2021 07 11

Paulius Aleksandravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Neduok Dieve!

Šv. Benediktas Nursietis. Fragentas iš Cima da Conegliano paveikslo „Šv. Petras kankinys ir šventieji“, 1504 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

„Neduok Dieve“ – frazeologizmas, dažnai atliekantis jaustuko funkciją, sakinyje išskiriamas kaip emocinis įterpinys. „Neduok Dieve“ sakoma ką nors neigiamai vertinant, bijant ar guodžiantis kokiu blogumu; šiuo posakiu reiškiamas noras išvengti nepageidaujamų dalykų.

Žodžių junginys „neduok Dieve“ gali žymėti, nurodyti ir aptariamo dalyko dydį, svarbą, reikšmę. Juo sustiprinama mintis, pabrėžiamas temos ar turinio aktualumas; kartu tai yra klausytojų aktyvinimo priemonė[1].

Šiuo posakiu Šv. Benedikto reguloje taikliai pasìrinkta versti lotyniškąjį „(quod) absit“, kurio pažodinis vertimas (daugmaž: tegu nebūna / tenebūna (šito)) stokotų emocinio matmens. Be to, ir Šventojo Rašto vertimų (pa)lyginimas leidžia aptikti lietuviškąjį frazeologizmą „neduok Dieve“ tose pat vietose, kur lotyniškame tekste (abiejuose variantuose – Vulgata ir Nova Vulgata) regimas minėtasis žodelis „absit“ (žr., pvz., Lk 20, 16).

Šv. Benediktas Reguloje jį ištaria septynis kartus – visi šie atvejai paeiliui vienas po kito aptariami nedidukėje šiandienėje studijoje; analitiškai žvelgiama į posakio vartoseną, kontekstus, prasminius akcentus, reikšmės atspalvius…

1. „Abato paliepimams visuose reikaluose paklusti, net jei, neduok Dieve, pats elgtųsi kitaip, atmenant šį Viešpaties pamokymą: Ką jie sako, darykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi“ (RB 4. 61[2]; kursyv. – žr. Mt 23, 3; čia ir kitur: paryšk. – P. A.). Šį pirmą aptariamojo frazeologizmo vartosenos atvejį galima iliustruoti pasitelkiant kitą posakį: „Žuvis pūva nuo galvos.“ Toks puvimas gali būti tinkamai ir laiku sustabdytas, jeigu kūnas – visi jo nariai – deramai (į)vertins galvos veiksmus arba iš viso į juos nereaguos.

Pamokomų žodžių klausyti, abejotinos elgsenos neatkartoti. Apie tokią pat žodžių bei veiksmų perskyrą yra kalbėjęs ir šv. Augustinas savojo veikalo „Apie krikščionių mokslą“ (orig. lot. De doctrina christiana) ketvirtojoje knygoje, kurioje tarp kitų krikščioniškosios retorikos temų bei potemių plėtoja įdomią mintį, jog ir nedoras pamokslininkas gali tikinčiuosius pamokyti gerų dalykų[3]. Jie kalba, bet nedaro (Mt 23, 3) – fiksuojamą bendrijos vadovo (Benedikto atveju – abato, Augustino – pamokslininko) kalbėjimo ir gyvensenos susipriešinimą abu šventieji autoriai nusako kaip reiškinį, labai skaudų visai bendruomenei, – neduok Dieve!

Paulius Aleksandravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

2. „Šios sekmadienio vigilijos[4] tvarkos tebūna vienodai laikomasi visą laiką – ir vasarą, ir žiemą, nebent atsitiktų taip, kad, neduok Dieve, tektų vėliau atsikelti“ (RB 11. 11–12). Sekmadienis – Viešpaties diena (lot. Dominus – Viešpats; dominica – sekmadienis), todėl ši diena Reguloje išskirta tiek liturgijoje, tiek vienuolių bendruomenės gyvenime. Sekmadienį dera uoliau išpildyti vienuoliškojo gyvenimo vertybes – askezę ir kontempliaciją, todėl „Sekmadienį į vigiliją keltis reikia anksčiau“ (RB 11. 1).

Susilaikymas nuo miego suvokiamas kaip viena iš askezės praktikų, kaip gerų darbų priemonė, kuria suvaldomas kūnas: „Nebūti miegaliumi“ (RB 4. 37). Štai kodėl taip jautriai Reguloje reaguojama į atvejį, kuomet tektų atsikelti vėliau – neduok Dieve! Šv. Benediktas bet kokią to priežastį vadina apsileidimu ir traktuoja kaip kaltę (RB 11. 13), per kurią kūnui dúodama gãlios, kurios vienuoliui išvis nevalia turėti (plg. RB 58. 25).

3. „Jei kuris nors brolis, dažnai įspėjamas už kokį prasižengimą, net po atskyrimo nepasitaisytų, tebūna jis nubaustas griežčiau […]. Jeigu net šitaip jis nepasitaisytų arba galbūt, neduok Dieve, pasikėlęs puikybėn imtųsi ginti savo poelgius, tada abatas tegu elgiasi kaip išmintingas gydytojas […]“ (RB 28. 1–2). Kalbėdamas apie klusnumą, Regulos autorius sako, jog vienuoliai „renkasi siaurąjį kelią, kad negyventų pagal savo valią ir nepaklustų savo troškimams bei pomėgiams, bet eitų kito sprendimų ir paliepimų keliu gyvendami cenobitų bendruomenėse ir trokšdami, kad jiems vadovautų abatas“ (RB 5. 12).

Taigi bet kokiõs formos priešgyniavimai vyresniesiems iš esmės žeidžia ne tik Regulos dvasią, bet ir apskritai visõs bendruomeninės vienuolystės šerdį (žr. pvz. RB 4. 10, 60; 7. 19–21 ir kt.). Todėl čia po gausybės pirmiau taikytinų priemonių šv. Benediktas palieka abatui galią pašalinti iš vienuolyno užsispyrusį brolį, „kad viena serganti avis neužkrėstų visos kaimenės“ (RB 28. 7).

4. „Čia nesakome, kad, neduok Dieve, būtų daromas skirtumas tarp brolių, bet kad būtų atsižvelgta į silpnumus“ (RB 34. 2). Taip Reguloje aprašomas toks nuosavybės atsisakymas, kuriuo sẽkama Jėzaus mokiniais Evangelijoje. Būtent Jeruzalės ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo modelį, šv. Luko aprašytą Apaštalų darbų pirmuose skyriuose, šv. Benediktas įaudžia į vienuolinės gyvensenos audinį[5].

Biblinė eilutė „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 35) tikrai nėra dingstis kilti kokioms nors šališkumo apraiškoms – numylėtiniams ar atstumtiesiems ir pan. Tardamas „neduok Dieve“ bei tolesniu komentaru to saugosi šv. Benediktas. Turto bendrumas yra širdžių vienybės ženklas, o gebėjimas tinkamai ir laiku pastebėti skirtingus žmogiškus poreikius reiškia rūpinimosi kitais praktiką, išlaikančią visą bendruomenę artimo meilės pilnatvėje. „Taip visi nariai liks ramybėje“ (RB 34. 5).

Fra Angelico, „Šv. Benediktas“ (freskos fragmentas), 1441 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

5. „Visų pirma, žinoma, tebūna paskiriamas vienas arba du vyresnieji, kurie tuo metu, kai broliai turi skaityti, apeitų vienuolyną ir žiūrėtų, ar neras kokio abejingo brolio, turinčio laiko dykinėti ar plepėti ir neatsidėjusio skaitymui […]. Jeigu toks, neduok Dieve, būtų aptiktas, tebūna vieną kitą kartą įspėtas; jei nepasitaisytų, tebūna pagal Regulą taip nubaustas, kad kiti nusigąstų“ (RB 48. 17–20).

Skyriuje Apie kasdienius rankų darbus šv. Benediktas taip išsamiai aptaria skaitymo praktiką, nes skaitymas, teikdamas peno, lydi kitas dvi vienuolio veiklos rūšis – maldą ir darbą. Malda neįmanoma be bendravimo su Šventuoju Raštu, o darbas meldžiantis – be jo įsiminimo. Nuo seniausių laikų vienuoliai darbuojasi mintyse kartodami Biblijos tekstus, atmintinai išmoktus jų skaitymo metu. Šventojo Rašto skaitymas ir jį pratęsiantis kartojimas visą dieną palaiko sielos ryšį su Viešpačiu[6].

Darbui ir skaitymui – sielos bičiuliams – priešingas, kaip matyti, yra dykinėjimas. „Dykinėjimas yra sielos priešas“ (RB 48. 1). Teko laimė sykį nugirsti taiklų ir gan iliustratyvų šios pirmosios aptariamo skyriaus eilutės komentarą: „Kas dykinėja – tam važiuoja stogas.“ Ir belieka pripažinti, jog tai tikrų tikriausia tiesa – kai esame laisvesni, nei derėtų, apninka įvairios drumstos mintys, į galvą lenda keisčiausios idėjos, įkyrime patys sau bei aplinkiniams; taip pat neretai nuo to gelbstimės tuščiaĩ leisdami laiką su planšete ar išmaniuoju rankose, betikslėse virtualybės platumose arba dar blogiau… Neduok Dieve!

6. „O anuos jo vilkėtus drabužius reikia padėti drabužinėje ir ten saugoti, kad, jeigu kada nors, neduok Dieve, velnio įtikintas nutartų iš vienuolyno išeiti, nusivilkęs vienuolyno drabužius būtų išmestas“ (RB 58. 27–28). Šiose skyriaus Apie brolių priėmimo tvarką eilutėse regimas, visų pirma, vienuoliško drabužio – abito – poreikis, jo svarba. Žinoma, vien abito nepakanka, tačiau religingam žmogui, norinčiam atsidėti Dievo tarnybai, reikalingas šis išlaisvinantis ženklas, žymintis jį visų akyse ir primenantis jam pačiam jo pasišventimą[7].

Abitas simboliškai, o sykiu ir labai realiai (regimai, paliečiamai) byloja apie gyvensenos pokytį, atsivertimą (plg. lot. conversatio). Vienas iš esminių gyvenimo pagal Šv. Benedikto regulą elementų yra pastovumas, įgyvendinamas visą savo gyvenimą išbūnant vienuolyne. Iš meilės kylantį šį įsipareigojimą šv. Benediktas mini jau pačioje Regulos pradžioje – Prologe (žr. RB Prol. 50), o ìštisos vienuolių kar̃tos davė ir tebeduoda viešą iškilmingą pastovumo pasižadėjimą (įžadą). Toks pastovumas – ne paprasta užgaida ar intraverto svajonių išsipildymas, ne neveiklumas ar nejudamybė, bet pastangõs, dorybės, ryžto ir narsos dėmenų jungtis, vienuolystės perimta iš persekiojimų laikų dvasingumo. Kaip kankinys lieka ištikimas iki pat mirties, taip ir pastovus vienuolis, nepaisydamas velnio, turi kantriai laikytis Dievo tarnyboje[8].

G. Signorelli freskos „Iš šv. Benedikto gyvenimo“ fragmentas, XV-XVI a.

7. „Taip tebūna daroma viskas, kad tik berniukui neliktų jokio įtarimo, kurio apgautas, neduok Dieve, galėtų pražūti“ (RB 59. 6). Naujokas Reguloje vadinamas ateinančiuoju (lot. veniens; žr. RB 58. 1 ir kt.): jis pats ateina, atkakliai beldžia ir nesiliauja prašęs būti priimamas (žr. RB 58. 3) – tai rodo laisvą ir savarankišką paties asmens apsisprendimą stoti bendruomenėn. Dievui vienuolyne paaukotų vaikų situacija yra (tiksliau – buvo) mažumėlę kitokia.

