2022 03 31

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ne visi yra kariai: skaudžiai aktualus žaidimas „This War of Mine“

Kompanijos „11bit studios“ žaidimo „This War of Mine“ anonso kadras. „11bit studios“ jutubo kanalo medžiaga

„Tai ne žaidimas, tai pamoka.“ „Negaliu patikėti, kad dabar tai vyksta realybėje.“ „Tai žaidimas, apie kurį nepaliauju galvojęs ir dabar. Jis pakeitė mano požiūrį į maistą ir kitus pagrindinius dalykus. Net paprasta kėdė tapo vertinga.“ „Esu iš Bosnijos. Kai prasidėjo karas, man buvo 5 metai... Turėtų atsirasti daugiau žaidimų, kurie ne šlovintų karą, bet atskleistų jo tamsiąją pusę... Neabejotinai išbandysiu šį žaidimą, bet rimtai bijau, kad sugrįš prisiminimai.“ „Vienintelis, kurį žaisdamas, verkiau.“

Apie lenkų kompanijos „11bit studios“ dar 2014 metais išleistą vaizdo žaidimą „This War of Mine“ (liet. Manasis karas) norėjosi parašysi jau kurį laiką. Šis telefonams, kompiuteriams ir konsolėms pritaikytas žaidimas dabartiniu metu itin vertas mūsų dėmesio. Dėl kelių priežasčių.

Tai yra pirmasis istorijoje žaidimas, planuojamas įtraukti į rekomenduojamų mokyklinių skaitinių sąrašą. Apie tai 2020 m. pranešė Lenkijos vyriausybė. Kol kas vyksta parengiamieji darbai, „11bit studios“ konsultuojasi su vaikų ir jaunimo psichologais bei švietimo srities specialistais.

Visos už pardavimus surinktos lėšos skiriamos kovojantiems ir kenčiantiems Ukrainos žmonėms.

Ir dar viena svarbi priežastis, kurią dabar ir aptarsime: mums, nepatyrusiems karo baisumų, „This War of Mine“ padeda įsijausti ir bent kiek suprasti, ką šiuo metu išgyvena Ukrainos žmonės. Ypač civiliai. Ypač rusų apsupto ir toliau naikinamo Mariupolio gyventojai.

Kitoks požiūris į karą

„Kare ne visi yra kariai“ – toks šio žaidimo moto. „This war of mine“ (toliau – TWOM) idėja lenkų kompanijai gimė, kai vieną dieną jie laikraštyje perskaitė istoriją apie jauną vyrą, kuris, būdamas vaikas, sugebėjo ištrūkti iš serbų nacionalistų apsupto Sarajevo miesto per Bosnijos karą. Vadinamoji Sarajevo apgultis, trukusi net beveik ketverius metus (1992–1996) yra iki šiol ilgiausia moderniojoje istorijoje. Skaičiuojama, kad tada nuo kulkų, raketų ir ligų mirė nuo 5 iki 10 tūkstančių niekuo dėtų gyventojų. Pusė miesto buvo sugriauta.

Šiandien, šiuo metu, pasaulyje vyksta dar viena žiauri apgultis: Rusijos okupantai apsupę Mariupolį Ukrainoje, miestas bombarduojamas visur iš eilės. Vietos žmonės atjungti nuo išorinio pasaulio, kenčia badą, skausmą dėl artimųjų netekties ir nežinios, kas bus toliau. Dažnam iš mūsų net sunku ir įsivaizduoti, kas vyksta. Bet turime ir galime pabandyti.

„Pirminė TWOM kūrėjų idėja buvo sukurti žaidimą, kuris atspindėtų tą karo pusę, kuri žaidimuose paprastai nėra reflektuojama. Jeigu būna žaidimas apie karą, tai yra apie karinius veiksmus, ir civiliai praktiškai nefigūruoja – arba būna kaip klykiantis, bėgantis į šalį butaforinis elementas. Civilių kančia, jų kasdienybė niekaip neatsiskleidžia“, – pasakoja žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas.

