„Nebūkime fideistais“ – dar kartą apie mokslą, Bažnyčią ir skiepus

Neigiamas požiūris į skepsį vyrauja ir dabartinės pandemijos dienomis. Birželio pradžioje portale „Delfi.lt“ vienas ekonomistas rašė, kad „skeptiškai nusiteikusieji vakcinavimo atžvilgiu“ kelia grėsmę visai šaliai. Gal viskas susiklostysią gerai, bet rudenį įmanomas „yra ir neigiamas scenarijus, kad dėl gyventojų skeptiškumo nespėsime pasiekti masinio imuniteto, ir tai gresia naujomis karantino priemonėmis, kurių niekas nelaukia – nei gyventojai, nei verslas“.

Neseniai portalo „Bernardinai.lt“ redakcija skiepų temai paskyrė visą laidą. Tinklalaidėje „Aktualu“ redaktoriai Toma Bružaitė ir Simonas Bendžius pakalbino katalikų kunigą Gabrielių Satkauską, užduodami klausimą „skiepytis ar nesiskiepyti?“ ir siekdami į jį atsakyti. Kunigas taip pat mano, kad „tas susipriešinimas [dėl skiepų] paskatina neprotingą skepticizmą skiepų atžvilgiu“.

Kiti nueina dar toliau. „Laisvės TV“ bendradarbis Dominykas Šumskis savo feisbuko paskyroje balandžio mėnesio pradžioje rašė: „Bet kokie prieštaravimai skiepams kyla arba iš nesugebėjimo / nenoro gyventi visuomenėje, arba iš mokslinio metodo nesupratimo. Arba ir to, ir to.“ Nesutinkantieji skiepytis – skiepų skeptikai – yra kvailiai ar asocialiai.

Ar tikrai skeptiškumas per šią pandemiją yra jau toks blogas dalykas? Ar būti skeptiškam skiepų atžvilgiu yra negerai? Kas sprendžia, kokios abejonės yra protingos, o kokios – ne? Kodėl skepticizmą reikia šalinti, o ne kaip tik skatinti? Juk žodis „skepsis“ kilęs iš graikiško veiksmažodžio sképtesthai – apžiūrėti, žvalgyti, ištirti, nagrinėti. Argi šitie veiksmažodžiai neturėtų būti auksiniai šiomis dienomis, šiuo sunkiu laikmečiu?

Gydyti ar gąsdinti?

Birželio 6 d. profesorius Vytautas Usonis LRT laidoje „Savaitė“ išdėstė savo nuomonę: „Aš besąlygiškai pasisakyčiau už [vaikų] skiepijimą ir dėl trijų, mano nuomone, pagrindinių priežasčių. Pirma yra vaikų sveikata. Vaikai COVID-19 serga, jie serga kitaip negu suaugusieji, bet jie serga. Kai kurie jų serga gana sunkiai, kai kuriems lieka ilgalaikių liekamųjų reiškinių, persirgus COVID-19… ir ypač nerimą kelia, persirgus COVID-19, netgi lengva forma, ilgalaikiai vaikų raidos sutrikimai.“

Vilniaus universiteto medicinos profesorius besąlygiškai pasisako už vaikų skiepijimą. O štai Vokietijos svarbiausioji gydytojų asociacija („Bundesärtzekammer“) apie tokį besąlygiškumą kažkodėl nieko girdėti nenori ir net ragina politikus jokiu būdu neskubėti. Ar tik nebus vokiečių paveikęs skepticizmas?..

V. Usonis teigia, kad vaikai „serga“. Kiek vaikų serga, persirgo? Neprošal būtų bent šiek tiek statistikos, nors kokią lentelę pamatyti, kokį faktą išgirsti. Profesorius jų nepateikia. Gal nė neturi? O štai vokiečiai turi. Vokietijoje iki šių metų balandžio pabaigos vaikams (iki 20 metų) buvo nustatyta per 400 000 koronavirsuo „atvejų“. Iš jų 153 000 jaunuoliams (15–19 m.), iš kurių 1,2 proc. buvo hospitalizuoti ir 0,016 proc. pateko į intensyvios terapijos skyrius. Nuo pandemijos pradžios per šį laikotarpį Vokietijoje nuo viruso mirė vienuolika vaikų, aštuoni iš jų turėjo gretutinių ligų (šaltinis: aerzteblatt.de; palyginimui per 2018/19 gripo sezoną Vokietijoje nuo gripo mirė 120 vaikų; eismo avarijose kasmet miršta 50–60 vaikų, nuskęsta per 20).

