Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ne tik duona

Berniukas valgo sriubą.
Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Standartinė ano meto nuotrauka. 6 × 9. Užrašas „Litauen“ ir „Marz 42“ kitoje pusėje. Dar patikslinta geografinė padėtis: „unterwegs nach Rußl.“ Vokiškas fotopopieriaus ženklas.

Įsivaizduoju plačiajuostį fotoaparatą. Kažkada namuose buvo toks, su dumplėmis, iš kažin kur užsilikęs. Net ir vokiškų „Agfa“ juostelių. Sako, jos galiojusios amžinai. Gaila, nepamėginau tada pats fotografuoti. Buvau per mažas. Panašaus amžiaus kaip tas vaikas su šaukštu burnoje. Tokius fotografuoja kiti. Suaugusieji. Dažniausiai šeimos albumams.

Vermachto kariškis, šios nuotraukos autorius, aišku, nekūrė Lietuvoje šeimos albumo. Spragtelėjo šiaip sau. Prisiminimui. Gal jau anksčiau buvo įpratęs gaudyti įdomias akimirkas. Ar dėliojo savo karinės tarnybos kroniką. Mėgėjiškų karo meto nuotraukų išlikę nemažai. Panašius dalykus šiandien fotografuoja eilinis užsienio turistas. Daugiausia dėmesio gavę kolegos, kovos draugai, linksmi ir žvalūs. Kai kur jie bendrauja su vietiniais gyventojais: geria iš kvortos ką tik pamelžtą pieną, prausiasi prie šulinio, apsikabinę krizenančias merginas. Dar mėgta pozuoti prie sudaužytos priešo technikos. O štai ir jų pačių technika, tvarkingai surikiuota ar jau įklimpusi rusiškame purvyne. Nuskurusių belaisvių voros, pajuodę veidai, įkypos azijietiškos akys irgi buvo įdomu, nematyta. Pasitaiko cerkvių kupolai ir egzotiškų pamaldų scenos. Žuvusiųjų nėra, nebent kapų kryžiai. Griuvėsių irgi nedaug. Mačiau ir idiliškų vaizdų, pavyzdžiui, trys kareivukai miega sukritę vienas per kitą ant žolės. Arba toks kuriozas: ištuštėjusi nukariauto miesto gatvė, o ant grindinio, tarp plytgalių ir stiklo šukių, drybso aukštielninkas manekenas.

Šio berniuko su šaukštu kadras turbūt paties fotografo pasidarytas. Įpylė išalkusiam vaikui kareiviškos sriubos ir stebėjo, gal gėrėjosi, kaip jis valgo. Berniukas žiūri tiesiai į objektyvą, žvilgsnis atsargus, bet ne užguito žvėriuko. Kažkas stropiai užrišo jam po kaklu ausinę kepurę, apmuturiavo šaliku. Nors kovo mėnuo, boluoja sniegas. Šalia matyti dar dvi mažos purvinos rankos, apsikabinusios kareivišką skardinę. Galimas daiktas, kad vaikai elgetaujantys. Kaip ne kaip, o kariuomenės susitelkimai kvepėjo ne tik paraku, bet ir maistu. 1942-ieji vermachtui dar buvo geri, sotūs metai. Mano senelė ir mama, karo metų paauglė, vis prisimindavo vokiečių kareivių vaikams dalijamas šokolado plyteles. Žinoma, kol sekėsi fronte. Paskui, jau sumušti ir bėgantys, elgetavo jie patys. Prie Jūžintų moteris rodė vietą savo sodyboje, kur palaidoti keli vokiečių kareiviai, norėję paskubomis pasistiprinti, traukiantis frontui. Užsikaitė ant laužo didžiulį kareivišką puodą, kažką virė, kol užskrido rusų lėktuvai. Špižinis puodas pasiliko, buvo vėliau panaudotas pirtyje.

Kadras pavykęs. Fotografas nesuklydo, kad valgantis žmogus yra gražus. Ir jeigu tai dar vaikas, jeigu alkanas ir kažkieno maitinamas. Nepamiršiu prieš daug metų Vilniaus labdaros valgykloje „Betanija“ matyto paveikslo: senelė ir maža mergaitė (gal anūkė?) valgo iš vieno dubenėlio. Imk ir apsiverk. Paprasta sriubos lėkštė, paduota išalkusiam, muša ir toliau muš visus artimo meilės rekordus. Kulinarinės laidos ir knygos, visokie „pasaulio puodai“ subanalino maisto kultūrą ir baigia sužlugdyti virtuvės jaukumą ir šventumą, bet vis tiek kažkas Lietuvoje, pats būdamas sotus, išmoksta virti vargšų sriubą, kepti bandeles ir belstis su jomis po tolimiausius kaimus.

Aišku, anie vokiečių kareiviai, vaišinę okupuoto krašto vaikus, turbūt šiek tiek maivėsi, ieškojo sau pramogos, gal norėjo pademonstruoti savo pranašumą. Bet visa tai kažin kaip atpirkta, išganyta, nuėję į antrą planą. O liko, tikrai įsiamžino skardinė ant murzino delno, ranka, laikanti šaukštą, pražiota vaiko burna, kąsnis, truputį nusigandusios akys, tarytum būtų sunku patikėti, jog tavęs nemuš, nenušaus ir bus tik kameros užrakto spragtelėjimas. Fotografas nerinko šeimos albumo, bet tas albumas jam išėjo. „Unterwegs nach Rußland“ pamaitintas vaikas tapo jo paties istorija, jo palikimo dalimi. Net tiesiogine prasme, kai nuotrauka dabar sugrįžta vokiečių paštu atgal į savo kilmės vietą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nebe naujiena, kad prie pasidalintos duonos susigiminiuojama. Krikščionių bendruomenės tai gerai žino ir stengiasi nepamiršti. Dar pagalvoju, pasiskaičiavęs metus, jog berniukas su šaukštu galėtų būti gyvas. Pokario partizanų miškams jis buvo per jaunas, į Sibirą turėjo netikti dėl socialinės kilmės. Ima ir atsišaukia. Deja, gatvės nuotraukų herojai dažniausiai nežinomi. Arba atsiranda dešimtys kandidatų.

Dabar visur susigriebta kalbėti apie Lietuvos vaikus, kad jie emociškai nuskriausti, gyvena nemeilėje. Ši nuotrauka iš šeimos albumo galėtų praversti.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.