dėl pavergėjų savivalės turės bėgti iš gimtinės svetur arba net bus prievarta vežami gyvuliniuose vagonuose į nykią tremtį, galėtų savo paguodai prisiminti, jog ir kilniausioji pasaulio Šeima neišvengė panašaus likimo.

Pasak popiežiaus Pauliaus VI, „Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla (…). Pirmiausia ji moko tylos.  O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būsenai!“ Tik tyloje nurimę ir prisimindami, kad dabar mus slapčia regi pats Visagalis Dievas, mes galime žymiai atviriau ir įžvalgiau įvertinti savuosius charakterio trūkumus ar netvarkingus prigimties polinkius, dėl kurių pirmiausia nukenčia artimieji, dėl to ir pašlyja mūsų santykiai su jais. Kasdienė ir dėmesinga savo minčių, žodžių ir poelgių peržvalga sugrąžins mus į savąją tapatybę ir padės išvengti nemotyvuoto inertiškumo, o neretai ir nuodėmingų sprendimų.

Atviras savęs vertinimas, Dievo malonei padedant, mums suteiks ryžto keisti tam tikras negatyvias išankstines nuostatas, kurios buvo susiformavusios, pavyzdžiui, paauglystėje, kai patyrėme savo tėvų pyktį, melą, perdėtą griežtumą, susvetimėjimą… Vienas jaunas vyras elektroniniame laiške rašė: „Mano tėvas nebuvo išėjęs, jis tiesiog niekada nerasdavo man laiko ar padrąsinamų žodžių. Visą gyvenimą jis stengėsi būti visų dėmesio centre. Dabar aš pirmą kartą supratau, kodėl esu toks karštligiškai veiklus, kodėl nieko  arti neprisileidžiu – netgi savo žmonos – ir kodėl apsimetinėju daugelio žmonių akivaizdoje. Susmukau ir apsiverkiau. Kaip niekada anksčiau savo širdyje pajutau Dievo artumą – naujos širdies pradžią.“

Atrodo, bepigu kalbėti apie Nazareto Šeimą, kai joje savaime pleveno Šventosios Dvasios ramybė ir nuolat dvelkė dieviškos artumos vėjelis. Išties kokie laimingi buvo Marija ir Juozapas, galėdami nuolat matyti Dievo Sūnaus visapusišką augimą! Taip, didinga ir nepakartojama duotybė – jau dabar regėti Tą, kurį daugelio akys turės garbės išvysti tik amžinybėje.

Tačiau sunkiau prabilti apie krikščioniškas šeimas, kurių, gyvenančių XXI amžiaus visuomenėje, tyko daug pagundų… Pavyzdžiui, kai pas mus kai kurie asmenys neatsakingai ir viešai kalba ne tik apie vyro ir moters neįsipareigojančią partnerystę, bet ir apie vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimą, tada norima bet kokia kaina pateisinti Sodomos ir Gomoros nuodėmę ir tiesiogiai kėsinamasi į nedalomos šeimos – vyro ir žmonos – instituciją, kurią įsteigė Dievas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasak popiežiaus Benedikto XVI, įvairios sugyvenimo ar įteisintos partnerystės formos, kurios nureikšmina apsisprendimą ir kito žmogaus pasirinkimą, atsakomybę bei ištikimybę laike, erdvėje ir visuomenėje, nėra lygiavertės santuokai. Partnerystės šalininkų ginama laisvė yra netikra laisvė, nes ji ignoruoja meilės didybę ir todėl niekur neveda. Galų gale tai yra reliatyvizmas, kuris nepripažįsta nieko „galutinio“, tačiau asmens troškimus ir idėjas padaro galutiniu visa ko vertinimo kriterijumi. Taip, anot Šventojo Tėvo, asmens laisvė tampa jo paties kalėjimu, jis darosi nebepajėgus įsipareigoti ir kurti su kitais asmenimis.

Todėl būkite tvirtos visos krikščioniškos šeimos, kurios priėmėte Santuokos sakramento dovanas. Jūs tarpusavyje dalinatės atsakomybe ne tik dėl savo šeimos išsaugojimo, bet ir dėl jos nuolatinio augimo Viešpatyje Jėzuje. Jūs pirmiausia kasdien maldoje Jo neribotam gailestingumui pavedate save ir savo mylimus vaikus. Juos dažnai laiminate ir tada, kai jie, įsileidę į savo širdis tamsybių blogį, nebeklauso jūsų teisingų žodžių. Tada jūs, tėvai, nemoralizuojate – nesistengiate jų įvairiais būdais taip stipriai spausti, idant jie bematant (per atgailą) sugrįžtų pas Dievą. Jūs, gimdytojai, kantriai, melsdamiesi ir skaitydami Dievo žodį, semiatės išminties ir kantrybės iš Viešpaties, kuris puikiai žino, kada Jo numatytu laiku jūsų atžalos, pasikeitusios vidujai, sugrįš į save, pas Dievą ir pas jus.