Be to, profesorius teigia žinantis, kad kai kuriems vaikams „lieka ilgalaikių liekamųjų reiškinių“. Kokio ilgio tas ilgalaikiškumas? Koks mokslininkas suspėjo pas mus čia taip greitai apsisukti? Bet LRT žurnalistei, klausinėjusiai V. Usonį, tai įdomu nebuvo. Neatsirado noro profesorių ta tema daugiau paklausinėti, paprašyti pagrįsti tuos teiginius. (Tiesa, LRT laidoje „Klauskite daktaro“ balandžio viduryje buvo minima vaikų „multisisteminis uždegiminis sindromas“ (PMIS) ir teigiama, kad „jis yra tikrai pavojingas, gali baigtis mirtimi, tai gali atsitikti net asimptomiams vaikams per kelias savaites“. Galbūt ir taip, tačiau ir čia reikėtų neužmiršti skaičių: kiek vaikų galimai paveikia PMIS? Koks tas pavojus ir jo mastas? Kol kas galbūt vienas iš tūkstančio užsikrėtusių vaikų suserga PMIS. Balandžio mėnesį visoje Vokietijoje su PMIS buvo užregistruoti 254 vaikai, septyni patyrė ilgalaikių pasekmių; mirčių kol kas nebuvo.)

Ką jau ką, o skepsį V. Usonio kategoriška kalba tikrai galėjo pažadinti. Pavyzdžiui, jeigu vaikai Covid-19 ir serga (o iš teiginio reikia suprasti, kad serga gausiai ir sunkiai), tai kodėl dar pernai nebuvo pradėta plati imuniteto stiprinimo kampanija? Juk iki koronos visą laiką gerai žinojome, kad tinkamiausias būdas susidoroti su oro lašeliniu būdu plintančiais virusais yra stiprinti žmogaus kūno natūralią savigynos sistemą. Kodėl patyręs daktaras V. Usonis nekalbėjo kategoriškai, kai politikai pandemijos priemones kreipė visai į kitą pusę (keldami baimę, stresą, nutraukdami kontaktinį mokymą ir vaikus uždarydami namuose – tai yra kaip tik silpnindami jų imuninę sistemą)?

Kyla klausimas, kodėl nebuvo ieškota ir imtasi patikimų gydymo būdų, pavyzdžiui, nenaudotas vaistas „Ivermectin“, kuris JAV jau taikomas plačiai bei visai sėkmingai? Kodėl V. Usonis nepakovojo (gal net nepasisakė?) už to vaisto įregistravimą Europoje? Bet čia tikriausiai jau profesorius būtų skeptiškas ir sakytų, kad tų vaistų veiksmingumas dar neįrodytas, kad trūksta studijų, kad per daug rizikos ir t. t. Iki galo neištirtų vaistų, matai, naudoti negalima, o nebaigtas tirti vakcinas – galima? Kai vaikas jau serga, siekiant išvengti blogiausio, kartais tenka ir galima šiek tiek paeksperimentuoti (tai žino ir tą savais būdais daro kiekviena mama!). Bet skiepijami juk sveiki žmonės. Todėl reikalavimai skiepams yra žymiai aukštesni negu įprastiems vaistams, nes skiepai taikomi plačiai ir daro ilgalaikį poveikį žmogaus organizmui. O kodėl dabar viskas vyksta atvirkščiai?

Daktaras P. McCullough’as, vienas iškiliausių JAV gydytojų, buvo pakviestas pasisakyti Vašingtono (2020 11) bei Teksaso (2021 03) senatuose. Savo kalbose jis atkreipė dėmesį į stulbinamą faktą, jog daugumos hospitalizacijų bei mirčių nuo Covid-19 jau galima išvengti (!), jeigu laiku (dar ne ligoninėje) imamasi kryptingai gydyti įvairiais metodais bei vaistais. Deja, daugumoje pasaulio valstybių smarkiai spaudžiama nekelti vilčių dėl gydymo galimybių. Pavyzdžiui, Australija gydyti nuo Covid-19 ne tik neragina, bet griežtai draudžia įvairių vaistų vartojimą (gydytojus, kurie to nepaiso, net grasina sodinti į kalėjimą!). Kaip vertinti tokius veiksmus iš moralės pusės? Ką čia dar kalbėti apie Hipokratą ir jo priesaiką?

