Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Neliturginis minėjimas: karantinas

Pixabay.com nuotrauka

Šiandien minėjimas. Ne liturginis, bet svarbus. Sukanka lygiai metai nuo tos dienos, kai Lietuvoje buvo paskelbtas pirmasis karantinas. Metai buvo nelengvi, sunkūs fiziškai, emociškai ir dvasiškai, tačiau net ir toks sunkmetis gali kai ko išmokyti.

Taigi, kelios išmoktos pamokos:

Santykis. Išmokome vertinti gyvą santykį su savo artimu. Anksčiau pakako skambučio ir jautėme atlikę pareigą, o per šiuos metus supratome, kad to nepakanka. Išmokome labiau vertinti artimuosius (šeimą, draugus, bendradarbius), su kuriais kasdienis bendravimas iki karantino dažnam buvo virtęs formalumu arba tiesiog per menkai vertinamas kaip gėris.

Sakramentai. Supratome, kad šventos Mišios nėra tik laikas, kai ateini atsėdėti bažnyčioje tą sunkią valandą. Tai – santykio laikas, kai ateini ypatingu būdu susitikti su eucharistiniu Jėzumi. Supratome, kad nepakanka vien atbūti, reikia dalyvauti. Taip pat suvokėme, kad visas sakramentinis gyvenimas remiasi šiuo gyvu santykiu. Išpažintis, Santuoka, Krikštas ir kiti sakramentai tapo, rodos, nepasiekiama tolybe. Supratome, kad tai nėra šiaip sau ritualai, tai svarbi tikinčiojo gyvenimo dalis.

Solidarumas. Supratome, kaip svarbu vienybė kovoje su nematomu priešu. Ir čia nesvarbu, kas tas priešas yra – virusas, piktasis ar ideologija, vienas lauke – ne karys. Tiek dvasiniame, tiek pandeminiame kare sutikome žmonių, kurie pagelbėjo, palaikė ar kovojo pirmose gretose. Stebino kunigai, kurie klausė išpažinčių iš automobilių, stebino šauliai, kurie pagelbėjo valstybinėms institucijoms, stebino gydytojai, kurie dirbo viršvalandžius, savanoriai, kurie jiems pagelbėjo. Matėme daug gražių ir stebuklus primenančių artimo meilės ir solidarumo darbų.

Atsakomybė. Supratome, kokia svarbi kito gyvybė. Anksčiau net ir sirgdami eidavome į darbus, lankydavome artimuosius, o dabar bandome saugoti kitą ir to nebedarome. Įdomu buvo stebėti, kaip keitėsi ši samprata. Pradžioje žmonės šalindavosi tų, kurie vaikšto su kaukėmis, vėliau supratę, kas ir kaip, pradėjo šalintis tų, kurie be kaukių. Išmokome elgtis atsakingai, ir bent jau didelė dalis mūsų nesilankė per šventes artimųjų namuose, nes suprato, kad, pasielgus neatsakingai, per kitas šventes gali nebūti ką lankyti. Išmokome saugoti savo ir kitų gyvybes, plautis rankas, vėdinti namus ir begalę kitų sveikatai naudingų ir reikalingų dalykų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Būk budrus. Supratome, kad negalima atsipalaiduoti laimėjus mūšį, bet nepabaigus karo. Todėl vis dar kovojame ir nepasiduodame.

Ačiū visiems, kad palaikėte vienas kitą per šį be galo keistą, bet kartu ir įdomų nuotykį, vadinamą karantinu. Neatsipalaiduokime per anksti, nepraraskime vilties, ir mes nugalėsime.