Nebijokite. In memoriam maestro Petrui Bingeliui

Pripažįstant maestro aukščiausius pasiekimus mene ir daugiau kaip 50 metų jo kūrybinės veiklos indėlį į Europos kultūrą svarbą, jis buvo apdovanotas Šv. Lozoriaus Didžiojo Kryžiaus ordinu. Maestro – daugelio premijų laureatas, Kauno miesto garbės pilietis.

Jis buvo kaimo vaikas, gimęs 1943 m. sausio 3 d. Jono ir Melanijos Bingelių šeimoje Mardasavo kaime.  Petras buvo antras sūnus. 

1992 m. į Dainavos krašto žemę iš tolimos Filadelfijos „amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių Subartonių kapinyno“ sugrįžo Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir jo žmonos Onos Marijos palaikai. Skirtingi, bet kupini kūrybos ir neblėstančios meilės gimtajam kraštui Petro Bingelio ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo keliai baigėsi ne didžiųjų miestų panteonuose, bet gimtojoje Dainavos krašto žemėje, prie savo artimųjų, kurie išleido į kelią ir kaip niekas kitas visą gyvenimą laukė grįžtančiųjų. Keliai ir darbai pasibaigė, o jų pasėtas grūdas augins ir maitins ne vieną kartą.

Dar gerokai prieš numatytą laidotuvių laiką į Mardasavo kaimo kapines rinkosi žmonės iš Mardasavo, Merkinės, Varėnos, Žiūrų, Laparaisčio ir Vilniaus. Buvę Varėnos merai Kazimieras Velžys ir Vidas Mikalauskas bei dabartinis meras Algis Kašėta. Kartu su laidotuvių procesija atvyko garbių svečių iš Kauno, Karmėlavos klebonas – kun. teol. ir bažn. t. lic. Virginijus Veprauskas (pažinojęs maestro Petrą Bingelį 40 metų), Kauno valstybinis choras. Tokios jėgos giesmių Mardasavo kaimo kapinaitės dar negirdėjo. Už a. a. maestro vėlę meldėsi ir kapą pašventino Merkinės klebonas kun., bažnytinės teisės daktaras Robertas Rumšas. 

Varėnos rajono meras A. Kašėta gražia dzūkiška tarme priminė maestro nuopelnus Lietuvai, sakė, kad jis mums visada bus Petrulis, kuris prisimindavo savo kaimą, Varėnos kraštą ir visada atsiliepdavo į kvietimus, noriai dalyvaudavo šventėse, renginiuose. Gražiausiai požiūris į gimtą kraštą atsiskleidė mero cituojamuose Petro Bingelio žodžiuose: „Kad ir kokie būtume garsūs ir daug gyvenime bei profesinėje veikloje pasiekę, tačiau po visų darbų, sėkmingai įgyvendintų projektų, kelionių ir įvertinimų bei pripažinimų su nostalgija prisimenam savo tėviškę, kuri augino mumyse tai, kuo tapome suaugę. Mano tėviškė – pačioje Dzūkijos širdyje, pačiuose gražiausiuose pušynuose esantis Mardasavo kaimas. Dažnai prisimenamas, bent mintimis aplankomas. Kaip ir visas Varėnos kraštas, kurį labai branginu. Esu įsitikinęs, kad gerbti ir mylėti Tėvynę galima išmokti per dainą, per protėvių išsaugotą kultūrą…“ Tebūna lengva žemelė, Dievo palaimos…

Atsisveikinimo žodyje Kauno valstybinės filharmonijos vadovas, maestro P. Bingelio bendražygis Justinas Krėpšta, kreipdamasis į mokytoją ir kolegą, išėjusį amžinybėn, laidotuvių dalyviams į retorinį klausimą, kur gimė Nepriklausomybė, priminė, kaip maestro su Laimonu Noreika paruošę programą pagal Maironį koncertavo po Lietuvą 1988 m., kai dar nebuvo Sąjūdžio: Raseiniai, Rietavas… Filharmonijoje paskelbus koncertą, bilietai dingdavo per dvi dienas.

Filharmonijos vadovas prisiminė, kaip juos abu (P. Bingelį ir J. Krėpštą – red.) išsikvietę grasino atleisti iš darbo. „O Petras – dzūkas, sako, darom toliau, tik į Vilnių nelįskim… Jis mokė, kaip mylėti Lietuvą. Ne vien užsieniai, geriausios salės, garsiausi pasaulio atlikėjai, bet jam buvo svarbu ir į Merkinę atvažiuoti, ir į Rietavą, nešti į mažesnius Lietuvos miestelius chorinę muziką. Jis labai išgyveno, kad mokyklose išnyko chorinis dainavimas. Jei ne maestro Petro Bingelio kūrybiškumas, neturėtume Kaune muzikos akademijos, neturėtume Kauno simfoninio orkestro, Pažaislio festivalio… Mielas Petrai, globok mus, mes stengsimės eiti tuo keliu, kuriuo mus mokei. Tebūnie lengva tau žemelė prie tėvelių“, – sakė J. Krėpšta. 

Mintys, su kuriomis a. a. maestro Petrą Bingelį pasitiko Merkinės krašto žmonės

Maestro Petrą Bingelį prisimenu kaip paprastą, nuoširdų žmogų, tikrą dzūką. Teko ne kartą su juo bendrauti. Per garsiuosius Merkinėje Šv. Roko atlaidus su savo choru ne kartą bažnyčioje koncertavusį. Maestro buvo didis savo krašto, Merkinės patriotas. Merkinės bažnyčios krikšto metrikų knygoje yra įrašas: gimęs 1943 01 03 Mardasavo kaime, krikštytas 1943 01 10 kun. Petro Celiešiaus. Maestro nesibodėdavo kartu su bažnyčios choristais per atlaidus pagiedoti bažnyčioje. Ypač mylėjo savo tėviškę, Mardasavą. Prieš porą metų jo iniciatyva Mardasavo kaime buvo pastatytas kryžius. Lietuva neteko tikro lietuvio, patrioto, didžio žmogaus. 

Merkinės parapijos kunigas dr. Robertas Rumšas 

Su maestro Bingeliu teko susitikti ne kartą, teko derinti koncertų Merkinėje detales. Nereikėjo rinkti jokių žodžių, lengvai, paprastai viską suderindavom. Vadovavo chorui, o vasaromis, per šventes atvažiavęs į Merkinę užlipdavo prie vargonų ir padėdavo giedoti. O ir procesijoje atsistodavo prie moterų ir eidavo giedodamas kartu su jomis. Atmintyje liks kaip mielas, paprastas žmogus.

Kęstutis Breidokas, Merkinės bažnyčios vargonininkas

Tai buvo didis mūsų krašto patriotas ir kartu – Lietuvos flagmanas viso pasaulio muzikos bendruomenei.

Arūnas Glavickas, Merkinės bendruomenės pirmininkas

Su a. a. maestro Petru Bingeliu teko tik keletą kartų susitikti koncertų metu. Visada jis man išliko besišypsantis, mielas, nuoširdus dzūkas, be galo atsidavęs dirigentas, savo patriotinėmis, liaudies dainomis kėlęs žmogaus dvasią savo krašte ir išgarsinęs Lietuvą pasaulyje.

Kunigas Rokas Algimantas Puzonas

Su Petru Bingeliu teko bendrauti per paskutinį jo vadovaujamo Kauno valstybinio choro koncertą Merkinėje 2018 m. rugpjūčio mėnesį. Prisimenu, kad tąkart Merkinės kultūros centro salė buvo pilnutėlė, o iš jos visi išėjome pakylėti. Labai gaila dėl maestro mirties. Jis suprato profesionalios kultūros skleidimo regionuose svarbą. Buvo reiklus, siekė geriausio rezultato. Nepaisydamas savo pasiekimų, jis spinduliavo paprastumu, gerumu. Būti šalia tokių žmonių didelis džiaugsmas.

Jurgita Keršienė, Merkinės kultūros centro vadovė

2020 m. gruodžio 6-ąją šį pasaulį paliko iškilus mūsų kraštietis Petras Bingelis. Apie jo pasiekimus, nuveiktus darbus, valstybinius apdovanojimus jau nemažai aprašyta. Manęs irgi buvo paprašyta parašyti apie mūsų garsųjį maestro. Šalia to, ką mūsų šviesaus atminimo dzūkas yra sukūręs ir kuo išgarsinęs mūsų valstybę, man didžiausią įspūdį paliko jo patriotiškumas, meilė gimtajam kraštui. Apie tai ir norėjau parašyti.

