Nedegantys Simono Daukanto raštai

Dr. Roma Bončkutė yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja

Šių tekstų parašymo chronologinės ribos apima 1831–1858 metus. Tiesa, Daukantas antraštėse yra pažymėjęs senesnes datas (pvz., 1798, 1824 m.), tačiau tai – autoriaus falsifikacija, atspindinti jo norą nukelti pasaulietinės lietuvių raštijos ribas į praeitį. Rengiant dokumentus, dalyvavo trys bibliotekos, kuriose saugomi atrinkti į registrą Daukanto rankraščiai: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Daukantas, nors ir dažnai keitė gyvenamąją vietą, išsaugojo savo istorijos ir neskelbtų vertimų bei žodynų rankraščius. Didžiausią jų dalį paliko sesers Anastazijos Kaunackienės (1799–1880) šeimai, jos sūnui Leonui Stanislovui Kaunackiui (1831–1909). Pastarojo sūnus dr. Ferdinandas Kaunackis (1861–1935) archyvą 1910 m. pabaigoje perdavė Vilniuje 1907–1940 m. veikusiai Lietuvių mokslo draugijai. Rankraščiai ir biblioteka (563 tomai), sudėta į 8 skrynias (apie 350 kg), 1911 m. buvo pervežta į Vilnių ir visų rūpesčiu, ypač ilgamečio bibliotekininko Prano Razmuko (1908–2002), taip pat ir vėliau tvarkiusio paveldėtą iš draugijos turtą, pastangomis, buvo išsaugoti. Kai kurie Daukanto rankraščiai išliko pas kitus asmenis ir vėliau pateko, kaip minėta, į Nacionalinę Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bibliotekas.

XX a. Daukanto paliktiems rankraščiams jau du kartus buvo iškilusi grėsmė. Sostinės Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6), kur buvo saugomas Daukanto giminių perduotas archyvas, name prie gatvės, Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkurtas vokiečių štabas. Baigiantis karui, vokiečiai užminavo Vilniaus elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą ir savo štabą. Razmuko dėka štabo susprogdinimo pavyko išvengti. Artilerijos sviediniai didelės žalos Lietuvių mokslo draugijos bibliotekos turtui nepadarė. 1944 m. sovietams užėmus Vilnių, viename iš rūmų pastatų įsikūrė rusų karo ligoninė. Jos administracija reikalavo ir kito pastato, kur buvo biblioteka, bet ir vėl pavyko apsiginti. Reikia tikėtis, kad Daukanto rankraščių įtraukimas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą bus ne tik saugumo garantija, bet ir padės plačiau skleisti žinią apie pirmojo nacionalinio istoriko veikalus ir jo vaidmenį žadinant lietuvių tautą.

Skirtinos trys dokumentų grupės

Į Nacionalinį registrą įtrauktus rankraščius galima suskirstyti į tris grupes: 1) užbaigtus ir paties autoriaus publikuotus; 2) užbaigtus, bet autoriui gyvam esant nespausdintus; 3) nebaigtus ir autoriaus neskelbtus.

• Pirmosios grupės rankraščiai yra Pasakas Phedro (Sankt Peterburgas, apie 1846, 56 p.); Siejamosès paszaro-źôlès (Varniai, 1850–1854, 92 p.).

• Užbaigti ir autoriaus neskelbti yra šie: Istoryje Zemaitiszka (Ryga, apie 1831–1834, 1106 p.); Pasakas Paedraus (Sankt Peterburgas, po 1834, 34 p.); Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas (Sankt Peterburgas, 1842, 244 p.); Pamokslas kajp Gĩrès kĩrstĩ sietĩ ir dijkti (Varniai, 1850–1854, 90 p.); Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (Varniai, apie 1850–1854, I dalis, 362 p.).

• Prie trečiosios grupės skirtini: juodraštis Historya Justina (Sankt Peterburgas, po 1834, 400 p.) ir jo švarraščio maža dalis Jistoriję Justinaus (Sankt Peterburgas, po 1834, 14 p.); [Lietuvių–lotynų kalbų žodynas: A–G (gvildyti)] (Sankt Peterburgas, apie 1842–1850, 164 p.); [Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas] (Varniai-Svirlaukis, apie 1852–1856 [1858], 1–3 tomai, apie 2916 p.).

Objektas – istorija, kalba, ūkiniai patarimai

Svarbiausia Daukanto otium (laisvalaikio) dalis buvo skirta istorijos ir kalbos tyrimui. Atsakydamas Teodorui Narbutui į paklausimą, ar rašo kokį veikalą, 1842 m. balandžio 22 d. laiške jis pripažįsta: „Anksčiau buvau užsiėmęs [istorijos] tyrinėjimais: bet pastebėjęs, kad šis darbas reikalauja itin daug išlaidų, o kartu ir laisvo laiko ir ramybės, turėjau jį atidėti į šalį ir ėmiau studijuoti pačią kalbą, bet ir čia sutinku daug kliūčių.“¹

Daukantas rašė ne tik istorinius ar kalbinius darbus. Dirbdamas Senato valdininku Sankt Peterburge, 1837–1849 m. jis išleido 13 knygelių. Tai – Kornelijaus Nepoto Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės (1846), lotynų kalbos vadovėlis Prasmą lotynų kalbos (1837) ir skaitiniai Epitome Historiae Sacrae su lotynų–lietuvių kalbų žodynu (1838), lietuvių kalbos vadovėlis Abėcėlė lietuvių kalnėnų ir žemaičių kalbos (1842), Dainės žemaičių (1846) ir ūkiško turinio knygelės: Pamokymas apie auginimą taboko (1847), Parodymas, kaip apynius auginti (1847), Naudinga bitių knygelė (1848), Pamokslas apie sodnus, arba daigynus vaisingų medžių (1849), Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas (1849), Ugnies knygelė (1849).

Nemažai Sankt Peterburgo periodo tekstų liko rankraščiuose. Tai – juodraštis Historya Justina ir pratarmės švarraštis Jistoriję Justinaus. Taip pat du pasakėčių vertimo iš lotynų kalbos švarračiai: Pasakas Phedro, Pasakas Paedraus. Šie rankraščiai suteikia galimybę tirti Daukanto vertimų iš lotynų kalbos pobūdį.

Ypač vertingas ir įdomus kitų asmenų taisytas švarraštis Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas. Rankraštyje gausu Motiejaus Valančiaus taisymų, kuriuos atlikdamas jis stengėsi ne tik prisitaikyti prie rengėjo sudėtingos kalbos ir rašybos, bet ir rašyti labai panašiu braižu. Tai rodytų, jog Valančius ankstyvuoju pažinties laikotarpiu itin gerbė Daukantą ir laikė jį autoritetu. Šis rankraštis unikalus, nes Daukantas sukūrė precedentą: būdamas pasaulietis, parengė maldaknygę, nesilaikydamas religinės raštijos kalbos ir Šventojo Rašto tekstų vertimo tradicijos; rankraščiui pritarė Bažnyčios cenzūra ir jį buvo leista spausdinti.

Siekis mokyti lietuvius modernesnės kalbos

Daukanto palikimo visuma leidžia įžvelgti tam tikro jo veiklos cikliškumo. Rašydamas kiekvieną istorijos veikalą, atnaujindavo ne tik istoriografines koncepcijas, bet ir kalbą bei rašybą, kurią norėdamas įtvirtinti parengdavo įvairaus pobūdžio populiarių knygelių – kad skaitydami lietuviai mokytųsi ir modernesnės kalbos, nebūdingos religiniams raštams. Vilniaus universiteto aplinkos paveiktas, parašęs pirmąjį istorijos variantą Darbay senuju Lituwiu yr Zemaycziu (1822)², Rygoje darbą tęsė ir 1831–1834 m. užbaigė antrąją istorijos versiją – Istoryje Zemaitiszka (IZ), kurioje taikė naują rašybą. (Pastarąją išsamiai ištyrė habil dr. Giedrius Subačius monografijoje „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“³.)

1834 m. pabaigoje apsigyvenęs Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge, laisvalaikio pobūdžio Daukantas nepakeitė: toliau kaupė šaltinius, domėjosi lingvistika ir, naujų idėjų paveiktas, 1845 m. išspausdino tautos kultūros istorijos veikalą BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Zámajtiû. Kai 1850 m. sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Varniuose, parašė darbą Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie (1850–1854). Šio veikalo kalba gerokai skyrėsi nuo ankstesnės. Daukantas, veikiamas Valančiaus požiūrio, paprastino raišką, trumpino sakinius, atsisakydamas ankstesniems darbams būdingo ritmo; rašybą paprastino, derindamasis prie besiformuojančios vietos tradicijos.