TWOM pirmiausia tuo ir išsiskiria: žaidime reikia valdyti keletą paprastų žmonių, kurie tiesiog bando išgyventi baisiomis karo sąlygomis. Veiksmas vyksta išgalvotame Pogoreno mieste, išgalvotos Graznavijos valstybėje. Miestas visiškai apgultas karių, iš jo neįmanoma ištrūkti. Dienomis civiliai slepiasi apšaudytuose namuose, į lauką išeiti nesaugu dėl aplink tykančių snaiperių. Tad žmonės slėptuves palieka naktimis – ieško maisto ir vandens, vaistų ar žaliavos, kurią galėtų panaudoti užkalant langus, susikalant lovą ar sukonstruojant radijo aparatą.

O būtiniausi dalykai karo metu greit senka. Jūsų valdomi herojai (buvę sportininkai, virėjai, studentai…) nuolat jaus alkį, miego trūkumą, jie gali sirgti. Naktiniai reisai pavojingi – karo metu kilusiu chaosu naudojasi marodieriai, priešiškai nusiteikę kariai taip pat niekur nedings.

Žodžiu, laimėti šį žaidimą – t. y. išgyventi jame – bus labai sunku. Tai nėra pramoga iš serijos šaudyk ir gaudyk.

„Ar tu ruošiesi mane nužudyti?“ Kompanijos „11bit studios“ žaidimo „This War of Mine“ akimirka. Solidaritypolicy.org nuotrauka

„Žaidime separatistai yra pradėję karą prieš reguliariąją šalies kariuomenę, miestas apgultas. Tokioje situacijoje natūralu, kad mieste esantys žmonės, net ir civiliai, žiūrėdami vieni į kitus, negali tiksliai identifikuoti, kas yra draugas, o kas – priešas. Tad žaidėjas turi uždavinį išgyventi ir išsaugoti savo žmogiškumą, – sako A. Rumiancevas.

„TWOM pristato daugybę dalykų, apie kuriuos mes šiaip nesusimąstome. Todėl manau, kad jį rekomenduočiau ypač tiems, kurie mažai susidūrę tiek su karu, tiek su žaidimais – ir kurie nori empatinės kelionės. Tokie žaidimai padeda suvokti žmogišką tragediją tokiose vietose kaip Mariupolis, Alepas Sirijoje savo metu ar daugybėje kitų miestų, kurie patyrė panašų likimą.“

Artūras Rumiancevas. Kultūros ministerijos feisbuko paskyros nuotrauka

Žaidimas? Koks dar žaidimas?!

Vienas iš daugelio karo baisumų yra tas, kad, atsitikus kritinėms situacijoms, tenka rinktis ne tarp gero ir blogo, bet tarp blogo ir dar blogesnio. Paprastas pavyzdys iš žaidimo: į duris pasibeldžia kaimynų vaikai. Jie maldauja: „Būkit geras, duokit vaistų. Mūsų mama labai serga.“ Tuo metu sergat jūs pats ar kartu gyvenantis asmuo, o vaistų namuose – vos viena dozė. Ką daryti? Jeigu atsakysit „ne“, veikėją puls kamuoti sąžinės priekaištai. Jeigu atsiliepsit į vaikų prašymą – būsit atlikę kilnų dalyką, tačiau kils rimta grėsmė Jūsų sergančio bičiulio gyvybei.

Arba kita dilema: vogti ar nevogti? Tai aišku, kad nevogti, sakyčiau kaip bandąs būti doras katalikas. Tačiau vėlgi žaidimas pastato į nepatogią padėtį: įsliūkinęs į svetimus namus randu šiek tiek maisto, kurio gyvybiškai reikia man ir namiškiams. Gal nieko nenutiks, jei paimsiu tik dvi porcijas – o vietoje jų vietiniams gyventojams iš savo kuprinės ištrauksiu ir paliksiu vandens? O gal to nereikia, nes čia gyvena visiški pašlemėkai, marodieriai, kurie tegu stimpa badu?

„Mes netekome Katios“. Kompanijos „11bit studios“ žaidimo „This War of Mine“ akimirka. Polygon.com nuotrauka

Moraliniai pasirinkimai iš esmės ir varo visą žaidimą – ir lemia, kaip veikėjai jausis. Jeigu pasielgsite niekšiškai, galite laukti sunkios pasekmės: kamuos sąžinė, pakirsite visos savo kompanijos moralę, panirsite į apatiją, alkoholizmą ir depresiją. Jei nesiimsite reikiamų veiksmų, jautresnio charakterio veikėjai gali net nusižudyti.

Sunkūs sprendimai ir jų padariniai neabejotinai palies ir Jūsų pačių širdį. Taip nutiko ir Artūrui Rumiancevui, kuris savo gyvenime išbandęs šimtus vaizdo žaidimų. Jis dalijasi labiausiai sukrėtusia patirtimi bandant išgyventi mūsų aptariamame žaidime:

„Žaidimų, kurie būtų varomi moraliniais pasirinkimais, šiaip yra nemažai. Bet mane šokiravo, atrodytų, visiškai smulkios, nereikšmingos detalės žaismo požiūriu.

Name, kuriame gyvena pagyvenusi pora, radau vaistų, kurių man labai reikėjo. Senyvo amžiaus žmonės nebeturi jėgų susirasti saugesnės slėptuvės ir yra priklausomi nuo vaistų. Ar juos palikti, ar paimti? Tai aš juos paėmiau, turėdamas aiškų planą – įprastai žaidimuose planuoju keliais žingsniais į priekį. Taigi tą vakarą turėjau būtinai parnešti vaistų, nes žinojau, kad kitaip mano slėptuvėje esantis kitas žmogus mirs. Tačiau žinojau, kad netoliese yra parduotuvė, kurioje taip pat turėtų būti vaistų.

Tad kitą naktį nuėjau į tą parduotuvę, radau vaistų, o dar vėliau vėl aplankiau apleistą namą, kuriame gyveno senoliai. Radau juos mirusius. Kaip supratau iš aplink paliktų žymių ir ženklų, vyriškis, nebeturėjęs vaistų, mirė. O žmona nusinuodijo šalia jo… Šitas dalykas mane visiškai išbalansavo. Atrodo, smulki scena, bet tokių yra daug daugiau.“

„Daugiau nebegaliu“. Kompanijos „11bit studios“ žaidimo „This War of Mine“ akimirka. Pcgamer.com nuotrauka

Galiu pasidalinti ir savo patirtimi. Žaidime įmanoma tiesiogiai nužudyti kitą žmogų – jį užmušant kumščiais, nuduriant peiliu ar nušaunant. Įprastai kariniuose žaidimuose tą ir reikia daryti. Ir – ką čia slėpti – virtualybėje tai neretai būna smagu. Tuo labiau kad sveiko proto žaidėjas puikiai supranta, jog tai, ką jis daro, nevyksta tikrovėje – ir kad realiame gyvenime jis taip nieku gyvu nedarytų. Tad pasinaudojame galimybe įlįsti į kito veikėjo kailį.

Tačiau TWOM braukia šalin visus smagumus ir neleidžia išlaikyti iki galo saugaus atstumo tarp žaidėjo ir išgalvoto vaizdo, kuris matomas televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekrane. Kalbant apie nužudymus, prisiminkime žaidimo moto – „Kare ne visi yra kariai.“ Katia, Borisas, Antonas, Sveta ir kiti veikėjai yra eiliniai žmonės, niekada nelaikę ginklo rankoje. Atimti gyvybę (net ir dėl teisingų paskatų) – ne jų prigimčiai. Tad, jeigu tai padarysite, bus blogai ne tik priešui, bet ir Jums.

Tai štai, žaidime vienąkart apsilankiau name, kurį maniau esant apleistą. Klydau – sutikau vyrą, kuris liepė nešdintis ir puolė kumščiais. Tokiu atveju galima tiesiog pabėgti – bet aš, pagautas adrenalino, ėmiau gintis peiliu. Kai savo užpuoliką galiausiai nudūriau, staiga atbėgo jo žmona, priklaupė prie jo ir ėmė verkti: „Kalbėk su manimi! Kalbėk su manimi! Maldauju, nemirk!..“

„Ką aš ką tik padariau?!“ – vienintelė mintis nuolat sukosi po šio epizodo. Ir buvo išties nelengva sugrįžti į realybę, kad tai tik žaidimas.