Deja, prisėdęs prie kompiuterio ar paėmęs baltą popieriaus lapą taip ir likdavau sėdėti, mintimis klajodamas apie patirtą bendravimo su maestro džiaugsmą, prisimindamas jo dovanotus koncertus Merkinei. Dėl paskelbto karantino Vasario 16-ąją minėjau namuose, daug galvodamas apie Petrą Bingelį, vėl prisėdau, tikėdamasis parašyti apie jo ne žodžiais, o darbais paremtą patriotizmą. Ranka neklausė, nieko negalėjau padaryti. Kovo 11-oji, atrodė, bus būtent ta diena, kai galėsiu parašyti, kaip su garsiuoju kraštiečiu bendravome rengdamiesi svarbiausiems Merkinės renginiams. Deja, mintimis su juo pasikalbėjau, o ranka neparašė nė vienos raidės. Kodėl gi? – klausiu savęs. Ir skausmingai suvokiu atsakymą: nesusitaikau su tuo, kad maestro išėjo į amžinybę, nesusitaikau…

Gintautas Tebėra, Merkinės seniūnas 

Kai per vandenyną mus pasiekė liūdna žinia, sunku buvo patikėti, kad maestro staiga išėjo negrįžtamai: jis visada spinduliavo tokia neišsenkama, valinga energija, vidine šviesa ir gyvybingumu. Didelė netektis Lietuvos kultūrai ir dzūkų žemei, išauginusiai šitokį talentingą sūnų.

Aušra ir Jonas Jurašai

Su maestro Petru Bingeliu susitikom 2007 m. bendrame koncerte. Vėliau prasidėjo glaudesnis bendradarbiavimas, kai jo vadovaujamas Kauno valstybinis choras dalyvaudavo „bohemiečių“ (Vilniaus miesto operos) operų pastatymuose. Visada maestro rasdavo laiko pakalbėti su kraštiečiu. Klausdavo, kaip man sekasi (tuo metu dirbau Vokietijoje). Keletą kartų esame susitikę Merkinės bažnyčioje per Šv. Roko atlaidus, kurių metu tekdavo garbė pagiedoti. Visada maestro pagirdavo, kad jų metu kūrinius atlieku lietuvių kalba. Jam tai buvo svarbu: jis mylėjo savo kalbą, kraštą. Labai gaila, kad daugiau neteks vėl kartu dirbti… Bet išliks prisiminimai… Tikiuosi, kad ateity dar nekart teks koncertuoti su jo išugdytu choru, kuris yra vienas profesionaliausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Laimonas Pautienius, operos solistas

Nepaprastai skaudu ir graudu kalbėti apie maestro Petrą Bingelį būtuoju laiku… Apie muzikalią Bingelių šeimą teko nemažai girdėti, kai aš dar 1958–1961 metais su jo broliu mokiausi Puvočių septynmetėje mokykloje. Susitikom su juo 1975-aisiais, kai vyrų choras „Varpas“, kuriame dainuoju, ruošėsi tarptautiniam chorų festivaliui Prancūzijoje, Turo mieste. Tuometinio choro vadovo prof. Aniceto Armino sovietinis saugumas neleido į kelionę, todėl choras kreipėsi pagalbos į savo buvusį jauną vadovą Petrą Bingelį. Neišleido ir manęs kaip buvusio tremtinio, tačiau Petras Bingelis drąsiai stojo į kovą su režimu, kad aš ir dar keli choristai išvažiuotų į tą festivalį ir sėkmingai atstovautų Lietuvai.

Nuo to laiko visada susitikdavome, susisiekdavome festivaliuose, dainų šventėse. Ir garbės reikalas buvo dalyvauti Merkinėje Šv. Onos ir ypač Šv. Roko atlaiduose, pagiedoti kartu su vietiniu choru. Ar girdėjot, kad dar kur nors procesijoje apie bažnyčią eina ir gieda kartu su parapijos choru žinomas chorvedys ir profesorius?! O jam tai buvo dvasios atgaiva, nes jis iki sielos gelmių išliko paprastas, nuoširdus Dzūkijos sūnus. Ir mano širdyje amžinai išliks šviesus jo paveikslas ir ta dvasia, kai mes Merkinėje pas mano mamą dzūkiškai dainuodavome „Vai tu dziemed dziemedėli…“ Ilsėkis ramybėje, brangus žmogau ir sielos drauge, kur gimei ir užaugai, klausykis gimto miško ošimo ir Merkio muzikavimo. 