Jau daugiau negu akivaizdu, jog sąmoningai norima nuo Covid-19 ne pagydyti, o tiesiog prastumti masinį skiepijimą naujosiomis vakcinomis. Tam reikia palaikyti tonusą – baimę sunkiai susirgti, numirti, netekti artimo. Todėl būtina nenustoti kalbėti apie gausius ir sunkius susirgimus – ypač vaikų. Ir nekalbėti nei apie natūralų imunitetą, nei apie normalų gydymą ir pagydymą. Nekalbėti apie tai, ką darėme visuomet. Covid-19 jau nėra kažkas tokio, ko neįmanoma pagydyti, daugumai pacientų įprastomis priemonėmis padėti pasveikti. Kodėl apie tai beveik nieko negirdime?

Kodėl koronaviruso atveju viskas yra ir turi būti kitaip? Kodėl visos viltys dedamos vien tik į vakcinaciją? Kodėl Billas Geitsas dar 2020 m. balandžio mėnesį (praėjus vos mėnesiui nuo pandemijos paskelbimo!) jau žinojo, kad reikės paskiepyti septynis milijardus planetos gyventojų (žr. jo pasisakymą vienoje vokiečių ARD televizijos „Tagesthemen“ laidoje)? Ką tai reiškia? Kas čia vyksta? Jeigu čia vyksta kažkas, ko aš nežinau ir nesuprantu, tai kodėl turėčiau pasitikėti šio įtartino veiksmo sumanytojais bei jų raginimais?

Bažnyčia ir mokslas

Koronos sukelta krizė pasižymi tuo, kad viešajame diskurse girdime daug mokslininkų: įvairias aktualijas komentuoja sveikatos mokslų ir biomedicinos ekspertai, virologai ir farmakologai, ekonomistai ir sociologai. Kaip klimato kaitos debatuose, taip ir čia skelbiamas šūkis „sekite mokslu!“ (angl. follow the science). Tačiau kaip dėl gydymo, taip ir dėl mokslo – viskas vyksta kažkaip labai neįprastai: dogmatiškai, kategoriškai, antiskeptiškai, uždarai. Aiškiai matyti, kad ir moksle vyksta kažkas neaiškaus.

Minėto „bernardinų“ pokalbio su kun. G. Satkausku pabaigoje redaktorius S. Bendžius džiaugiasi, jog „Bažnyčia Lietuvoje, turbūt ir visame pasaulyje, labai aiškiai parodė, kad žengia koja kojon su mokslu, ypač tokiais svarbiais klausimais kaip žmonių gyvybės, visuotinės sveikatos. Jeigu iki pandemijos mes dažnai iš tokių skeptikų girdėjome, kad Bažnyčia prieštarauja mokslui, kad krikščionybė stabdo mokslo pažangą, po visų tų pusantrų metų buvo labai aiški Bažnyčios pozicija… Mokslas yra tikrai Dievo dovana, protas yra Dievo dovana. Jeigu jis tokiems geriems tikslams naudojamas – tai yra super.“

Iš tiesų mokslas yra Dievo dovana, nes juo tyrinėjame Dievo sukurtą pasaulį. Kūrėjas žmonėms davė protą, kad jie kūrybingai rūpintųsi žeme, dirbtų joje, tirtų sukurto pasaulio dėsningumus. Teisingai sako ir kunigas G. Satkauskas, kad „krikščionis iš prigimties yra mokslininkas“; jis naudoja Dievo dovaną, protą, ir jungia jį su tikėjimu. Taigi, bendrai žiūrint, Bažnyčia, tikintieji, remia moksliškumą; iš principo jie nėra nusistatę prieš mokslą – juk ir modernusis mokslas išaugo ne kur kitur, o krikščioniškosios pasaulėžiūros dirvoje.

Mokslas siekia sužinoti tiesą apie tikrovės reiškinius. Bet – ir tai labai svarbu! – tiesa nėra akivaizdi. Jeigu visur ir visada tiesą būtų galima matyti ir suprasti iš pirmo žvilgsnio, mokslas nebūtų reikalingas. Mokslinės tiesos tarsi slepiasi nuo mūsų. Štai kodėl kelias į tiesą dažnai yra sunkus ir vingiuotas, neretai nuvedantis į akligatvius. Bandydami priartėti prie tiesos, mokslininkai formuluoja hipotezes ir teorijas, kurias paskui būtina smulkmeniškai ir negailestingai kritikuoti. Filosofas K. R. Popperis (1902–1994) pabrėždavo, kad mokslinis metodas yra racionali ir sistemiška kritika. Todėl pagrindinės mokslo dorybės yra, viena vertus, smalsumas bei troškimas suprasti tikrovę, o kita vertus – skepsis, abejojimas ir kritika.

Mokslui būdingas bei gyvybiškai reikalingas kritinis diskursas ar idėjų ir teorijų kova. Tačiau pandemijoje dažniau matome priešingą dalyką. Politikoje ir žiniasklaidoje apie pagrindinį šiandienės negandos kaltininką, virusą, dominuoja vienintelis požiūris. Visi bebandantys lįsti oponentai, tarp jų ir nemažai mokslininkų, arba nutildomi, arba diskredituojami. Ne mokslininkai apklijuojami etiketėmis „neracionalus“, „nemoksliškas“ ir „sąmokslo teorijas skleidžiantis“, o mokslininkai tiesiai pavadinami melagiais. Kasdien be perstojo tauškiama apie moksliškumą, bet svarbi jo palaikytoja, kritika, naikinama vos tik pasirodžiusi.

Mokslo esmę sudaro kritiški klausimai, nes jie stumia mokslą į priekį: kaip yra iš tikrųjų? Gal visai ne taip, kaip manome? Gal turėtume tyrinėti iš naujo, ieškoti kitų būdų, naujų duomenų, bandyti kitaip apibrėžti, paaiškinti? Gal jie klysta, gal mes klystame? Gal aš klystu? Pagrindiniai mokslo įrankiai yra sveikas protas bei sukaupta patirtis. Jie skirti tirti ir tikrinti, o ne vieną naratyvą įbetonuoti.

Pasitelkime PGR testą. Visur teigiama, kad „tyrimo rezultatas parodo, ar asmuo šiuo metu serga“ Covid-19 (nvsc.lrv.lt). Teigiamas PGR testo atsakymas prilyginamas sergamumui. Tačiau moksliškai toks tapatinimas neturi jokio pagrindo, kadangi testas tik fiksuoja viruso genetinių atkarpų egzistavimą žmogaus kūne, daugiau nieko. Mums visąlaik aiškinama, kad žmonės, kurie nejaučia jokių ligos požymių, dėl to neserga, vis dėlto laikytini sergančiais. Tai absoliučiai neregėta ir skandalinga interpretacija (matyt, vis dėlto teisingas pasakymas: nemanyk, kad nesergi, tai tik tavo ligos dar neatrado) su jokiu moksliškumu neturinti nieko bendro.

Tiesa yra ta, kad šiandienos Bažnyčia daugeliu atžvilgių žengia koja kojon su politiniu koronos diskursu. Bet būtent dėl viršuje minėtų priežasčių reikėtų ne džiūgauti, o kaip tik liūdėti ir apgailestauti. Bažnyčia, kuri gerbia ir brangina mokslą, kuri pati neatlieka su dabartine situacija susijusių mokslinių analizių (netiria kaukių veiksmingumo, vakcinų naudos ir žalos ir t. t.), bet jeigu dabar tikrai žengia koja kojon su mokslu, tai turėtų daryti štai ką: kelti kritiškus klausimus, tyrinėti argumentus, svarstyti apie tiesą bei tikroviškumą, kitaip sakant, būti kritikos balsas visuomenėje. Bažnyčiai turėtų labai rūpėti dabartinė žmogaus teisių ir laisvių padėtis, Konstitucijos ir apskritai teisės laikymasis, žmogaus orumo išsaugojimas. Į šiuos ir panašius klausimus dar pernai dėmesį atkreipė amerikietis katalikas ir libertaras J. Tuckeris savo knygoje Liberty or Lockdown.

