Neblėstanti Irenos šviesa

Tokia pat situacija kartodavosi daugybę metų: šią dieną Irena keliomis kalbomis priimdavo sveikinimus iš viso pasaulio: tų, kurie fiziškai tiesiog negali būti kartu su Irena. O atėjusiųjų pasveikinti laukdavo tikra šventė, kurios pagrindinis akcentas būdavo prancūziškas pyragas su viduje paslėptu žaisliuku. Tas, kam jis atitekdavo, tapdavo vakaro karaliumi ar karaliene. Prieš akis taip ir iškyla tas vaizdas, kai su karūna sėdi pati Irena, o mes išsirikiavę aplink ją tarsi sargybiniai, saugantys savo karalienę.

Man teko laimė tris kartus šią dieną būti su Irena (vienas kartas buvo išties ypatingas, nes šventėme Irenos devyniasdešimtmetį! O pernai filmą apie Ireną kuriančios Giedrės Žickytės ir jos komandos dėka pas Ireną buvo galima pasijusti tarsi filmavimo aikštelėje). Ir kaskart negalėdavau atsigėrėti ta sveikinimų lavina, kuri Ireną tiesiog plūste užplūsdavo! Pagalvodavau, koks laimingas turėtų būti žmogus, sulaukdamas tiek dėmesio ir tiek gražių žodžių. Tačiau ilgainiui įsitikinau, kad kone kiekviena Irenos diena galėtų prilygti jos gimtadieniui: dėmesio, skambučių, laiškų ir įvairiausių kvietimų ji sulaukdavo kasdien. Tik kartais krimsdavosi, kad nespėjanti visur, kur tik nori… Dažnai išgirsdavau iš Irenos frazę, kad tiesiog nespėjanti gyventi. O aš vis tiek negalėdavau atsistebėti, kaip ji šitiek suspėja: retas premjerinis spektaklis, filmas ar koks kitas renginys įvykdavo be Irenos. O ji norėjo visur dalyvauti. Kartais mudviem bederinant susitikimą man išsprūsdavo gal dabar kiek juokingai skambanti frazė: „Irena, su Romos popiežiumi būtų lengviau suderinti susitikimą!“ Smagiai iš to pasijuokdavome.

Gyvenimas pažinti Ireną leido trejus metus. Mus suartino ne kas kitas, o likimas ir tam tikras tų likimų panašumas: abi patyrėme kone identiškas mylimų vyrų netektis, tad Irena mane puikiai suprato. Tačiau laiškais pradėjome bendrauti anksčiau, nes labai norėjau, kad Irena atvažiuotų į mano gimtąjį Pasvalį pristatyti tuomet neseniai išleistos jos gyvenimo istoriją pasakojančios knygos. Deja, tą susitikimą teko kelis kartus atidėti, o jis taip ir neįvyko… Tačiau pas Ireną vis dėlto apsilankiau. Prisipažinsiu, tikrai nesitikėjau, kad pirmasis vizitas netaps paskutinis. O ši istorija tik patvirtina, kad net ir skaudūs praradimai gali virsti prasmingais atradimais. Būtent tuo Irena ir tapo, o netrukus išties susidraugavome. Buvau viena jauniausių jos bičiulių, tačiau amžiaus skirtumas čia tikrai nieko nereiškia: nebent nepažinojusieji Irenos galėtų tuo stebėtis. Irena savo jaunatviškumu, faustiškuoju smalsumu ir sunkiai nupasakojamu domėjimusi viskuo išties versdavo pasitempti. Arba bent jau kiek įmanoma neatsilikti nuo jos. O tai išties nebūdavo taip lengva.

Mėgau Irenai dovanoti saulėgrąžų: jos, kaip ir Irena, man asocijuojasi su šviesa ir džiaugsmu. Tačiau Irenos šviesa juk niekur nedingo: ją Irena išdalijusi daugybei savo gyvenime sutiktų žmonių, šie ją skleidžia kitiems, pastarieji ta šviesa dalinasi su dar kitais…

Mintyse vis grįžtu į tą nuostabų, ypatingą Irenos butą, kurį Tomas Venclova yra pavadinęs bene svetingiausia Vilniaus vieta. Kiek susitikimų čia būta, kiek nuostabių žmonių pažinta! Pirmaisiais kartais jausdavausi kiek suglumusi, kai Irena pristatinėdavo bičiuliams savo jaunąją viešnią, o vėliau ir jie tapo savi, tarsi seniai vienas kitą pažinotume. O būdama su Irena taip ir jausdavausi – tarsi būtume seniai pažįstamos. Vis dėlto labiausiai brangindavau tas akimirkas, kai galėdavome kalbėtis dviese.

Irena „garsėjo“ gebėjimu suvesti žmones, suburti juos bendram tikslui – būtent jos bute susibūrė Matildos komanda, kaip mes vadinam – žmonės, kurių dėka praėjusių metų pradžioje pasaulį išvydo jaunos per Holokaustą nužudytos žydų kilmės lietuvių poetės Matildos Olkinaitės knyga „Atrakintas dienoraštis“. Neįtikėtinas sutapimas, kad Matilda gyveno tame pačiame name kaip Irena (čia vaikystę praleido ir Romainas Gary!), o jaunos merginos dienoraštis po daugelio metų čia pat ir sugrįžo – pas Ireną. O ji pajuto turinti Matildai suteikti balsą. Irena dar spėjo pasidžiaugti šia ilgai laukta knyga, tačiau jos angliško vertimo jau nebeišvydo…

Po pirmojo mano vizito Irena pažadėjo, kad eisime į spektaklius, filmus. Nors tuo metu sunku buvo tuo patikėti, tačiau būtent taip ir nutiko. Pamenu ir vieną mistišką sutapimą: Irena pasakė turinti bilietą į filmą ir pakvietė prisijungti. Nusipirkau bilietą, o kino teatre susitikus su Irena paaiškėjo, kad visai atsitiktinai išsirinkau vietą šalia jos!

Prieš beveik dvejus metus mano darbo vieta tapo Basanavičiaus gatvė – visai netoli Irenos namų. Išties apsidžiaugiau, kad būsime šalia – nesvarbu, net jei taip dažnai ir negalėsime matytis, svarbu bus justi, kad Irena yra greta, vos už keliasdešimt metrų. Ir iš tiesų mūsų susitikimai nebuvo itin dažni, užtat kaip būdavo smagu Ireną netikėtai sutikti per pietų pertrauką! O vieną kartą per tą pačią pietų pertrauką išėjusi pasivaikščioti pamačiau, kaip Irena, lydima dailaus vyriškio, išeina iš Šv. Jono gatvės galerijos. Priėjus pasisveikinti paaiškėjo, kad tas dailus vyriškis – tai dailininkas Gitenis Umbrasas, ir jie ketina važiuoti pas jį į namus, o Irena pakviečia prisijungti! Nė nedvejodama sutinku nepaisydama to, kad liksiu be pietų ir smarkiai vėluosiu grįžti į darbą… Kad tik daugiau būtų tokių akimirkų. Jos man buvo neįkainojamos.

Irena savo rūpesčiu, globa ir dėmesiu apgobdavo ne tik bičiulius: jai rūpėjo ir tai, kas vyksta Lietuvoje bei pasaulyje. Atsitiktinai teko pas Ireną viešėti tą vakarą, kai pasaulį apskriejo žinia apie Paryžiaus Dievo Motinos katedroje kilusį gaisrą: širdis plyšo matant, kaip Irena sureagavo į šią žinią ir kaip sielojosi dėl liepsnų niokojamos UNESCO kultūros paveldo vertybės. Irenos, pergyvenusios kelias istorines epochas, nedžiugino tai, kas vyksta šiandieniame pasaulyje. Tačiau, kaip ji mėgdavo pabrėžti, negalima dėl to kaltinti visos tautos: už kiekvieno nedoro veiksmo stovi ir už jį atsako konkretus žmogus. Vis dėlto Irena savo gyvenime sutiko begalę gerų žmonių: ji traukdavo būtent tokius. Irena niekada primygtinai nepiršdavo savo nuomonės, vengdavo kategoriškumo ar vienareikšmio dalykų vertinimo, dažniau keldavo klausimus, o ne teigdavo turinti į juos atsakymus. Kiekvienam ji sugebėdavo rasti žodžius, kurie vienu ar kitu momentu jam būdavo būtini, ir visuomet globėjiškai palydėdavo savojo kelio paieškų link parodydama jo kryptį, o ne patį kelią. Taip elgiasi tik didūs mokytojai. O Irena juk ir buvo daugelio mūsų mokytoja tomis prasmėmis, kokios tik gali slypėti už šio žodžio.

Kažkada internete radau šią Mikės Pūkuotuko mintį: „Jeigu ketini gyventi šimtą metų, norėčiau gyventi viena diena mažiau, kad man nereikėtų be tavęs praleisti nė dienos.“ Tuomet pagalvojau, kad ši citata labai tiktų apibūdinti ne tik mano vienos santykį su Irena, bet ir turbūt daugelio mūsų. Irena lakoniškai atrašė, kad turėsime gyventi be jos, tik tada nė neįtariau, kad jai duotas laikas šioje žemėje sparčiai byra kaip smėlio laikrodis, tik Irenos laiko skaičiuoti iš naujo jau nebus galima…

Praėjus keletui dienų po Irenos išėjimo vaikštant Vilniaus senamiesčiu ir Basanavičiaus gatve persmelkė keistas jausmas, kad Vilnius kažkoks nebe toks, tarsi jam kažko trūktų, kažko labai labai esmingo. Irena išties buvo suaugusi su Vilniumi, kuriame gyveno beveik aštuonis dešimtmečius. Atrodo, kad nustojus plakti Irenos širdžiai sulėtėjo ir šio miesto ritmas, kad jis niekada nebebus toks kaip anksčiau.

Mėgau Irenai dovanoti saulėgrąžų: jos, kaip ir Irena, man asocijuojasi su šviesa ir džiaugsmu. Tačiau Irenos šviesa juk niekur nedingo: ją Irena išdalijusi daugybei savo gyvenime sutiktų žmonių, šie ją skleidžia kitiems, pastarieji ta šviesa dalinasi su dar kitais… Taip ir sklis Irenos šviesa per amžius, o jos pokalbių knygos pavadinimas „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ lai liks kaip moralinis orientyras bei Irenos testamentas mums visiems.

***

Šiandien pirmą kartą šią dieną Irenos Veisaitės bute tvyro neįprasta, o gal net ir spengianti tyla. Telefonai, durų skambutis ir kompiuteris tyli. Irenos bičiulių nėra. Nes nėra ir pačios Irenos. Šiandien jau tik mintyse galime ištarti: „Irena, su gimtadieniu.“