Mindaugas Ivanauskas

Žodis iš Rietavo. Išlaisvinanti žodžio „nebijokite“ galia

Sovietmečiu Lietuvą kausčiusi ateizmo psichozė ypač slėgė ir nuodijo mokyklų gyvenimą. Ne išimtis buvo ir Rietavas. Nuo 1971 m., kai pradėjau dirbti tuometinio Rietavo t. ū. – technikumo, dėstytoju – iki pat 1988 m., prisimenu tik vieną kitą kolegą, išdrįsdavusį ateiti į bažnyčią. Daugelis iš jų, atlikdami savo vaikų krikšto, Pirmosios Komunijos ar kitas krikščioniškas pareigas, žvalgydavosi į tolimas parapijas. Kad tik niekas nepažintų, neįskųstų valdžiai, neperduotų „ateistiniam perauklėjimui“. Tvyrojo šiandien mažai kam suvokiamos baimės ir veidmainystės atmosfera. Ne veltui 1978 m. popiežiumi tapęs Jonas Paulius II į pasaulį – ir į kiekvieną iš mūsų – kreipėsi visą ateizmo bastioną sudrebinusiu žodžiu „Nebijokite!“

Rietave šis žodis pirmą kartą įsikūnijo 1988 metų pavasarį sakralinės muzikos koncertu. Tuo metu Kauno valstybinės filharmonijos direktoriaus pareigas pradėjęs eiti Rietavo kraštietis Justinas Krėpšta pasiūlė Rietave surengti čia kitados vargonavusio Juozo Naujalio minėjimą. Ir ne bet kaip, o bažnyčioje pristatant jo sukurtų iškilmingų Mišių koncertinę versiją, dalyvaujant prof. Petro Bingelio diriguojamam Kauno valstybiniam chorui, Filharmonijos orkestrui ir solistams. 

Įgyvendindami šį sumanymą, greta visų kitų rūpesčių, turėjome išspręsti painoką (šiandieniais masteliais vertinant – juokingą!) galvosūkį – kokia forma kvietimą pateikti visuomenei? Ypač mokytojams, dėstytojams. Žinojome, kad bet kuriuo atveju šis žingsnis bus traktuojamas kaip „ateistinio darbo“ raudonųjų linijų laužymas. 

– Nebijokite! Suverskite šį „baisų nusikaltimą“ Naujaliui ir Kauno valstybinei filharmonijai, – šyptelėjo pirmojo mūsų susitikimo metu maestro Petras Bingelis. – Vietinei valdžiai žodis „valstybinė“ turi magišką galią…

Veiksmingo patarimo būta. Minios rietaviškių tąkart suplaukė į kunigaikščių Oginskių statytą Šv. Mykolo arkangelo šventovę. Kartu su visais pirmą kartą oficialiai jos slenkstį peržengė ir kelios dešimtys mokytojų, dėstytojų. Kai kurie išdrįso netgi vieną kitą būrelį moksleivių atsivesti. Tai buvo pirmasis žodžio „nebijokite“ – būti savimi – įsikūnijimo triumfas. 

Vėliau Rietave ne kartą skambėjo puikių orkestrų, chorų, solistų koncertai. Ypač didelę reikšmę XIX a. Oginskių puoselėtų muzikinės kultūros tradicijų atgimimui ir ateičiai turėjo tradiciniai Kauno valstybinės filharmonijos ir Pažaislio festivalio koncertai rudeninių Šv. Mykolo atlaidų metu. Visiems jiems dirigavo šviesaus atminimo maestro prof. Petras Bingelis.  

Likimo dovana visa tai prisiminti. Garbė paliudyti, kad Maestro buvo (ir pasiliko!) ištikimas žodžio „nebijokite“ puoselėtojas ir vėliavnešys.

Vytas Rutkauskas, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius