(Ne)kasdienės patirtys, virtusios knyga. Pokalbis su prozininku S. Vasiliausku

Tačiau šiemet literatūrologo, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktoranto (be penkių minučių daktaro, kaip sakoma!) kūryba įgijo fizinį pavidalą laimėjus Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą.

„Dabar aš ramiai papietausiu“ – taip pavadinta pirmoji prozininko knyga, į kurią sudėti trumpieji autobiografiškumo atspalvį turintys pasakojimai, kuriuose iš pirmo žvilgsnio paprastos, gyvenimiškos istorijos tampa buvimo dabartyje, „čia ir dabar“ svarbos liudininkėmis, nuolat primenančiomis, kad gyvenimą reikia iš tikrųjų patirti, o ne prabėgti manant, kad jau patyrei.

Pradėti norėčiau nuo klausimo: o kas gi iš tikrųjų slypi už knygos pavadinimo „Dabar aš ramiai papietausiu“? Akivaizdu, kad už jo paslėpta kur kas gilesnė prasmė, suprantama ne pažodžiui, taip pat šiuo sakiniu užbaigiama knyga…

Pavadinimas gali būti siejamas su kasdienėmis įtampomis, viltimi sulaukti ilgesnio, ramybe ir lėtumu prisodrinto laiko ar / ir patirti vidinius asmenybės pokyčius.

Kiek šiuose trumpuosiuose pasakojimuose autobiografiškumo? Tarkime, knygoje keletas istorijų iš Vokietijos (esate stažavęsis Dresdene), dažnai minima biblioteka, knygos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kiti akademinei aplinkai būdingi įvaizdžiai. Visa tai, turint minty jūsų profesiją, turėtų būti daugiau nei artima.

Išties tekstai gana autobiografiški: vienuose autobiografiškumas reiškiasi tekstų tematika-problematika, kituose kokia nors konkreti „realaus gyvenimo“ detalė ar fragmentas tampa stimulu, dėl kurio vėliau, jau sėdint prie kompiuterio (popieriuje nerašau), sukuriamas visas pasakojimas. Autentiškos situacijos suteikia tekstams temų arba kokia nors jų detalė – iš pažiūros gal net kasdieniška smulkmena – tampa postūmiu kurti.

Ką jums reiškia šios knygos pasirodymas ir faktas, kad jūsų kūryba pagaliau įgijo fizinį pavidalą? Savo rankraščius į leidyklą nešėte, kaip esate prisipažinęs, turbūt tris kartus…

Nors knyga dar nauja ir sunku į(si)vertinti, pats jos išleidimo, buvimo knygynuose, bibliotekose ir ypač skaitytojų rankose faktas, žinoma, džiugina. Pirmosios knygos distanciją įveikti pavyko, nors, natūralu, anksčiau ji būtų buvusi kitokia.

Kuris pasakojimas pačiam atrodo labiausiai vykęs, geriausiai perteikiantis norimą idėją?

Sudėtingas klausimas, bet gal natūraliai artimesniais laikau parašytus daugmaž per pastaruosius dvejus–trejus metus, pavyzdžiui, tekstus „Teta Rozalija“, „Iš Dresdeno užrašų“, „Močiutė“, „Patirti dabartį“, „Dabar aš ramiai papietausiu“. Iš kiek senesnių artimi „Nagai“, „Prašyčiau bulvyčių“.

Tekstai žanro požiūriu knygoje įvairuoja – miniatiūros, esė, (labiau) tradicinė proza – su visais turiu vienokį ar kitokį santykį, daugelis savaip artimi, nors nemažai pirminiame variante buvusių kūrinių liko ir rankraščio paraštėse, į knygą nepateko.

Kiek buvo svarbus darbas su redaktoriumi? Dėl ko dažniausiai ginčydavotės su Vidu Morkūnu, kuriam ir pasiūlėte tapti savo pirmosios knygos redaktoriumi?

Redagavimo procesas buvo reikšminga patirtis. Diskutavome dėl žodžių reikšmių, nereikalingų dviprasmybių ar įmantrybių, sakinių sintaksės ir kitų tekstų kokybei aktualių aspektų. Kai ką, lyginant su variantais, publikuotais kultūrinėje spaudoje, gerokai paredagavau dar prieš parodydamas redaktoriui, pavyzdžiui, nurėžiau vienos esė pradžią (gal tris pastraipas), supratęs, kad ji yra perteklinė ir nieko esmingo, ją atmetus, tekstas nepraras, gal net priešingai – taps įtaigesnis.

Kaip įsivaizduojate knygos „Dabar aš ramiai papietausiu“ adresatą?

Tematiškai turbūt knyga aktualesnė jaunesnės kartos skaitytojui, bandančiam apsibrėžti savo tapatybę, dažnai patiriančiam nerimą, frustraciją, išsekimą, pasąmonėje lyg ir (kiek naivokai) laukiančiam, kol kas nors pasikeis. Tačiau tikiuosi, kad ką nors įdomaus, netikėto čia ras ir patyrę literatūros gurmanai.

Teigėte, kad dalyje tekstų, ypač miniatiūrose, sintaksė yra papildomai „panaivinta“ ir padeda perteikti vidinę veikėjo tikrovę, jo mąstymą, būsenas. Kodėl?

To „naivumo“ nederėtų suprasti tiesiogiai. Turėjau galvoje daugiau tai, kad tam tikra iš pažiūros naivoka ar primityvoka sakinio sintaksė, teksto logika, kasdienę, buitinę kalbą ar dienoraštinį rašymą primenanti / imituojanti stilistika gali padėti pasiekti specifinį teksto efektą. „Panaivinimas“ šiuo atveju būtų nelyg priešprieša „dvasingam“, stilistiškai patetiškesniam, labiau „suliteratūrintam“ pasakojimui, pavyzdžiui, ilgiems stilingiems sakiniams, vaizdingoms metaforoms, skambių alegorijų ir simbolių virtinei.

Patyrimo lygį mažina ne tik nūdienos žmogui būdinga darbų, veiklų, atsakomybių gausa, bet ir socialiniai ritualai, jų dalinis persikėlimas į virtualybę, įvairūs žaidimai, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai žaidžiame. Kartais, pervargęs nuo įsipareigojimų gausos, pajuntu norą susigrąžinti teisę į autentišką, o ne forsuotą, privatizuotą, iš anksto nulemtą patyrimą.

Esate literatūrologas, tad rašymas veikiausiai lydi nuolat. Kaip jumyse sugyvena kūryba ir akademinis rašymas, ar dažnai aplanko kūrybinės kančios? Kaip jas įveikiate?

Nors literatūrinis ir akademinis rašymo tipai gerokai skiriasi, jie turi ir bendrybių – abiem atvejais tenka kurti naratyvą, pasakoti. Mokslinis stilius reikalauja argumentų, literatūrinis grindžiamas estetika, meninėmis priemonėmis.

Jei „kūrybines kančias“ suprastume tiesmukai, atrodytų, kad štai tarp mūsų gyvena rašytojai, kurie džiaugsmingai nerašo ir sunkiomis rašymo akimirkomis, ech, baisingai kenčia! Iš tiesų rašymo procesas yra ir žaismingas, ir gana sudėtingas, reikalauja ir aistros-atsidavimo, ir susitelkimo, koncentracijos, atidos kalbai. Tikslingiau, manyčiau, būtų kalbėti apie laiką ir prioritetus – juos tenka dėliotis ieškant, kaip suderinti visas vykdomas veiklas. Gerai, jei pavyksta „kančias“ ir „malonumus“ suderinti.

Kiek kuriant grožinę literatūrą svarbus įkvėpimas? Kokiomis aplinkybėmis dažniausiai gimsta prozos kūriniai?

„Įkvėpimas“ taip pat gana romantizuota, mitologizuota sąvoka, nors sutinku, kad tam tikri laikotarpiai ir būsenos palankesni kurti. Sakyčiau, kad kūrybinis procesas labiau susijęs su rašančio žmogaus psichologija, įpročiais, emocijų, intymaus vidinio gyvenimo raida. Šiandien netrūksta įdomių tyrimų, nagrinėjančių kūrybos psichologiją, motyvaciją kurti ar net rašytojo tapatybės formavimąsi.

Pavyzdžiui, amerikiečių edukologijos profesorė ir pedagogė Catherine Compton-Lilly, remdamasi Pierre Bourdieu teorija, straipsnyje „The Development of Habitus Over Time: A Ten-Year Case Study of a Young Writer“ analizavo, kokios aplinkybės lėmė jos buvusio mokinio Pėterio, kilusio iš nepasiturinčios JAV afroamerikiečių šeimos, tapsmą rašytoju (kreipiamas dėmesys į šeimą, socialinę klasę, santykius su bendraamžiais, pirmuosius romantinius ryšius, atmetimą etc.). Stebėdama ir gilindamasi į jo raidą per dešimtmetį (žymėdamasi pastabas užrašinėj, rengdama interviu su juo, klasės draugais ir jų šeimos nariais, lygindama jo rašto darbus, klausydama pamokų įrašų, tačiau pradžioje nė nenumanydama, kuo jis taps), ji analizuoja, kokios dispozicijos suformavo „rašytojišką“ Pėterio savivoką ir jo siekį rinktis literato kelią. Manau, panašių tyrimų trūksta Lietuvoje, kur vis dar gana paplitęs rašytojo genijaus, rašytojo „iš Dievo“ mitas, beje, palankus steigti ir saugoti hierarchijas rašytojų, menininkų bendruomenėse.

Perskaičius jūsų knygą peršasi mintis, kad ji yra apie buvimo dabartyje, „čia ir dabar“ svarbą, apie tai, kad dalykus reikia iš tikrųjų patirti, o ne prabėgti pro juos manant, kad patyrei. Šią mintį turbūt geriausiai iliustruoja pasakojimas „Patirti dabartį“. Tačiau man dažnai susidaro įspūdis, kad dauguma žmonių per visą gyvenimą tos dabarties taip ir nepatiria… Kokios būtų jūsų įžvalgos?

Šiuolaikinėje visuomenėje apstu būdų, galinčių padėti susigrąžinti sumenkusį gebėjimą patirti – patirti iš anksto nedekonstruojant, neracionalizuojant, maksimaliai pasikliaujant juslėmis. Vieni renkasi meditaciją, kiti skaito populiarias saviterapijos knygas, treti bando ilgesniam laikui pabėgti į gamtą, kaimą ir t. t. Patyrimo lygį mažina ne tik nūdienos žmogui būdinga darbų, veiklų, atsakomybių gausa, bet ir socialiniai ritualai, jų dalinis persikėlimas į virtualybę, įvairūs žaidimai, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai žaidžiame. Kartais, pervargęs nuo įsipareigojimų gausos, pajuntu norą susigrąžinti teisę į autentišką, o ne forsuotą, privatizuotą, iš anksto nulemtą patyrimą. Tada, pavyzdžiui, išeinu pasivaikščioti po naujamiesčio ar Užupio kiemus, stebėdamas aplinką (žmones, gyvūnus, architektūros detales, daiktus ant palangių ir t. t.) be jokio kito konkretaus tikslo. Tokie pasivaikščiojimai nuolat kuo nors nustebina.

Taigi pirmoji knyga jau išleista, gal jau galvojate apie antrąją?

Šiuo metu galvoju apie smarkiai vėluojančias vasaros atostogas, po jų – disertacijos teksto taisymą ir rengimąsi gynimui. Galiausiai, tikiuosi, rasis laiko pagalvoti ir apie knygą, tačiau forsuoti nenorėčiau.