2021 04 03

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Nekoks vaizdelis…

Kovas sostinės Pašilaičių parke. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Atsikeliu labai anksti. Įsijungiu kompiuterį. Pasidėjęs šalia kavos puodelį žiūriu į ekraną. Vis nelinksmos naujienos. Ne koks vaizdelis... Koronavirusas šienauja gyvybes. Tūkstančiai užgesusių akių ir širdžių.

Ne vienas mano pažįstamas ir nepažįstamas žmogus galėjo dar daug metų gyventi, daug kuo džiaugtis. Tyliai išėjo, dažniausiai į amžinojo poilsio vietą palydėtas mažytės palydos, nes karantino metu apribotas laidotuvėse dalyvaujančiųjų skaičius. Jau išėjo nemažai net jaunų žmonių, ne tik garbaus amžiaus. Paprastų ir žinomesnių. Virusas kaip ir kulka nesirenka žmonių pagal amžių, titulus – jis vienodai negailestingas patekusiam į jo nasrus. Daug žmonių išgyveno ir išgyvena artimojo, draugo netektį.

Andai ir aš netekau artimų bičiulių, kūrybos draugų dailininko Aleksandro Vozbino, Kauno valstybinio choro vadovo Petro Bingelio, kitų dešimtis mažiau pažįstamųjų. Naujas rytas, vėl dešimtys mirusiųjų. Ekrane daug besikartojančios statistikos, tos pačios įkyriai brukamos giesmelės, kaip saugotis nuo viruso. Tačiau beveik nėra pavyzdžių, kaip žmonės pagijo, kas jiems padėjo. Beveik nerašoma apie gydytojus, slauges, kitus medikus, kurie pandemijos metu daro ir darys daugiau, nei jiems priklauso. Noriu tokių pavyzdžių žiniasklaidoje. Pasidžiaugti tokiais žmonėmis. Jie, sakyčiau, dirba kone karo sąlygomis. Jau įgriso gąsdinimas, koktu skaityti visokį pirdalą… Norėčiau kitokio vaizdelio…   

Labai noriu, kad kuo greičiau išnyktų koronavirusas. Taip staigiai, kaip netikėtai atkeliavo. Tikriausiai ne vienas to noriu. Kaip virusas viską sujaukė, išmušė iš kasdienio gyvenimo ritmo. Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną bus uždarytos paslaugų įmonės, knygynai, muziejai, teatrai, daugelis parduotuvių. Kad bus apribota žmonių komunikacija. Kaip kokiuose filmuose dėsime ant veido kaukes, visur saugosimės grėsmingo viruso, atkeliavusio iš Kinijos. Tai nutiko įsivažiavus dvidešimt pirmajam, itin modernios technikos, amžiui. Koronavirusas žaibiškai pasklido po visą pasaulį. Dėl glaudžios, plačios komunikacijos.

Iki šiol, manding, nėra buvę, kad žmonės šitaip greitai išplatintų baisų užkratą. Jeigu pasaulis būtų laiku nesusigriebęs, galėjo žemę ištikti katastrofa. Žmogaus skurti stebuklai pasiekė net kitas planetas, paniro į giliausias vandenynų gelmes, kas dar ne taip seniai atrodė fantastika. Bet, pasirodo, jis nelabai pajėgus įveikti plika akimi nematomą mažulytį virusą… Tikras kataklizmas! Vis dėlto koks trapus žmogaus gyvenimas, kiek kartais daug chaoso būtyje. Atėjo metas, kai nelabai ką gali rinktis: tylą ir laukti kažkokio išsigelbėjimo. O išsigelbėti galime tik patys. Valdžia neišgelbės – ji gali tik padėti. Išgelbėti mus gali tik sąmoningumas ir drausmė. Pagarba kitam žmogui, valstybei. Ir dar daug kas gali padėti, jeigu norėsime kartu įveikti negandą. 

2021-ųjų kovas. Lygiai metai, kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas. 2020-ųjų kovas atrodė labai baisus, nors tuomet tūkstančių ligos atvejų per dieną nebuvo registruojama. Tačiau pirmą kartą žmonės elgėsi kur kas drausmingiau nei po metų. 2021-aisiais ne kiekvienas išlaikė antrojo karantino išbandymus. Apsiprato su virusu, išvargino suvaržytas gyvenimas? Nejau taip sunku mėnesį kitą pakentėti? Juk ne karo metas, nebadaujame. Ar laikinai negalime melstis namuose? Būtinai reikia kuo greičiau lėkti į bažnyčias? Dievas visur yra šalia. Gal kai kurie tiesiog išlepinti esame?

Daug žmonių supranta realią grėsmę, didžiulį pandemijos mastą. Jų nekankina suvaržyta komunikacija, kad trūksta paslaugų, kitų buitinių dalykų. Daugelis susitelkia ir laikosi valdžios nustatytų taisyklių, vadovaujasi savo sveika logika. Bet apmaudu, kad yra ir kitaip. Ir daug kur. Stebiu žmones, išėjusius su šunimis ir be jų pasivaikščioti į sostinės parką, atėjusius į maisto parduotuves. Kai reikia visur vaikščioti su tinkamai ant veido užsidėta kauke, žiūrėk, maisto parduotuvėje ne vieno tautiečio tai nosis kyšo neuždengta, tai nesilaiko reikiamo saugaus atstumo. Keisčiausia, kad nustatytos tvarkos dažnai nepaiso senjorai. Jie, atrodo, turėtų būti geras pavyzdys jaunimui. Ne visi drausmingi, o tai reiškia – ir kultūringi. Deja…

Vienoje Europos Sąjungos sostinių parkų irgi prisižiūrėjau nelinksmų vaizdelių. Net griežčiausio karantino sąlygomis kai kurie daugiabučių gyventojai, dažniausiai irgi senyvo amžiaus, vaikščiojo po parką be kaukių. Daugelis išsivedę keturkojus augintinius. Ne vienas ne tik be kaukės, bet ir be maišelio šunelio išmatoms surinkti. Kovas greitai ištirpino net storą sluoksnį sniego ir ledus. Ir pasimatė ne koks vaizdelis. Parkas tiesiog nusėtas šunelių išmatų… Kai kur net ant šaligatvių krūvos. Užminuotos vietos itin lėtai tirpinamos nekaitrios kovo saulės, plaunamos polaidžio vandens. Eini ir visą laiką priverstas žiūrėti truputį tolėliau savo kojų. Kad neįliptum… Ne šunelis kaltas – juos myliu. Nekultūringas jo šeimininkas… 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Parkas – tarsi mūsų miestelėnų veidas. Žiū, atšilus orams grupelė žmogelių iš buteliuko smagiai traukia skystį. Atrodo, ne vandenį… Jiems naujas sezonas prasidėjo, nors aplink ir galbūt čia, parke, po kojomis, ore virusas siaučia. Tiesiog bebaimiai žmogeliai. O kiek tolėliau – žiū, ir miesto ūkio darbininkai stoviniuoja, rūko, kažką vienas kitam linksmai pasakoja, aiškina. Atšilus orams ir jų atsirado. Vasarį per pūgas, gausų snygį lyg į pusnis buvo prapuolę… Apie dvi savaites niekas prie daugiabučių nevalė šaligatvių, net įvažiavimo į kiemus. Buvome tiesiog užpustyti. Vienoje Europos Sąjungos valstybių sostinių… Ačiū Dievui, kad komunalininkai atsirado. O tai vasarį slogiausios mintys lindo į galvą… Gerai, kad neilgai truko žiema. 

Pavasaris vis dėlto yra pavasaris. Ne tik gamtoje, bet ir širdyje. Daug vėl gerų emocijų, bet antai kartais nuotaiką slegia vienas kitas ne koks vaizdelis…