Skyriuje Apie kilmingųjų arba vargšų paaukotus sūnus šv. Benediktas tęsia savitą meilės tiesai motyvą. Visoje Reguloje matyti, jog autoriui svarbi bet kokios rūšies tiesa: laiko tiesa, reiškianti, kad viskas turi būti atliekama teisingu laiku (geriausias laikas – Dievui);  vietos tiesa, reiškianti, kad viskas turi būti daroma tinkamoje vietoje (bažnyčioje arba koplyčioje – meldžiamasi, miegamajame – ilsimasi, ir t.t.); gyvensenos tiesa, reiškianti teisingą kasdienį veikimą (pvz. RB 48. 9: „[V]iskas tebūna daroma saikingai.“) ir pan. Vìsos šios tiẽsos (at)veda prie tiesõs, kuri žmogų padaro laisvą (plg. Jn 8, 32).

Taigi, kalbėdamas apie paaukotus sūnus, ne mažiau nei kitur, šv. Benediktas stengiasi šalinti visokius įtarimus ar apgaules, kurie atitolintų kandidatus-naujokus nuo tiesos ir laisvės momentų. Pagrindinė priemonė šioje situacijoje – prisaikdinti tėvus niekada paaukotam sūnui nieko neduoti ir jokiu būdu nesuteikti jam progos ko nors įsigyti (žr. RB 59. 3 ir toliau). Priešingu atveju vaikas visada viena koja bus už vienuolyno ribų, pasaulyje, prisirišęs prie vienokių ar kitokių savo turtų, kurie jį vilios tarytum koks „planas B“. Toks pusėtinas buvimas niekam nėra naudingas – nei vienuolynui, nei tėvams, nei pačiam berniukui-jaunuoliui, kurio dvasią vargins minimo pobūdžio suskilimas. Tokią pusėtiną būtį atmestina laiko pats Viešpats: „Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Neduok Dieve!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Frazeologizmo neduok Dieve pavartojimų „suma“ leidžia teigti, jog visi vartosenos atvejai susiję su svarbiausiais ir labiausiai brangintinais bendruomeninės vienuolystės momentais: jau kalbiniu lygmeniu sergstimasi jų pažaidõs. Abato figūra, Dievo darbuotė, klusnumas, nuolankumas, bendruomeniškumas, šventųjų tekstų skaitymas, malda ir darbas, tiesa ir laisvė – tai esminiai visõs monastinės tradicijos dėmenys.

Bet kokiam priešingam gestui (minčiai ar veiksmui), regis, tarytum užbėgama už akių įterpiant posakį neduok Dieve. Patsai įterpinys, nelyginant faktas, akivaizdžiai byloja, kad Šv. Benedikto regula yra ne bespalve juridine leksika surašytas teisynas, bet iš liepsnojančios širdies užgimęs, gyvu jausmingu žodžiu perteiktas tėviškų-broliškų-pedagogiškų patarimų, gairių, nuostatų bei nuorodų rinkinys.

***

[1]Žr.: Laura Butkutė, Frazeologinių junginių stilistinė raiška Seimo stenogramose, in: Parlamento studijos, Nr. 8, 2009.

Diana Steiblienė,  Frazeologizmai lietuvių prozos autorių tekstuose ir žodynuose, Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2012.

[2]Čia ir kitur: RB (lot. Regula Benedicti) – Šventojo Benedikto Regula: lotynų ir lietuvių kalbomis, vert. K. Gražys, Palendriai, 2020 (Monastica 2); pirmasis skaičius nurodo Regulos skyrių, antrasis – teksto eilutę.

[3]Žr. Aurelijus Augustinas, Apie krikščionių mokslą, vert. D. Alekna, Vilnius: Aidai, 2013, p. 204 ir toliau.

[4]Vigilija, arba vigilijos (lot. vigiliae) – naktinis budėjimas: nakties pamaldos, vienuolinėje tradicijoje kilusios iš evangelinio raginimo nuolat budėti ir melstis (plg. Lk 21, 36).

[5]Adalbert de Vogüé, Šventasis Benediktas: Dievo vyras, vert. P. Kimbrys, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2011, p. 98.

[6]Vogüé, Op. cit., p. 94.

[7]Vogüé, Op. cit., p. 50.

[8]Vogüé, Op. cit., p. 97.