„Nebijok, mažoji kaimene.“ Apie naujausią metropolito Inokentijaus komentarą

Vitalis Dauparas – krikščionis ortodoksas, tinklaraštininkas, buvęs kunigas, kritikavęs Maskvos patriarchą Kirilą dėl karo Ukrainoje palaikymo. 2022 m. vasarą kartu su bendraminčiais V. Dauparas pašalintas iš Maskvos patriarchato kunigų luomo. Grupė ortodoksų kreipėsi į Konstantinopolio patriarchatą, kad Lietuvoje įsteigų savo parapiją – ir kad būtų sugrąžinta galimybė kunigauti, tik šįkart jau Konstantinopolio pavaldume. Atsakymo vis dar laukiama.

Šiuos Viešpaties ištartus žodžius prisiminiau skaitydamas Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos metropolito Inokentijaus komentarą apie Lietuvos Respublikos delegacijos vizitą į Konstantinopolio patriarchatą (KP) Stambule. Jame Maskvos patriarchato (MP) vyskupijos Lietuvoje vadovas bando atkreipti valdžios atstovų dėmesį, kad nėra reikalo valstybei ginti „nedidelės tikinčiųjų grupės interesų“.

Sakiau sau, kad nebesigilinsiu į MP Lietuvoje vadovybės panašaus pobūdžio pareiškimus, kurių nuo balandžio mėnesio buvo tikra gausybė, nes tokie tekstai tik parodo juos rašančiųjų agresiją kitaip manančiųjų atžvilgiu. Tačiau ta mažoji kaimenė vis dėlto nėra nesvarbi.

Todėl peržvelgsiu šį tekstą nuo pradžių.

Visų pirma komentaras glumina savo pretenzija. MP patriarchato vyskupas reiškia nepasitenkinimą, kad laisvos, demokratinės šalies vyriausybės atstovai susitiko su kitos jurisdikcijos – Konstantinopolio patriarchato vadovu, neatsiklausę metropolito Inokentijaus: „Metropolito Inokentijaus teigimu, tokie valdžios veiksmai kelia nerimą bei verčia apgailestauti, nes su šalies stačiatikių bendruomene susiję klausimai vėl sprendžiami jai už nugaros, nedalyvaujant jos atstovams. Be to, visuomenė nėra informuojama apie valdžios žingsnius ir tikslus.“

Pirma, keista, kodėl tai kelia nerimą? Po šiuo nerimu slepiasi ne kažkas kito, o noras įbauginti MP tikinčiuosius, kad valdžios atstovai rezga kažką blogo. Ir dar apie tai niekam nesako, suprask, jei nesako, tai tikrai kažką rezga. Toks pradinukų lygio argumentas. Antra, kas yra šalies, t. y. Lietuvos stačiatikių bendruomenė? Metropolitas ir jo pagalbininkai? Na, iš teksto bent jau taip atrodo. Trečia, kuo čia dėta MP vyskupija? Konstantinopolio patriarchas nepriklauso Maskvos patriarchatui, nepriklauso jam ir Lietuvos Vyriausybė, apskritai jos atstovai delegacijoje yra katalikai. Kitaip sakant, susitiko dvi visiškai nepriklausomos šalys, o trečia dėl to reiškia nepasitenkinimą.

Toliau metropolitas priminė apie Ministrės Pirmininkės laišką Konstantinopolio patriarchui: „Laiške buvo kalbama apie galimybę „atkurti“ Konstantinopolio patriarchato parapijų veiklą Lietuvoje ir apie paramą, kurią Lietuvos valdžia yra pasirengusi suteikti šiam procesui.“ Čia įdomi detalė, kad žodis atkurti rašomas kabutėse, suprask, jie nepripažįsta tokios galimybės.

Šis ginčas jau buvo su didžiule audra sukeltas Maskvos patriarchate po to, kai Konstantinopolio patriarchatas sustabdė savo XVII amžiuje rašyto dokumento apie laikinos globos Kyjivo metropolijai suteikimo MP galiojimą. Nuo 2018 metų MP transliuoja savo versiją šiuo klausimu ir su jais nepasiginčysi, jie net tuo pagrindu nutraukė eucharistinį bendravimą su Konstantinopoliu ir neteikia sakramentų šio ir kitų, jį palaikančių, patriarchatų tikintiesiems.

„Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovas pabrėžė, kad kelių Bažnyčios skėlimo kelią pasirinkusių kunigų bandymai pasėti nesantaiką nedavė norimo rezultato – savo ištikimybę tiek Motinai Bažnyčiai, tiek Bažnyčios vadovams išreiškė ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pasauliečiai bei dvasininkai. Lietuvos Respublikos Prezidentui jie įteikė kreipimusis su tūkstančiais visoje Lietuvoje surinktų parašų.“

Na, kaipgi apsieisime be „skėlimo“, skėlė skėlė tie kunigai ir nepriskėlė nieko… Bet jie ir neturėjo tokio tikslo. Daugybę kartų kartojome ir kartosime: mieli broliai stačiatikiai, jeigu tik jums patinka ir tinka priklausyti Maskvos patriarchato Bažnyčiai, taip ir darykite. Nereikia nieko skelti, gyvenkite, kaip gyvenote, melskitės, kaip meldėtės, minėkite patriarchą Kirilą ir tegu jus laimina Dievas. Bet leiskite ramiai melstis ir gyventi kitiems, kurie nenori taip kaip jūs priklausyti Kirilo valdomai Bažnyčiai, o tiksliau – jos struktūrai.

Juk suprantame, kad Kristaus Bažnyčia yra virš visų žemiškų struktūrų ir jurisdikcijų, bet, kol gyvename žemėje, esame susaistyti struktūrinių saitų, o šiuo metu MP struktūra yra moraliai žlugusi, pasinėrusi į korupciją ir karo palaikymą. Ir jokio čia skėlimo, žmonės tiesiog išėjo ir nori eiti kitur. Ko jūs nerimstate? Juk jūsų niekas nevaro niekur eiti, tai ir gyvenkite ramiai.

Kitą pastraipą norisi padalinti į dvi dalis: „Manome, kad bažnytinės taikos šalyje užtikrinimas yra mūsų bendras reikalas, dėl to Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos hierarchai yra visiškai atviri dialogui. Kartu negalime sutikti su valstybės valdžios kišimusi į Bažnyčios vidaus reikalus“, – pabrėžė metropolitas Inokentijus.

Čia ir vėl sunku sutikti. Kaip valstybės valdžia kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus? Ar valdžia nurodinėja, kur kokį kunigą paskirti klebonu? O gal tikrina ir koreguoja liturginius tekstus? Gal nurodo, kada ir kokias pamaldas laikyti? O gal peržiūri kandidatų į kunigystę sąrašus ir pasako, ką šventinti, o ko ne? Neteko girdėti, kad Lietuvos valdžia taip elgtųsi. Taip elgėsi carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos valdžios, bet tikrai ne XXI a. Lietuvos demokratinė valdžia. Taigi matome žodžių žaismą su prasmių pakeitimu.

Kaip jau minėjau ankstesnėje pastraipoje, Konstantinopolio patriarchatas yra visiškai kita jurisdikcija, su kuria MP net nenori eucharistinio bendravimo (pabrėžtina, kad ne dėl erezijos, o iš politinių sumetimų), tai atskira Autokefalinė Bažnyčia, tad niekaip neįmanoma jos „įkišti“ į Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos vidų. Tad net ir šia prasme bendravimas su ja nėra Bažnyčios „vidaus reikalas“.

Na, štai ir atėjome iki tos mažosios kaimenės: „Metropolitas sako, kad, gindama interesus nedidelės tikinčiųjų grupės, prieštaraujančios teisėtai stačiatikių hierarchijai, valdžia neturėtų nepaisyti absoliučios daugumos stačiatikių interesų, kurie net negalvoja apie Bažnyčios jurisdikcijos keitimą.“

Čia metropolitas tiesiogiai prieštarauja Evangelijai, kurią turėtų skelbti ir teigia, kad kažkokios ten „nedidelės tikinčiųjų grupės“ interesai yra visiškai nereikšmingi, palyginus su ta didžiule minia, kurios parašus per Velykas suktu būdu rinko visose parapijose, neva gindami puolamą Stačiatikių Bažnyčią. O Lietuvos valdžia vis dėlto elgiasi krikščioniškai ir išties demokratiškai – svarbus kiekvienas žmogus, svarbios jo laisvės ir teisės.