Bažnyčia taip pat turėtų paklausti, ar žmogui sveikata tikrai yra svarbiausias dalykas. Ar dėl sveikatos tikrai galima ir būtina paaukoti beveik viską? Ji turėtų būti ta, kuri pasidomi ir dėl žalos sieloms bei psichikai. Juk Bažnyčios užduotis nurodyti žmogui jo galimybių ribas bei perspėti dėl puikybės! O kur dar visi dvasinai dalykai… Tomas Woodsas, dar vienas JAV katalikas bei libertaras (Lietuvoje išėjo jo knyga Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją), anksti prakalbo apie „kovido kultą“ (angl. the Covid cult) bei apie kovos su virusu religinį sektantiškumą.

Bažnyčia turi rūpintis ir tiesioginiais kovos su pandemija padariniais bendruomenių gyvenimui. Turi rimtai pažiūrėti ir įvertinti draudimus ar ribojimus rinktis bei bendrauti; ribojimus atlikti religines apeigas ar jų elementus (pvz., draudimą giedoti, kaip atsitiko Vokietijoje) – kaip ilgai galima paklusti tokiems nurodymams? Kaip teologiškai įvertinti nuolatinį kaukių dėvėjimą, spaudimą vakcinuotis ir t. t.?

Kunigas G. Satkauskas skiepų temos aptarimo pabaigoje ragina: „Nebūkime fideistais.“ Fideizmas reiškia, kad tikėjimas nesusijęs su protu (kartais evangelikai vadinami fideistais dėl postuluojamo sola fide – vien per tikėjimą – teiginio, nors toks vadinimas neturi pagrindo: akcentuoti tikėjimą dar nereiškia menkinti protą). Kunigas norėtų, kad „tikintys žmonės patys neatsiribotų nuo proto“, tad, jo akimis, visi tie, kurie sutinka skiepytis, yra mokslo ir proto pusėje, o skeptikai yra fideistai.

Taip, nebūkime fideistais, nes tikėjimas ir protas gali eiti ir eina kartu. Ir fideistais nebūkime niekur – ir valdžios nurodymų atžvilgiu! Bet būtent šiuo atžvilgiu taip nėra. „Reikia pasitikėjimo“, sako kunigas ir ragina su tikėjimu priimti mokslo dovaną – skiepus. Žinoma, ir tarp skiepų šalininkų yra nemažai svarstančių žmonių, tačiau akivaizdu, kad būtent ši pusė dabar labiau krypsta į fideizmą, į aklą pasitikėjimą mokslu.

Gegužės pabaigoje prof. Saulius Čaplinkas, medicinos mokslų daktaras ir vienas pagrindinių pandemijos laikotarpio ekspertų, savo feisbuko paskyroje įdėjo iliustraciją su tokiu prierašu: „Man nereikia skiepų / Aš turiu imuninę sistemą“, lygindamas ją su kitu piešiniu ir prierašu: „Man nereikia išsilavinimo / Aš turiu smegenis.“ O įžangoje: „netikinčiųjų mokslu… buvo ir bus.“

Pikta ir visiškai apgailėtina. O dar liepiama nebūti fideistais. Toks profesoriaus elgesys yra ne kas kita kaip tikrojo moksliškumo niekinimas ir paneigimas. Kaip tikėti tuo jo mokslu, jeigu į mokslą tikėti nėra įmanoma. Mokslas nėra tikėjimo objektas! Aš galiu pasitikėti, patikėti tam tikru mokslininku, kai kuriais mokslininkais (jeigu jie nusipelno pasitikėjimo), galiu tikėti jų teorijomis, joms laikinai pritarti; galiu tikėti kai kuriais faktais, be kurių mokslo išvados nebūtų įmanomos, tai ir viskas.

Visa kita aš kritikuoju, dėl visų kitų dalykų esu skeptiškas, tyrinėjantis, tikrinantis, todėl ta prasme moksliškas. Tuo tarpu S. Čaplinskas tiesiog ragina mane būti mokslo (ir valdžios) fideistu. Šiandien daug žmonių, tarp jų nemažai krikščionių, taip ir daro. Jau daugiau negu metai atsisako naudoti savo protą – nulenkia galvą, užsideda kaukę ir susileidžia į petį iki galo neištirtą genetinę medžiagą. Savotiška koroninė liturgija…

Nebūkime fideistais! Būkime skeptikais, o ne skieptikais!