O gal geriau sakyti – net žaidimas? Ši medija turbūt labiausiai iš visų padeda įsijausti, susitapatinti su pasakojimo personažais. Tad jeigu tebesitęsiant karui pradedate jausti, kad jau atbunkate nuo šios temos (ir tai jums nepatinka) – nevaikiški ir brandūs žaidimai gali vėl sujautrinti širdį. O tapus jautresniam, lengviau kyla ranka aukoti pinigų Ukrainos kariams, kitaip padėti mūsų broliams ir sesėms – o gal ir patiems tinkamai pasirengti ekstremalioms situacijoms, jei tokių, neduokdie, nutiktų pas mus.

„Ar galite padėti mūsų mamai?“ Kompanijos „11bit studios“ žaidimo „This War of Mine“ akimirka. Vg247.com nuotrauka

Gerą vardą užsitarnavę lenkai ir nuvylę rusai

„Tai yra žaidimas su misija – dabar tai galiu sakyti tiesiai šviesiai“, – tvirtina Artūras Rumiancevas. Įprastai jis skeptiškai vertina žaidimų kompanijų viešus išstojimus, kai kalbama, kad dalis surinktų lėšų bus paaukojama kilniems tikslams. Tačiau lenkai „11bit studios“ jau nuo pat 2014-ųjų, kai startavo TWOM, ėmėsi darbo – aukojo pinigų Raudonajam Kryžiui, užmezgė ryšius su kitomis organizacijomis. Pavyzdžiui, kai pasirodė TWOM papildoma versija apie karo apsuptyje gyvenančius vaikus, surinktos lėšos buvo skiriamos nuo ISIS nukentėjusiems nepilnamečiams.

Tokiais tempais „11bit studios“ dirba iki šiol, o dabar kompanija savo pelną skiria Ukrainos Raudonajam Kryžiui. Vien per pirmąją karo savaitę šiam tikslui surinkta 760 tūkstančių eurų.

Džiugu tai, kad dabartinio karo akivaizdoje panašiai elgiasi ir žaidimų industrijos atstovai. Pasak A. Rumiancevo, šioje srityje dirba daugiausia jauni, progresyvūs žmonės, tikri vizionieriai ir nuomonių lyderiai. O mažosios kompanijos, kurios iškart ėmė rinkti lėšas Ukrainos žmonėms, davė gerą toną (ir spaudimą) didžiosioms.

„Didžiosios studijos, tokios kaip „Sony“, „Nintendo“ ar „Microsoft“, paprastai vengia veiksmų, kurie pakenktų jų verslui. Jos dažnai iš savo gerbėjų Vakaruose gauna kritikos dėl, pavyzdžiui, taikstymosi su Kinijos reikalavimais. JAV kompanija „Activision“ kartą netgi ėmėsi veiksmų prieš žurnalistą, kuris viename renginyje paminėjo Taivaną… Bet panašu, kad šįkart visa žaidimų industrija ganėtinai vieningai parėmė Ukrainą“, – sako pašnekovas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet yra ir liūdnesnių momentų. Žaidimų kritikui teko nusivilti kompanijomis iš Rytų: „Visąlaik įsivaizdavau, kad Rusijos kūrėjai, kurie daug keliauja ir yra matę pasaulio, stipriai palaikys Ukrainos pusę. Bet to neįvyko. O juk žaidimų industrija ten galėjo būti objektyviai į dalykus žiūrinčių, laisvamanių žmonių bastionu.

Be abejo, daugybė jų išsilakstė pirmomis karo akimirkomis. Jeigu tu netiki galimybėmis sukelti pokytį savo aplinkoje, turi vykti kitur, kur galėtum jaustis savimi. Bet pats Rusijos žaidimų industrijos naratyvas sukosi labiau apie patiriamas sankcijas ir prarastą įvaizdį pasaulyje. Čia yra daugiau savigraužos negu tikros atjautos. Kas mane lengvai šokiravo. Buvau kitokios nuomonės apie juos.“