Neišgirstos tiesos reikšmė Adelės Dirsytės straipsniuose

Kokie pavojai tykojo žmonijos, į ką kreipė dėmesį Bažnyčia? Popiežius Pijus XI į vis labiau besiplečiančius pavojingus darinius kvietė atsakyti krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimu. Antai Šventasis Tėvas savo enciklikoje apie ateistinį komunizmą Divini Redemptoris (1937-03-19) pažymi, kad, gresiant dideliems pavojams žmonijai, Bažnyčia negali tylėti. Vienas didžiausių pavojų, pasak popiežiaus, – siekis žmoniją „išvaduoti“ iš moralės bei religijos „gniaužtų“.

Teisingumo, lygybės ir brolybės idėjos, pašalinus iš jų krikščionišką pamatą, atsiveria klaidingam mesianizmui, savyje slepia visos žmonijos kančią. Užmaskuota ji išryškėja tuomet, kai perdėm akcentuojama tik materija. Deja, dažnai patenkama į tokius spąstus, kadangi materijos kaukė perteikiama itin patraukliai. Ji klaidingai pristatoma kaip vienintelė pasaulio valdovė. Tokiu atveju, pasak popiežiaus, nelieka vietos Dievo idėjai, o kartu – ir žmogaus idėjai, nes žmogus imamas suvokti tik kūno prasme. Taigi nelieka vietos žmogiškajam asmens orumui, prigimtinei teisei, nelieka jokių moralinių suvaržymų. Žmogus žmogumi yra tik tiek, kiek jis ištirpsta kolektyve. Nelieka šeimos ir namų, nes žmogus dirbtinai atskiriamas nuo kito, savo kūno, pagal Pradžios knygą, ir panardinamas beasmeniškume. Visa tai popiežius Pijus XI vadina naująja šių laikų „evangelija“ – „evangelija be Dievo ir žmogaus“.

Kas lėmė tokių idėjų plitimą? Pasak Pijaus XI, tai – perdėta laisvė, informacijos objektyvumo stoka ir pagunda kurti rojų žemėje. Be abejo, šiems procesams turėjo įtakos ir tikinčiųjų neįsigilinimas į Bažnyčios mokymą socialiniais klausimais, nenoras siekti daugiau, nei nurodo tradicijos.

Kaip kovoti su tokiu, plika akimi nematomu, priešu? Popiežius dar kartą pakartoja, kad vienas svariausių ginklų – tai privataus ir viešojo gyvenimo atnaujinimas pagal Evangeliją, praktinis teisingumas kaip artimo meilės priesakas ir kantrybė, žinant, jog kančia, sielvartas ir vargas vis dėlto negali būti iš pasaulio eliminuoti (tą paliudijo pats Kristus, kentėdamas ir mirdamas už visus), Bažnyčios mokymo apšviestas žvilgsnis į socialines problemas, sustiprintos katalikiškos informacijos priemonės, malda ir pasninkas. Visa tai turi būti, pasak popiežiaus, nukreipta į plačiąją visuomenę.

Šį Pijaus XI kvietimą išgirdo katalikiškoji inteligentija – taip pat ir Lietuvoje. Šie žmonės stengėsi deramai šviesti visuomenę, nurodydami tykančius pavojus. Buvo organizuojamos paskaitos, rašomi straipsniai.

Adelė Dirsytė, viena aktyvesnių Lietuvių katalikių moterų organizacijos narių, taip pat rašė straipsnius nušviesdama komunizmo žalą. Tekstas „Motina, komunizmas ir kova su juo“ („Moteris“, 1938 m. nr. 1., P. 8–9.) vėliau netgi taps įkalčiu prieš ją pačią. Šiame straipsnyje išryškinamas moters pašaukimas būti motina, asmenybės tobulinimo bei dievogarbos svarba einant šiuo pašaukimo keliu. Tačiau, norint pasiekti rezultatų, reikia įdėti daug darbo, kantrybės bei atkaklumo. Nedovanotinoje vietoje stovi tas žmogus, kuris greitai pasiduoda ideologijų vilionėms. O visgi pasaulėžiūriniu netvirtumu, pasak Dirsytės, labai greitai pasinaudoja komunizmo agentai.

Kaip reikėtų atsilaikyti prieš tokius iššūkius? Dirsytė mini du dalykus, į kuriuos, žinoma, kvietė ir popiežius Pijus XI savo enciklikoje: tai gyvenimo atnaujinimas Evangelijos dvasia, įsigilinant į Bažnyčios mokymą, ir dorybių praktikavimas. Be abejo, labai aktualus ir vienybės troškimas, išreikštas minėtame straipsnyje. Iš tiesų, juk dažnai net nesusimąstome, koks žalingas būna egoizmas ten, kur reikia ne dviejų, bet keturių rankų.

Labai ryški takoskyra tarp individualizmo ir bendruomeniškumo su Dievu ir su žmogumi išryškėja kitame Adelės Dirsytės straipsnyje. „Marija ir Ieva“ ( „Naujoji vaidilutė“, 1935 m. Nr. 2., P. 71–72.). Čia aprašomi du žmogaus pasirinkimų paveikslai. Šiandien jiems, ko gero, galėtume suteikti įvairių mokslinių pavadinimų. Adelei svarbus žmogaus pasirinkimas: Ieva – uždarumas, individualizmas; Marija – atvirumas, kultūra, bendradarbiavimas. Viena reiškia stovėjimą vietoje. Kita – augimą, brendimą, žmogaus aukščiausią skrydį. Žmogus turi matyti horizontus ir jų siekti. Tai – didžiausia priešprieša ideologijoms, bandžiusioms ant padėklo ir be pastangų pateikti visą gyvenimą. Tai neįmanoma – to meto visuomenei labai paprastais žodžiais priminė Adelė Dirsytė.

Šiandien ir mes turime išgirsti šį priminimą. Juk noras išvaduoti žmoniją iš moralės „gniaužtų“ arba moralę padaryti „savo morale“ – niekur nedingo. Šiandien tą ypač jaučiame. Žvilgsnis į praėjusius  dešimtmečius mums priminė ne nostalgišką, kruviną ir sunkią istoriją, bet tiesą, kad rytojus yra ne duodamas, o kuriamas. Statomas ne ant patogumo, bet ant moralės pamatų.

Neieškokime rytojaus kur nors patogiai padėto, tačiau ryžkimės patys, žingsnis po žingsnio jį kurti, tobulindami save. Žinoma, nebus lengva – bet bus tikra. To nebijojo mūsų tėvai ir seneliai, ryžęsi Tėvynės nepriklausomybės iššūkiui.