Ne Salemutė, bet Sulamita. Atsiminimai apie S. Nėrį

Kauno geležinkelio stoties aikštėje 1934 m. Iš kairės: Aldona Kazanavičienė, Salomėja Nėris ir Antanas Kazanavičius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Viktorija Seredžiūtė yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namų-muziejaus rinkinių saugotoja

Daug atsiminimų apie Salomėją Nėrį yra palikę poetės artimieji, draugai, kolegos, buvę mokiniai. Ypač vertingi draugų, bendravusių su S. Nėrimi, prisiminimai, kurie padeda mums geriau pažinti poetę, jos vidines patirtis, davusias impulsą kūrybai.

1933-iųjų vasarą S. Nėris susidraugavo su vaikų rašytoja, dailininke Aldona Didžiulyte-Kazanavičiene, kuri 2023 m. būtų minėjusi savo 135-ąsias gimimo metines. A. Didžiulytė-Kazanavičienė dirbo lietuvių kalbos mokytoja, žurnalų „Švietimo reikalai“, „Mokykla ir gyvenimas“ redaktore, išleido apie 20 knygų vaikams (scenos vaizdeliai, apsakymai, eilėraščiai). Kartu su vyru dailininku Antanu Kazanavičiumi Kaune (1927 m., 1939 m.) ir Klaipėdoje (1932 m.) surengė savo tapybos darbų parodas, dalyvavo grupinėse parodose Kaune, Panevėžyje ir Biržuose.

Apie pažintį su S. Nėrimi A. Didžiulytė-Kazanavičienė atsiminimuose rašė: „Susipažinau su ja Palangoje. Ji buvo apsirengusi žalia languota pajūrine suknele, apsiklėstusi raudona skaryte ant tamsių plaukų ir pasirišusi gintaro eilutę ant nudegusio kaklo. Žvilgterėjau į jos veidą ir atsiminiau žurnale matytą nuotrauką. Mane užliejo džiaugsmo banga:

– Čia juk – Salomėja Nėris! – džiaugsmingai sušukau ir nuoširdžiai ištiesiau jai abi rankas. Liūdesio debesėlis, apniaukęs Salomėjos veidą, nors sušvelnėjo, tačiau dar ilgai neišnyko nuo jos kaktos. Tuoj pastebėjau, kad Salomėja buvo draugiška, nuoširdi ir mėgdavo daryti kitiems malonumus, bet buvo perdėtai jautri, lyg maksimalinis barometras, todėl kasdieniniam gyvenime šiurkštesniam žmogui būdavo sunku su ja, nes nežinojo, kada ir nuo ko ji įsižeis, – reikėjo labai sekti savo judesius ir žodžius. <…> Aš ir mano vyras su Salomėja labai greit apsipratom. Salomėja mus vadindavo Antanuku ir Aldute, o pati norėjo būti vadinama ne „Salemute“, bet „Sulamita“.

– Taip mane vadina mano artimesni draugai, – sakė ji.

<…> Salomėja savo žalia languota suknyte ir raudonu megztuku su dailiais sušukuotais ant šono plaukais atrodė tokia smulki, kaip maža mergaitė, ir kai pavargusi ir kiek pabalusi susirietė ant mano pataisytos lovos ir užmigo, jos veidelis atrodė liūdnas lyg nuskriaustos našlaitės. Norėjosi ją paguosti, glamonėti, priglausti prie širdies, bet baisu buvo, kad ji krūptelės, suvirpės jos tankios blakstienos ir plačiai atsivers išgąsdintos akys…“ (A. Kazanavičienė, „Salomėja Nėris“, 1946 m., p. 131–133).

Po šios pažinties S. Nėris Kazanavičiams padovanojo molinį puodelį rūgusiam pienui laikyti ir į tą puodelį įstatytą pūkuotų, violetiškai pilkų laukinių dirvonėlių puokštę. Dailininkas Antanas Kazanavičius nupiešė natiurmortą su tuo vazonėliu ir įrėminęs paveikslą nusiuntė Salomėjai. Ši labai džiaugėsi gavusi šią dovaną.

Viešnagė pas Kazanavičius Klaipėdoje 1933 m. Pirmoje eilėje sėdi Ona Cvirkaitė-Lozoraitienė, Antanas Kazanavičius. Antroje eilėje iš kairės stovi Aldona Kazanavičienė, iš dešinės – Salomėja Nėris. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Laiškai buvo viena bendravimo priemonių. S. Nėris siųsdavo Kazanavičiams savo eilėraščių rinkinių su dedikacijomis, o A. Kazanavičienė poetei nusiųsdavo savo knygelių vaikams. S. Nėries laiškų A. Kazanavičienei, deja, neišliko.

A. Kazanavičiaus laiškai poetei gana šilti. Dailininkas į S. Nėrį kreipdavosi vadindamas ją Svajonėle, Sulamita arba Žvaigždele. Laiškuose Antanas reikšdavo susižavėjimą poetės talentu, juokaudamas prisipažindavo norintis ją išbučiuoti ir čia pat pasirašydavo „nedorasis Antanas“.