Kaip minėta, Daukantas leido ir vadovėlius, ūkines knygeles, šiuose darbuose siekdavo įtvirtinti ir populiarinti prisiimtą rašomosios kalbos variantą. Knygelių pratarmėse jis pateikdavo įvairių istorinių žinių. Štai knygelės apie medžių sėklų rinkimą pratarmėje jis konstatuoja senovėje buvus plačias girias, o kartu nevengia pareklamuoti ir savo naujausio veikalo: Taj jej dar abejoji raszitos saka, ape tou, tad parskajtyk kningelę Jokubo Łaukio ape budą Lietuwiû, tĩnaj regiesi kokés yra buwuses senowiej’ girres musû kraszti, tad tolaus nebabejosi⁴.

Įvairaus formato ir apimties, rašyba nenuosekli

Išlikę Daukanto rankraščiai palyginti geros būklės, rašyti geros kokybės rašalu. Tačiau laikas palietė gausius paties Daukanto taisymus pieštuku. Rankraščiuose yra įrašų, teikiančių papildomos informacijos apie rankraščio istoriją (cenzoriaus įrašai), jų sklaidą (kitų asmenų įrašai). Daukanto rankraščiai yra autografai, jų autentiškumą patvirtina popierius (dažniausiai su vandenženkliais ir pagaminimo vieta bei data). Rankraščių autorystė bei kilmė nustatyta, nors Daukantas nė vieno iš šių rankraščių nepasirašė savo pavarde, vartojo įvairius slapyvardžius. Be abejo, taip elgėsi ne tik dėl saugumo⁵, bet ir norėdamas sukurti lietuvių raštijos darbininkų gausos įspūdį. Rankraščiai įvairaus formato ir apimties, tai – į lankus susiūti lapai, kiti įrišti į kietviršius.

Daukanto rašysena aiški, perskaityti rankraščius dažniausiai nėra sunku, tačiau reikia įgudimo suprasti sudėtingą ir nenuoseklią autoriaus rašybą. Rankraščiai atspindi to meto lietuvių kalbos ir rašybos ypatumus, autoriaus kalbos modernizavimo dinamiką ir kt. Pats reikšmingiausias Daukanto rankraštis – Istoryje Zemaitiszka. Tiesa, pavadinimas užrašytas ne Daukanto ranka, taigi realiai tikro, paties autoriaus planuoto duoti pavadinimo rankraštis neturi. (Jungtinėse Amerikos Valstijose jis išleistas „Lietuvos istorijos“ pavadinimu. Lietuvoje veikalas išleistas tik 1995 m. pavadinimu „Istorija žemaitiška“.) Šis autografas yra didžiausios apimties Daukanto istorijos versija. G. Subačius laikosi nuomonės, kad istorikas šį veikalą rengė būtent kaip rankraštį, nes taip gali būti paaiškinamas rašybos įvairavimas, o cenzoriai būtų radę „priežasčių jo neaprobuoti“⁶. Daukantui tiesiog buvo svarbu skleisti žinią, kad Lietuvos istorija yra ir turi „materialų pavidalą, ją galima regėti, čiupinėti, vartyti, ji solidi ir nepaneigiama“⁷.

G. Subačius taip analizuoja rašybos nevienodumo priežastis: „Vizualieji aspektai Daukanto buvo sutvarkyti, sakykim, nepriekaištingai – skirtingai nei rašyba. Politiniai jo siekiai buvo atkreipti mokytųjų (svetimųjų) dėmesį į lietuvių tautą per kalbos galybę, o ryškiausias kalbos galybės ženklas – jos „padėjimas ant rašto“, ir padėjimas būtent Istorijoje žemaitiškoje. Buvo aktualus pats „padėjimas ant rašto“, o ne „ant kokio rašto“. Galybės ortografija nebuvo tiek svarbi. Daukanto politiniame mąstyme svetimieji buvo svarbūs, įtakingi, reikšmingi priešininkai, o savieji – be ryškesnio konkuruojančio diskurso. Daukantas pats kūrė savųjų diskursą, bet vertinimo laukė iš svetimųjų lūpų.

