2022 01 27

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Nebūsime saugūs, kol saugi nebus Ukraina

Ukraina. EPA nuotrauka

Jau 50 dienų Vokietijos Federacinei Respublikai vadovauja jos naujasis bundeskancleris socialdemokratas Olafas Scholzas. Per pastarąsias savaites tiek Vokietijos, tiek Europos žiniasklaidoje bene daugiausia priekaištų jis sulaukė dėl lyderystės stygiaus tarptautinėje politikoje.

Nors jau kelias savaites šalia Ukrainos sienų yra sutelktos daugiau nei 100 000 karių pajėgos, tankai ir sunkioji artilerija, Angelos Merkel įpėdinis iki šiol neapsilankė nei Maskvoje, nei Kijeve, nei netgi Vašingtone. Vokietijos vyriausybė įspėjo Rusiją dėl galimų pasekmių agresijos Ukrainoje atveju, bet ekonominis bendradarbiavimas su šia valstybe tęsiamas, koks buvęs.

Olafas Scholzas. EPA nuotrauka

Į Vokietiją veikiausiai šnairuoja ir dalis NATO valstybių narių, parėmusių Ukrainos gynybines pajėgas įvairia ginkluote. Berlynas, tiesa, pažadėjo Ukrainai lauko ligoninę, tačiau neleido Estijai perduoti Kijevui kadaise iš Vokietijos gautas artilerijos sistemas. Kaip sąžinės priekaištas Vokietijos vyriausybei galėtų nuskambėti Danijos užsienio reikalų ministro, taip pat socialdemokrato, Jeppės Kofodo žodžiai: „Europoje nebūsime saugūs tol, kol saugi nebus Ukraina. Ukrainiečių kova už laisvę iš tiesų yra kova ir už mūsų visų laisvę.“ Šią nedviprasmišką poziciją danų politikas išsakė sausio viduryje nuvykęs į kovines ukrainiečių pozicijas prie fronto linijos Donecko srityje.

Ar Vokietija bailių šalis?

Vokietijos užsienio reikalų politikos draugijos (DGAP) pirmininkas Thomas Endersas komentare, skelbiamame Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher Zeitung“, primena, kad Vladimiras Putinas kažkada juokaudamas prasitarė, jog šiais laikais Berlynui užimti pakaktų ir Maskvos priešgaisrinės apsaugos pajėgų. Veikiausiai jis taip pat rimtai nevertina ir neryžtingų Berlyno perspėjimų dėl pasekmių karinio konflikto Ukrainoje atveju, o galbūt net atvirai juokiasi iš jų. Juk tiek Ukrainos, tiek kitų įtakos zonų kontrolė Putinui yra prioritetas, be to, jis žino, kad ne tik valdantiesiems socialdemokratams, bet ir daugumai vokiečių netrikdomas dujų ir naftos tiekimas yra gerokai svarbesnis nei Ukrainos suverenitetas.

Tarptautinės politikos eksperto teigimu, Vokietijos vyriausybė atviros Rusijos agresijos akivaizdoje turėtų imtis tvirtos užsienio ir gynybos politikos, nepaisydama to, kad šalies viduje toks žingsnis nesulauktų paramos. Nuomonių tyrimai rodo, kad dauguma vokiečių karo atveju nepritartų net ir NATO partnerių – Baltijos šalių – gynybai. Thomui Endersui tai primena liūdnai pagarsėjusį 1939 m. „Mourir pour Danzig?“ ( Kodėl [turėtume] mirti už Dancigą?) pacifizmą. Tokiu pavadinimu paskelbtame straipsnyje prancūzų socialistas Marcelis Déatas ragino politikus neerzinti hitlerinės Vokietijos, negana to – apkaltino Lenkiją nereikalingomis provokacijomis. Gausiais žodžiais maskuojamas bailumas priešo akivaizdoje anuomet suveikė tarsi kvietimas agresoriui dar labiau plėsti savo galios erdvę.

Komentaro autorius primena ir dar vieną sentenciją „Užkariautojai visuomet myli taiką“,  kurią Prūsijos generolas Carlas von Clausewitzas ironiškai pavartojo apibūdindamas Napoleono žygius. Juk šis prievartos imdavosi tik tuomet, kai auka pabandydavo priešintis. Šiame kontekste Thomas Endersas pabrėžia, kad Putinas per pastaruosius dešimt metų ne kartą paneigė visų politinių Vokietijos jėgų išpažįstamą dogmą, esą joks konfliktas negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis. Verta į tai atsižvelgti ir padaryti reikiamas išvadas.

Ukrainos ambasadorius Berlyne: Vokietijai tenka istorinė atsakomybė už Ukrainą

Vakarų pastangas leistis į derybas su Maskva, de facto paskelbusia ultimatumą Ukrainai ir NATO, itin neigiamai vertina ilgametis Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas. Prieš savaitę Vokietijos katalikų savaitraštyje „Die Tagespost“ paskelbtame interviu diplomatas įspėjo, kad V. Putinas tokiais pokalbiais gali pasinaudoti kaip pretekstu tęsti grasinimus karine jėga, prieš tai paskelbus, esą dialogas nevyksta. Dabartinė Vokietijos vyriausybė, ukrainiečių diplomato įsitikinimu, turėtų atidėti į šalį visus logiškai skambančius priekaištus, pasiteisinimus ir imtis veiksmų, kad dar vienas Rusijos įsiveržimas būtų sustabdytas.

Angela Merkel ir Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas. EPA nuotrauka

A. Melnykas ragina Berlyno politikus pripažinti, jog visi jų ankstesni pareiškimai apie „sunkias“, nors iš tiesų miglotas, pasekmes Maskvai neturėjo jokio poveikio. Ambasadoriaus  teigimu, bet kokia aiškiai neišreikšta pozicija skatina dar didesnę agresiją, todėl naujoji Vokietijos vyriausybė turėtų paraginti tiek NATO, tiek ES imtis griežčiausių prevencinių priemonių Rusijos atžvilgiu – taikyti embargą Rusijos naftos ir dujų importui, galutinai sustabdyti „Nord Stream 2“ ir visas vakarietiškas investicijas Rusijoje, pašalinti ją iš „Swift“ atsiskaitymų sistemos, įšaldyti valstybės turtą ir banko sąskaitas užsienyje bei pritaikyti asmenines sankcijas valstybės vadovams.  

Ukrainos ambasadorius tiesiai įvardija, kad Rusijos prezidentas nuosekliai ir kryptingai įgyvendina savo siaubingą strateginį planą, kurio tikslas – sunaikinti Ukrainos valstybingumą. A. Melnyko teigimu, Putiną atgrasytų tik tvirtas Vakarų, ypač Vokietijos, atsakas. Ukraina tikisi, kad ir pats Berlynas nedelsdamas imsis drąsių žingsnių, padėdamas atgrasyti Rusiją. Visų pirma laukiama paramos būtinąja ginkluote, kad šalies gynybiniai pajėgumai pasiektų aukštesnį lygį ir kad naujos Putino suplanuotos invazijos galima kaina išaugtų šimtus kartų.

Ukrainos karys. EPA nuotrauka

Diplomatas taip pat priminė, kad Berlynui tenka istorinė atsakomybė už Ukrainą dėl per okupaciją nacių režimo įvykdytų nusikaltimų. Tarp aštuonių milijonų aukų daugiau nei penki milijonai buvo civiliai, tarp jų – pusantro milijono Ukrainos žydų. Ambasadoriaus A. Melnyko teigimu, dabar Vokietijai atėjo metas parodyti, kad šią atsakomybę ji prisiima rimtai ir yra pasirengusi ginti Ukrainos teisę egzistuoti visomis, taip pat ir karinėmis, priemonėmis.

NATO atgimimas

Nors ir kaip keistai skambėtų, V. Putino vaidmuo pastaruosiuose įvykiuose gali būti vertinamas ir teigiamai, dargi NATO kontekste. „Neue Zürcher Zeitung“  korespondentas Briuselyje Danielis Steinvorthas primena, kad Šiaurės Atlanto paktą kaip gyvybiškai svarbų ilgą laiką vertino, regis, vien buvusios Rytų bloko šalys. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje aljansas daug kam iki šiol atrodo pasenęs, atgyvenęs reikalas. Ne veltui būtent Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas prieš pustrečių metų skambiai pareiškė, kad NATO yra ištikusi smegenų mirtis. Šiandien jau akivaizdu, kaip jis klydo – Šaltojo karo laikus išgyvenusi Vakarų gynybinė sąjunga išlieka gyvybinga kaip niekad.

EPA nuotrauka

Prie to neabejotinai prisideda žmogus, Sovietų Sąjungos griūtį pavadinęs „didžiausia XX a. geopolitine katastrofa“ ir nuolat dedantis pastangas šią istorinę klaidą „atitaisyti“. Iš čia karinės galios demonstravimas prie Ukrainos sienų, reikalavimai atitraukti NATO pajėgas iš Rytų Europos šalių, aljanso narėmis tapusių po 1997-ųjų, kategoriškas nurodinėjimas mesti į šiukšlių kibirą Ukrainos ir Sakartvelo prašymus priimti į aljansą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pastarųjų metų įvykiai tiek Baltijos, tiek Rytų Europos šalims yra dar vienas įrodymas: jei ne narystė NATO, šiandien su jomis būtų elgiamasi visai kitaip. Negana to, NATO aljansą vis labiau ima vertinti net ir tokios neutralumo tradicija besididžiuojančios šalys kaip Švedija ir Suomija. Postūmį joms taip pat duoda Rusijos prezidento įspėjimai nė nesvarstyti stojimo į NATO galimybės. Viešoji nuomonė apie aljansą šiose šalyse jau yra pasikeitusi.

Taigi, galima sakyti, kad visos Kremliaus šeimininko pastangos sumenkinti Šiaurės Atlanto paktą davė visiškai priešingų rezultatų ir šiandien jis, „Neue Zürcher Zeitung“  žurnalisto D. Steinvortho teigimu, pelnytai galėtų nešioti raudoną kepuraitę su užrašu „Make NATO great again“ (Padarykime NATO aljansą vėl didį).