1934 m. vasarą Kazanavičiai aplankė S. Nėrį Kaune. Yra išlikusios kelios nuotraukos, kuriose S. Nėris nufotografuota su svečiais Kauno geležinkelio stoties aikštėje. Po savaitės S. Nėris su Kazanavičiais apsilankė Anykščiuose. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje įamžinti poetė ir jos draugai, sėdintys ant Puntuko akmens. Anykščiuose taip pat aplankė Antano Baranausko klėtelę. Lankytojų knygoje S. Nėris įrašė:

Mažoji lietuviškoji klėtele,

gausių poetais apylinkių apsupta,

mūsų tėvų vargo ir darbo liudytoja,

ar ne per ankšta buvo tavo pastogė

Didžiojo Poeto sielai?

„Svajingą, rugiais banguojantį 16 birželio vakarą“ (V. Alekna, „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“, II t., 1997 m., p. 160).

Kauno geležinkelio stoties aikštėje 1934 m. Iš kairės: Aldona Kazanavičienė ir Salomėja Nėris. Fotografavo Antanas Kazanavičius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kartu keliavusi Genutė Breivaitė-Puodžiukaitienė toje kelionėje pastebėjo, kaip S. Nėris mylėjo gamtą: „Ji, pagauta Anykščių apylinkių grožio, džiaugėsi lyg vaikas, ėmė deklamuoti. Ji žavėjosi Šventąja, miškeliais, Puntuku, A. Baranausko klėtele. Kaip žmogus ji tartum buvo išnykusi, teliko vien poetė, paskendusi gamtos paslaptyje ir grožyje“ (G. Breivaitė-Puodžiukaitienė, „Literatūra ir kalba“, IV t., 1959 m., p. 153).

1935 m. liepos mėnesį S. Nėris dalyvavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų kursuose Palangoje. Kursams pasibaigus poetė liko ir toliau vasaroti Palangoje, kur buvo apsistojusi ir A. Kazanavičienė. Moterys dažnai susitikdavo, vaikščiodavo prie jūros, gėrėdavosi gamta, stengdavosi laikytis atokiau nuo kitų žmonių, nes, anot A. Kazanavičienės, joms „nusibosdavo vienodos miesčioniškos kurortinių ponių kalbos vien apie madas, vaikus ir tarnaites, kartais apie uogienę, konservus, kepinius, faifoklokus“. Kartą besigrožint pajūrio gamta A. Kazanavičienė pasiūlė S. Nėriai kartu sukurti pasaką:

„– Sekime pasaką, čia pat ekspromtu sugalvotą… Viena pradėkime, o kai tik ta sustos, tuoj kita tęskime…

Salomėja sutiko ir pavedė man pradėti. Aš pradėjau:

– Jūros dugne, tarp švariai išplautų smiltelių, žvirgždų ir kriauklyčių, gulėjo pilkas akmenėlis. Ir štai tas pilkas akmenėlis, pažvelgęs aukštyn, pamatė pro storo žalsvo vandens sluoksnį saulę, kuri jam atrodė labai didelė ir kiek žalsva. Tas akmenėlis…

– Geriau jau „gintarėlis“, pataisė mane Salomėja. Ir aš dėkingai priėmiau tą jos vertingą pataisą. – Gintarėlis gražesnis už akmenėlį, įdomesnis.

Aš pradėjau pasakoti toliau gintarėlio pasaką. Bet kai sakinio vidury nutilau, ragindama ją tęsti, Salomėja visai nebuvo nusiteikusi pasakoti ir buvo linkusi klausyti. Ir turėjau aš pati tęsti, kol man pagaliau atsibodo. Vėliau tas mano „gintarėlis“ išaugo į apysaką ir įėjo į rinkinį „Pajūrio pasakos“.“ (A. Kazanavičienė, „Salomėja Nėris“, 1946 m., p. 143–145).

1933-iųjų vasarą užsimezgusi S. Nėries bei Antano ir Aldonos Kazanavičių draugystė poetei tapo lemtinga po metų atvykus gyventi ir dirbti į Panevėžį. Jame naujieji draugai supažindino S. Nėrį su skulptoriumi Bernardu Buču, vėliau tapusiu jos vyru. B. Bučas juokavo, kad kaip asmeninį pasiūlymą priėmė šias S. Nėries eilėraščio „Per lūžtantį ledą“ eilutes: „Pavasaris žemę jau veda – / (O mane kas ves?).“ Atsiminimuose A. Kazanavičienė rašė apie tai, kaip su vyru nusprendė supažindinti S. Nėrį ir B. Bučą:

„Kartą, mums besikalbant įvairiomis gyvenimiškomis temomis, Salomėja juokaudama pasakė:

– Maniau, kad Panevėžyje rasiu artimą draugą, o čia nieko… Gimnazijoje tik vienas atsakantesnis mokytojas, bet ir tas našlys. O juk aš negi liksiu senmerge.

Salomėja tai pasakė visai taip sau, gerai nusiteikusi ir juokaudama. Mano vyras, taip pat juokaudamas, pasisiūlė būti jai piršliu, ir ji besijuokdama sutiko, tik pagailėjo, kad jau baigėsi piršlybų mada. O aš taip pat juokaudama pasakiau:

– O žinai, Antanai, mes tai rastume Salomėjai atsakantį jaunikį, vertą jos — ir gerą, ir gražų, ir linksmą, ir dail… — nebaigiau žodžio „dailininką“. Antanas mane pertraukė:

– Bernardą?

– O ką daugiau?

– Na, žinoma. Tai visai tinkama pora.“

(A. Kazanavičienė, „Salomėja Nėris“, 1946 m., p. 139–140).

Salomėja Nėris ir Bernardas Bučas Berčiūnų miške Panevėžio apylinkėse 1936 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Taip visi trys nukeliavo pas Bernardą Bučą, jis savo draugus ir nepažįstamąją pasitiko vilkėdamas pilką chalatą, kadangi tuo metu dirbo prie naujos skulptūros „Sėjėjas“. Kazanavičiai skulptorių supažindino su S. Nėrimi. Po šios pažinties tarp dviejų menininkų užsimezgė draugystė, vėliau ir meilė. 1936-aisiais pora susituokė Paryžiuje, ten B. Bučas tobulino skulptūros įgūdžius, o S. Nėris lankė užsieniečiams skirtus prancūzų kalbos kursus. 1937-aisiais grįžę iš Paryžiaus jaunieji Bučai įsikūrė Palemone.

A. Kazanavičienė, kuriai teko apsilankyti naujuose menininkų namuose, atsiminimuose dalinosi įspūdžiais: „Originali stilinga ir savotiška vila tamsaus miško fone. Viskas ten gerai apgalvota, puikiai įrengta. Dar toli gražu nebaigta. Salomėja kaip vaikas džiaugėsi ir aguonomis darže, ir sužaliavusiomis morkomis, ir žydinčiais dobilais, ir kvepiančiais žirniukais palangėj. Rodė sodelį, susodintas obelaites ir uogų krūmus.“ (A. Kazanavičienė „Salomėja Nėris“, 1946 m., p. 145). Ši stilinga vila ir menininkų sodintas sodas išlikę, dabar veikia Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejus.

Salomėja Nėris pas Kazanavičius Dideliškio vienkiemyje, Obelių valsčiuje, 1935 m. birželio 9 d. Iš kairės į dešinę antroje eilėje: Aldona Kazanavičienė, Salomėja Nėris ir Fabijonas Žlobickas. Pirmoje eilėje iš kairės: Antanas Kazanavičius, Liudukas Didžiulis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Dideliškyje 1935 m. birželio 9 d. Stovi: Antanas Kazanavičius ir Salomėja Nėris. Iš kairės į dešinę sėdi: Aldona Kazanavičienė, Antanas Didžiulis, Serafima Didžiulienė, Irena Didžiulytė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Junkūnų dvare pas Chainauskus 1935 m. birželio 9 d. Stovi iš dešinės: Minoras Chainauskas, Fabijonas Žlobelis, Bronė Chainauskaitė, Salomėja Nėris, Antanas Didžiulis, Serafima Didžiulienė su dukra Irena ir sūnumi Liudu, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Raimondas Chainauskas, Kazimieras Chainauskas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Salomėja Nėris su Kazanavičiais Anykščiuose ant Puntuko akmens 1935 m. birželio 16 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Atsiminimuose A. Kazanavičienė S. Nėrį apibūdino kaip gana prieštaringą asmenybę: „Kukli, turinti savigarbą, švelni, bet drauge ir atkakli. <…> Ji buvo drauge ir rimta, ir beveik vaikiška. Ji džiaugdavosi kačiuku, gėlyte, gražiu atviruku. Ji buvo jaunatviška, – judesiai, išraiška ir veidas kartais primindavo mažą mergaitę. Tik kada veidas surimtėdavo ar apsiniaukdavo – tai būdavo atjaučiančios, sąmoningai ir griežtai gyvenimo klausimus sprendžiančios subrendusios moters veidas…“ (A. Kazanavičienė, „Salomėja Nėris“, 1946 m., p. 134).

A. Kazanavičienė ir S. Nėris gerai sutarė. Abi mėgo daug laiko praleisti gamtoje, ją stebėti ir grožėtis kiekvienu gamtos stebuklu.

S. Nėries draugystę su Kazanavičiais nutraukė karas ir mirtys. 1940 m. spalio 18 d. Vilniuje mirė Antanas Kazanavičius. Antrojo pasaulinio karo metais Aldona Kazanavičienė vokiečių buvo kalinama, S. Nėris gyveno Rusijoje, o 1945-aisiais, jau grįžusi į Lietuvą, sunkiai susirgo ir liepos 7 d. mirė. Netrukus po S. Nėries mirties A. Kazanavičienė parašė atsiminimus, liudijančius poetės jautrumą, meilę gamtai, žodžiui ir grožiui.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!