Apskritai viso Daukanto gyvenimo rašymo veikla liudija, kad stiprų tautos įvaizdį jis kūrė tekstų kiekybe, o jų ortografijos kokybei nelikdavo laiko.“⁸

Tiek šis, tie kiti Daukanto rankraščiai svarbūs kaip vieni paskutinių nueinančios rankraštinės knygos epochos liudininkai. G. Subačius pabrėžia rankraščio estetinį vaizdą: „Daukantas įdėjo širdį sukurti IZ rankraščio įvaizdžiui: puikiais odos kietviršiais apie 1106 puslapius turintis foliantas, ant vienodo kokybiško popieriaus, iš pradžių rengtas labai tvarkingai, dažnai grakščia rašysena, su labai atsargiais taisymais, dažnai pieštuku. Atsisakyti teksto elementai neretai palikti neišbraukti, kad taisymas nekristų į akis. Daukantas siekė gražios raiškos, formavo vizualų įspūdį, buvo materialaus rankraščio apipavidalinimo estetas.“⁹

Darbų reikšmė Lietuvai ir tautos tapatybei

Rankraščiai suteikia daug duomenų Daukanto tekstologijos tyrimams, apkritai to meto kultūrai pažinti. Jie plito nuorašais¹⁰ ir to meto protus veikė net būdami rankraščiuose. Veikale IZ pirmą kartą lietuvių kalboje pavartotas žodis valstybė. Vien jo buvimas siuntė žinią: Lietuva yra, ji turi savo istoriją, turi savo kalbą, vadinasi, ji turi savo ateitį. Kiekvienas, vien pamatęs rankraštį, turėjo suprasti – Lietuva turi ne tik praeitį, bet ir ateitį.

Prabėgus beveik dvidešimčiai metų, IZ rankraščio pagrindu buvo parašytas Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie. Šis darbas turi prierašą Valančiaus ranka: „Simonas Daukąntas Rasztininkas Pilozopios Magistras metuse 1850.“ Šiame rankraštyje yra ir daugiau Valančiaus pastabų, kurios rodo, kad mokinio pietetas mokytojui buvo atšalęs – jis griežtai vertino Daukanto teksto turinį ir stilių.

Daukanto istoriografijos veikalai padėjo lietuvių istorijos mokslo pagrindus ir buvo reikšmingi lietuvių modernios tautos kūrimo procesui. Didelės reikšmės lietuvių sąmoningumui turėjo Daukanto sukurtas savarankiškas Lietuvos istorijos pasakojimas pačių lietuvių akimis, susieta valstybingumo tradicija su savosios dabarties, XIX a. lietuvių visuomenės ir kultūros reiškiniais. Daukanto Lietuvos istorija grindė požiūrį į lietuvių tautą, kaip istorinę tautą, formavo kolektyvinę atmintį, be kurios neįmanoma moderni tautinė bendrija. Daukanto darbuose iškelta laisvės idėja, lietuvybės ir demokratizmo sąsaja skatino lietuvių socialinės, kultūrinės, politinės emancipacijos pastangas ir suteikė joms vertybinius orientyrus.

Daukanto vertimai ir leksikografiniai darbai skirti lietuvių ugdymui, lietuvių bendrinės kalbos norminimui. Kalbą jis laikė ne tik mokslinio darbo priemone, bet ir istoriniu šaltiniu. Kalboje, taip pat sakytinėje liaudies kūryboje jis ieškojo priešistorinės epochos mentaliteto pėdsakų, lietuviškojo tapatumo įrodymo. Veikaluose pabrėždamas lietuvių kalbos panašumą į sanskrito, graikų, lotynų, Daukantas diegė mintį, kad lietuvių tautos kultūra priskirtina prie aukštesnės kultūros konteksto kraštų. Daukantas, kaip ir jo pirmtakas Kristijonas Donelaitis, savo darbuose parodė, kad lietuvių kalba galima rašyti viską. Jis pirmasis prozos tekste pateikė ritmizuotų periodų, vartodamas garsų pakartojimus, įvairias, vis pasikartojančias skirtingai reiškiamo tarinio formas, kurias kartais keisdavo dalyvinėmis. Daukantas pirmasis savo darbuose sujungė iki tol dvi atskirtas Lietuvas: Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.