Jas gina ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“ Konstitucijoje net vienas žmogus gali išpažinti savo religiją, jis turi minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę.

MP hierarchams tokios nuostatos nesuvokiamos, jie mano, kad tik jie gali nuspręsti, kokią religiją žmonės turi išpažinti – ir, jei jie nori, valdžia turi jiems padėti pasirinkti „teisingą“ religiją. Taip, deja, yra Rusijoje, ten sodina į kalėjimą mormonus ir kitus „sektantus“. Ačiū Dievui, mes gyvename laisvoje Lietuvoje, deja, MP Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos hierarchai to nesuvokia.

„Valdžia neturėtų nepaisyti absoliučios daugumos stačiatikių interesų, kurie net negalvoja apie Bažnyčios jurisdikcijos keitimą“, – tęsia metropolitas. Šis sakinys apskritai nesuprantamas: kaip čia valdžia nepaiso tų interesų, nejaugi ji verčia keisti jurisdikciją visus tuos tūkstančius MP tikinčiųjų? Gal metropolitas painioja Lietuvą su Latvija? Ten neseniai buvo priimtas įstatymas, bet net ir ten niekas neverčia keisti jurisdikcijos, o tik įpareigoja Stačiatikių Bažnyčią Latvijoje būti nepriklausomai nuo Maskvos.

„Su apgailestavimu konstatuoju, kad mūsų raginimai pradėti dialogą iki šiol nebuvo išgirsti. Atsakymo į savo laišką su pasiūlymu susitikti, asmeniškai siųstą premjerei gegužę, dar negavau. Esame tikri, kad būtent atviras dialogas tarp valstybės ir kanoniškai teisėtos stačiatikių hierarchijos padėtų sumažinti augančią įtampą“, – užbaigia savo komentarą metropolitas Inokentijus.

Gražus siūlymas dialogui, negaliu atsakyti už premjerę, tačiau manau, kad ji tiesiog nesupranta, apie ką turėtų būti šis dialogas? Juk kažkokios nedidelės grupės tikinčiųjų interesai niekaip nesusiję su Maskvos patriarchato atstovais, juk niekas nesprendžia klausimų tų nesuskaičiuojamų tūkstančių laimingų žmonių, kurie lanko MP vyskupijos parapijas. Kam gi MP hierarchams varginti save ir premjerę dėl tos mažos grupelės? Greičiausiai premjerė tiesiog taupo brangų metropolito laiką ir nenori jo trukdyti tokiais nereikšmingais klausimais…

„Atviras dialogas padėtų sumažinti augančią įtampą…“ Įdomu, apie kokią įtampą čia kalba metropolitas? Ir kas ją augina? Vyriausybė dirba savo darbus, o jų tikrai šiuo metu yra daug. Grupelė tikinčiųjų juk visiškai maža, na, o tie septyni „skėlikai“ dvasininkai nieko nepasiekė savo veiksmais, kaip teksto pradžioje rašė metropolitas. Tai kas čia kelia įtampą?

Man šio teksto tonas ir maniera labai primena trečiadienį ryte (09 21) skambėjusią vieno diktatoriaus kalbą apie mobilizaciją: „Vakarai pasiuto, NATO jau beldžia ginklais mums į sienas ir tuoj tuoj mus užpuls, bet mes sėkmingai vykdom operaciją Ukrainoje.“ Nemažai komentarų socialiniuose tinkluose buvo su klausimu: „O ar pati NATO žino, kad ji tuoj puls?“

Čia retorika ta pati. Ji tokia nuo pat karo pradžios. Nesvarbu, kad tie žmonės gyvena laisvoje šalyje – jų realybė yra kaip anoje šalyje, kur sėdi tas diktatorius. Jie tiesiog nemoka kitaip bendrauti, nesuvokia laisvės, nesupranta, kad valdžia gali ir nori padėti savo piliečiams, o ne juos sodinti į kalėjimus ar mobilizuoti. Jie nepriima pasirinkimo laisvės, sąžinės laisvės, tikėjimo laisvės, jie nesidalina vieta po saule su kitais. Deja, broliai stačiatikiai, vis dėlto atrodo „supuvusių Vakarų“ demokratija labiau evangelinė negu jūsų „ruskoje blagočestije“.