Ne dezinformacija, o šūdmala yra didžiausia socialinių tinklų grėsmė

Šie klausimai atskleidžia, kokie skirtingi gali būti socialinių tinklų vertinimai. Tai, kas vienų buvo imta apdainuoti kaip demokratijos bastionas, kitų netrukus buvo pasmerkta kaip pavojus tai pačiai demokratijai. Kol vieni tikėjo, kad socialiniai tinklai padės apeiti cenzūros pinkles, kiti suskubo išnaudoti tinklus siekdami paskandinti faktus melų jūroje, idant piliečiai niekuo nebepasitikėtų.

Šiandien akivaizdu, kad socialiniai tinklai nėra nei demokratijos garantas, nei jos pražūties nuosprendis, o paprasčiausiai instrumentas, kurio galimybes dera išnaudoti, o žalą suvaldyti. Vienas didžiausių žalos šaltinių yra dezinformacija, t. y. sąmoningas melagingų naujienų skleidimas tikintis padaryti poveikį tikslinei auditorijai.

Peteris Pomerantsevas knygoje „Tai nėra propaganda“ („This Is Not Propaganda“) pateikia iliustratyvų pavyzdį, kaip dezinformacija socialiniuose tinkluose padėjo krautis rinkiminį kapitalą tuomet dar tik būsimam Filipinų prezidentui Rodrigui Dutertei. Vienas interneto anonimas nusprendė padėti jo paslaugas pasirinkusiam kandidatui triumfuoti rinkimuose. Dirbdamas Duterte kampanijoje jis iš pradžių sukūrė dešimtis feisbuko puslapių, kurie iš pažiūros atrodė nekaltai ir tiesiog skelbė skirtingų miestų aktualijas. Sukaupus užtektinai sekėjų, tuose pačiuose puslapiuose imta skelbti informacija apie nusikaltimus, o įrašų komentaruose troliai skubėdavo susieti nusikaltimą su narkotikų prekeiviais. Su narkomafija susiję nusikaltimai tapo karšta tema, o tuomet į ringą žengė Duterte, rinkimų kampanijoje pažadėjęs įveikti narkotikų prekeivius. Kruopščiai kurpta dezinformacija, kurioje tiesa buvo maišoma su pramanais, buvo viena priežasčių, lėmusių Duterte pergalę.

Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Tačiau dezinformacija nėra vienintelis užkratas, sklindantis socialiniais tinklais. Čia sklinda ir tai, ką filosofas Harry G. Frankfurtas įvardijo kaip šūdmalą. Melagis ar dezinformacijos skleidėjas žino, kad meluoja, ir siekia įpiršti auditorijai iškreiptą tikrovės suvokimą, o šūdmaliui apskritai neberūpi skirtis tarp tiesos ir melo. Viskas, kas jam rūpi, yra sudaryti auditorijai tam tikrą įvaizdį apie save.

Jei reikia, šūdmalys taps patriotu, jei reikia, žmogaus teisių gynėju ar kovotoju su leftistais. Svarbiausia ne ieškoti tiesos, o suprasti savo auditoriją ir tai, ką ji nori išgirsti, idant galėtumei sukurti jų viltis įkūnijantį personažą. Jis nesigilina į problemą, kad ją suprastų, o paprasčiausiai išnaudoja ją simboliniam kapitalui krautis. Kitaip tariant, šūdmalys parazituoja ten, kur kaupiasi aktualiausios ir skaudžiausios problemos. Jis nebesvarsto apie išsakomą teiginį kaip apie teisingą ar klaidingą, o tik pabrėžia pastangą būti nuoširdžiam, autentiškam.

Frankfurtas teigia, kad šūdmalio kalba yra visiški vėjai, nes tai, kas išeina iš jo burnos, tėra tik oras be esmės ir turinio. Tai lyg išmatos, iš kurių pašalinta viskas, kas maistinga. Žinoma, dezinformacija kelia pavojų būti apgautam, tačiau su ja galima kovoti tikrinant faktus ir blokuojant trolius. O štai šūdmalos gausa gresia kai kuo, man regis, pavojingesniu – pastangos skirti tiesą nuo melo nunykimu ir informacijos atranka tik pagal tai, kas patogu bei naudinga.

Pavyzdžiui, „Financial Times“ autorius Simonas Kuperis savo naujoje knygoje analizuoja JK konservatorių politinį elitą, kuris prestižinių universitetų debatų klubuose išmoko retorikos meno ir įgijo gebėjimą apginti bet kokią poziciją. Retorikos įgūdžiai leidžia sumalti į miltus oponentus, kurie yra išmintingesni, labiau įsigilinę į problemą, tačiau yra traktuojami kaip nuobodylos. Trumpai tariant, Kuperis argumentuoja, kad debatai išmokė būsimuosius politikus šūdmalos.

Šiandien galime stebėti, kaip greitai žmonės persikvalifikuoja iš pandemijos valdymo specialistų į krepšinio trenerius, iš migrantų srautų valdymo ekspertų į „Eurovizijos“ kritikus, iš elektros rinkos ekspertų į karo Ukrainoje strategus. Problema yra ne tai, kad mes kartais susiduriame su pagunda tapti visų galų ekspertais. Problema veikiau yra tai, kad rizikuojame pamesti imperatyvą gilintis į problemą, skirti faktą nuo pramano ir ieškoti tiesos. O vietoje to transliuoti žinutes, svarstant tik apie tai, kokį įvaizdį šis srautas sukurs apie mus, kiek patiktukų ir sekėjų susilauksime ir kiek paveiksime kitų poziciją.

Rasti faktus ir prisikasti iki tiesos dažnai nėra paprastas dalykas. Tačiau šūdmalos atveju susiduriame su kokybiškai kitokia situacija – pačios tiesos kaip mūsų ieškojimus kreipiančio orientyro nunykimu. Iš to kyla ir pavojus demokratijai kaip santvarkai, kuri akcentuoja skirtingas vertybes išpažįstančių asmenų bandymą susikalbėti interpretuojant visiems bendrus faktus. Įsiviešpatavus šūdmalai, demokratija virsta tik galios žaidimu, kur kalba tampa tik manipuliatorių instrumentu.