Nedingęs

Šių metų spalio 16 dieną lijo Alytuje ir Merkinėje, o Sapiegiškėse švietė saulė. Neakinamai, kai akis reikia slėpti nuo deginančios jos šviesos, o maloningai leidžiančios matyti blėstančio rudens spalvas.

Puikaus Dalios Tamulevičiūtės festivalio repertuaro spektaklis – teatrinis pasivaikščiojimas „Nedingęs“ – sumanytojų valia ne žengė į sceną Varėnoje, o nuskubėjo vieškeliu prie gimtosios ryškiausio šio krašto poeto Antano Kalanavičiaus trobos. Poeto, kurio poezijos galybės mes iki šiol dar nesuvokiam.

Neįtikėtina, tą dieną Sapiegiškėse nė lapai nekrito. Tarsi pati gamta pasiruošė klausyti sugrįžtančių Antano Kalanavičiaus eilių. Į lopšį, prie žemės įsčių, iš kurių tos eilės gimė, prie ąžuolo, kurį glostė poeto ranka, kai klausė, kaip „vieversių padangė“ į „ąžuolėlio rievę“ auga. „Kalbos alchemikas“ bylojo Jurgos Kalvaitytės, Vitalijos Mockevičiūtės ir Neringos Varnelytės lūpomis iš žemės, iš to nutolusio pasaulio, kur „Vyrai sėdėjo užstalėj prieš rugio duoną nusiėmę kepures“ ir „Trumpėjo dienos, lyg į senatvę motinos kasa“. Iš pasaulio, kuriame poetui gyvam esant neišėjo nė viena jo knyga…

Teatro „Labas“ sukurtas ir Dangaus palaimintas „Nedingęs“ tą dieną Sapiegiškės kaime žiūrovams padovanojo katarsį. Reta dovana, todėl brangi.