Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

21 min.
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

21 min.

Ne kartą perkelti pamatai ir madų vėjai sijose. Aristavėlės dvaras

Anksčiau miškų ir medienos kraštu vadintoje Lietuvoje medinė architektūra buvo neatsiejama tiek miesto, tiek kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Šiandien daugelį medinių dvarų rūmų ištiko skaudi lemtis, tik kai kuriems pasiseka atgimti iš naujo. Būtent toks yra Aristavėlės dvaras, pamatus į žemę suleidęs Liaudies buities muziejuje.

Aristavėlės dvaras turi ilgą, bet įdomią istoriją su pakilimais ir nuosmukiais. Jis buvo pastatytas XVII–XVIII a. sandūroje Kėdainių rajone, Aristavėlės gyvenvietėje. Ilgą laiką dvaras stovėjo apleistas, priklausė kolūkiui ir buvo pasmerktas pražūčiai, tačiau, likimui nusišypsojus, perduotas muziejui.

Į Liaudies buities muziejų perkeltas dvaras buvo rekonstruotas. Jį perkeliant buvo prarasta daug naudingos informacijos, tačiau atlikti išsamūs įvairūs tyrimai suteikia galimybę pastatą atkurti. Tai bene seniausias ir gražiausias eksponatas Liaudies buities muziejuje.

Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kilmingų giminių namai

Apie 1700-uosius statytas dvaras buvo didelis, tuo metu vienas turtingesnių. Jo žemės priklausė kilmingoms giminėms. Istoriniuose šaltiniuose Aristavėlė minima dar XIII–XIV a. karų su kryžiuočiais metu. Pažymėta, kad dvaras priklausė Algimantui Algiminui, Vytauto didžiojo svainiui. Vėliau tas žemes nupirko kilminga Šiukštų giminė, iš jų dvarą įsigijo Zabielos.

Manoma, kad šie rūmai statyti būtent Zabielų. Šiai giminei tuo metu priklausė nemažai ir aplinkinių dvarų. Įsigijus naują dvarą, naujų žemių buvo pradėtos tam tikros pertvarkos, rekonstrukcijos pagal to meto madas ir naujas ūkininkavimo tendencijas. Pagal savo formas ir pavidalą šis dvaras priskirtinas baroko laikotarpiui, tačiau kaip jis iš tikrųjų atrodė – nėra žinoma.

XVIII a. pabaigoje dvarą įsigijo Medekšos. Ši giminė taip pat ėmėsi didelių reformų, nes tuo metu architektūroje klestėjo klasicizmas. Šis dvaras buvo kapitaliai pertvarkytas, sienos ištinkuotos ir gražiai ištapytos. Būtent pagal šią pertvarką po antrosios rekonstrukcijos atkurtas dvaras muziejuje. Tai buvo klestintis tėvoninis dvaras.

Įsigalėjus kapitalizmui, dvarai prarado savo funkcijas, dvarininkai kėlėsi gyventi į miestus. XIX a. pabaigoje dvaro savininkai jau retai čia gyvendavo.

Atkurti dvaro rūmai

Dvaras atkurtas nuo pamatų, stengiantis kuo daugiau panaudoti senųjų medžiagų, rąstų, detalių, durų, langų. Atkuriant susidurta su autentikos klausimu, nes ne viską buvo galima perdaryti ir pritaikyti. Iš naujų medžiagų atkurtos grindys, lubos, tinkas, apdaila, apkalai. Taip pat yra detalių, kurių nesimatė iki išardant pastatą.

Pakėlus pastatą, ant apatinių rąstų išlikusios specifinės žymės byloja, kad pastatas jau buvo keltas ir anksčiau. Dvaras statytas ant tašytų akmenų pamatų. Didžiuliai akmenys beveik nebuvo įgilinti į žemę. Paprastai pamatus mūrydavo paviršiuje, tik į žemę būdavo pripilama vandens, kad sutankėtų gruntas.

Stogo konstrukcijoje beveik visa medžiaga išlikusi originali. Pats stogas įdomios formos, barokinis, keturšlaitis su perkirtimu. Tokios sudėtingos konstrukcijos stogui padirbti reikėjo gerų meistrų. Stogas apjuostas gražiais profiliuotais karnizais, viršuje iškyla du didžiuliai kaminai. Barokui būdingos profiliuotos konstrukcijos, o ne jų apdaila. Klasicizme ši mada keitėsi – ant gražių profiliuotų konstrukcijų buvo užkalami apkalai.

Įdomių detalių galima aptikti ir apdailoje. Senajame mediniame pastate sudėtos trumpos šiaudais apvyniotos ir užtinkuotos sijos, tarp kurių dėtos samanos, byloja, kad čia buvo efektyvi termoizoliacija. Sienos ir lubos buvo labai gražiai tapytos įvairiomis spalvomis. Kiekvienas kambarys turėjo savitą charakterį ir nuotaiką. Vyro kabinetas galėjo būti rūstesnių formų, pilkesnių spalvų, o moters miegamasis ištapytas augaliniais motyvais, gėlėmis.

Kai buvo atlikta antroji rekonstrukcija, keitėsi ir rūmų pastato planas. Kai kurios pertvaros išgriautos, kai kurios padarytos naujai. Patalpoje, esančioje nuo priemenės dešinėje, matyti šių pokyčių žymės: iš pradžių tai buvo didelis kambarys, paskui išpjauta pertvara, atskirianti du kambarius. Galbūt tuo metu vyravo mada atskirti svetainę prieš valgomąjį. Taigi iš pokyčių galima atsekti ir madų tendencijas, ir bendravimo ypatumus.

Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Madų tendencijos, įsirėžusios architektūroje

Šiame dvare ypač smarkiai keitėsi šildymo sistema, ji kisdavo reaguojant į madų pokyčius. Kaip ir visuose dvaruose, čia buvo du centriniai kaminai, į kuriuos sueidavo visų krosnių dūmai. Vienas buvo išmūrytas nuo žemės, o kitas – atremtas sijomis. Krosnių buvo tiek pat kiek kambarių. Geresniuose kambariuose jos buvo koklinės, paprastesniuose – iš plytų.

Dvaro patalpos aukštos, todėl joms prišildyti reikėdavo daug malkų. Tačiau tikriausiai ne visos patalpos buvo gyvenamos. Buvo šildomas vienas rūmų galas ar kampas, o kitos patalpos buvo reprezentacinės, skirtos tik svečiams. Be jų, rūmuose dar buvo ir židinių. Ardant pastatą rastas klasicistinis židinys, toje pačioje patalpoje, kitame gale – barokinis, suformuotas iš plytų ir tinko. Priklausomai nuo madų vėjų keitėsi ne tik rūmų patalpos, bet ir jų funkcija.

Rūmų fasadas apkaltas ne dėl grožio, bet dėl šilumos ir apsaugos. Labai įdomu, kad atidengus apkalus galima pamatyti visą sienos istoriją. Matosi, kada, kur ir kas buvo, ar iškirstas naujas langas, ar užmūrytas senas, ar naujos praplėstos durys. Todėl tyrimų ir ardymo medžiaga labai vertinga, atskleidžianti, kaip dvaras buvo pertvarkomas, kokiems laikotarpiams būdingi vienokie ar kitokie architektūriniai sprendimai.

Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Lobynas ir lauko erdvė

Lobynas – labai svarbus pastatas, atliekantis seifo funkciją. Čia buvo laikomi svarbiausi daiktai – dokumentai, pinigai, sidabriniai indai, šarvai. Šis lobynas atkeltas iš Švenčionių rajono, todėl savo dydžiu netinka Aristavėlės dvarui. Nedidelis, bet labai tipinis, charakteringos lobyno architektūros, puošnus statinys su apeinamomis galerijomis. Jis visada stovėdavo gerajame, reprezentaciniame kieme ir puošdavo dvarą.

Pats dvaro kompleksas buvo didelis, jį sudarė ne vien rūmai. Dvare taip pat stovėjo gyvenamieji, aptarnaujančio personalo pastatai, svirnai, klėtys, ūkiniai pastatai ir kiemai. Tų laikų žmogus daugiau laiko praleisdavo lauke, todėl kiemai, sodai, parkai ir gėlynai buvo neatsiejama dvarų kultūros dalis. Jie buvo tiesiogiai susiję su architektūra. Medinė architektūra labai gražiai pritaikyta aplinkoje. Medinių dvarų istorinė estetika žavi. Senoji dvarų, kaimo kultūra gebėjo estetiškai kruopščiai apmąstyti ir perteikti grožio išgyvenimą.

Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Dvaro likimas

Dvaras, kaip ir žmogus, turi savo individualią istoriją. Kuo ilgiau jis stovi, tuo jo istorija įdomesnė ir vertingesnė. Jau XX a. pradžioje dvaras buvo gana apleistas. Kai jis priklausė kolūkiui, praktiškai neturėjo perspektyvos, viename iš kambarių buvo laikoma paršavedė. Tačiau perkeltas į muziejų dvaras įgijo muziejinį statusą. Galima sakyti, kad jo ateitis saugi. Labai svarbu dvarą išsaugoti, nes rūmų erdvės ir patalpos pritaikytos pagal būtent jam būdingą funkcinę sistemą. Dabar žmonių poreikiai kiti, pakitę ryšiai ir funkcijos, todėl reikia stengtis teisingai pritaikyti, nesuardant senosios architektūros charakterio.

Išsaugoti medinę architektūrą

Medinę architektūrą išsaugoti svarbu, nes tai mūsų savastis. Iki Antrojo pasaulinio karo apie 80 proc. pastatų buvo mediniai, todėl buityje ir gyvenime medis lydėjo lietuvį. Bažnyčios, dvarai – tai patys kokybiškiausi, geriausi ir gražiausi pastatai. Tų laikų žmonės mokėjo elgtis su medžiu, žinojo, kur kokia mediena reikalinga, kaip teisingai ją paruošti. Dabar šių žinių žmonės nebeturi, todėl statant naujus ar restauruojant senus medinius pastatus padaroma daug klaidų, nors vis labiau grįžtama prie medinės architektūros.

Švedai turi posakį – jei kamuoja ligos, reikia keltis gyventi į medinį namą. Tačiau jame reikia ne tik gyventi, bet ir su juo sugyventi. Dabartiniai žmonės nori pasistatyti namą ir juo nebesirūpinti. Taip tikrai nebus. Anksčiau žmonės labai rūpinosi mediniais pastatais, todėl po truputį jie keitėsi pagal poreikius ir madas. Todėl medinė architektūra – kaip tekanti upė, neišeinanti iš savo krantų, išlaikanti savo tradiciją, bet visą laiką truputį keičiasi, niekada nebėra tokia pati kaip anksčiau. Tai didžiulė vertybė.

Aristavėlės dvaro rūmai 1955 m. Henriko Grinevičiaus kolekcija. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka
Aristavėlės dvaro rūmai XX a. pr. Henriko Grinevičiaus kolekcija. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Aristavėlės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame Lietuvos liaudies buities muziejui.

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite