Nemari Augusto ir Barboros meilė

Gruodžio 6 d. minime Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sutuoktinės, 500-ąsias gimimo metines. Šia proga dalinamės tekstu iš Rasos Baškienės knygos „Moterys istorijos verpetuose“ (leidykla „Alma littera“, 2022 m.).

Kažin, ar legendomis apipinta Barbora Radvilaitė atitiko visus ano meto kanonus (yra žinoma, kad ji buvo aukšta, liekna, šviesiaplaukė), tačiau kad ir kaip ten būtų, galvą dėl jos pametė Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas.

Barboros ir Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto santuoka (susituokė Geranainyse 1537 m. gegužės 17 d.) gyvavo tik penkerius metus – 1542-aisiais Goštautas mirė. Barborai, bevaikei našlei, grėsė pavojus netekti vyro palikimo, mat, pagal to meto įstatymus, išmirus giminei turtas pereidavo į valstybės iždą. Barbora kreipėsi į karalienę Boną Sforcą su prašymu palikti jai vyro turtą. Karalienė patenkino Barboros prašymą ir nė neįtarė, kad daro paslaugą moteriai, kuri netrukus atsistos tarp jos, Bonos, ir mylimo jos sūnaus Žygimanto Augusto.

Gražuolė našlė

Barbora Radvilaitė gimė Vilniuje, Vilniaus kašteliono ir Lietuvos etmono Jurgio Radvilos bei Barboros Kolos šeimoje. Žinoma, kad ji gimė gruodžio 6 dieną, tik dėl gimimo metų istorikai nesutaria: esą tai galėjo būti 1520 arba 1522-ieji.

Šeimoje Barbora buvo jauniausia. Ji turėjo vyresnį brolį Mikalojų, vėliau pramintą Ruduoju, ir seserį Oną. Vaikystė prabėgo Vilniuje, gražiame ir prabangiame tėvų dvare ant Neries kranto. Barbora augo apsupta Vilniaus diduomenės – garsių išsilavinusių žmonių. Buvo uoli katalikė, bet atlaidi ir tolerantiška kitoms religijoms. Tam įtaką greičiausiai darė tai, jog Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvavo įvairios konfesijos: katalikų, stačiatikių, judėjų, totorių. Barborai buvo svetimas fanatizmas ir neapykanta, ji buvo energinga ir išsilavinusi mergina.

Nepageidaujama

Septyniolikos ištekėjusi už Stanislovo Goštauto, po penkerių metų Barbora tapo našle ir su motina apsigyveno Vilniuje. Gedėjo neilgai: laiką leisdavo linksmai, apsupta jaunų garbintojų. Lietuvės didžiūnės turėjo gana daug laisvių, laisvai disponavo savo kraičiu, būdavo atsižvelgiama į jų nuomonę.

Anot amžininkų, išvydęs Barborą (veikiausiai jos motinos dvare) Žygimantas Augustas, Barboros bendraamžis, pametė dėl jos galvą. Nors buvo vedęs Elžbietą Habsburgaitę, liepė suręsti slaptą galeriją iki Radvilų rūmų sodų, kurie beveik lietėsi su Žemutinės pilies sodais, ir slapčia lankė mylimąją. Mirus žmonai, kuriai tebuvo devyniolika, Žygimantas Augustas, pasak amžininkų, visiškai atsidavė Barborai.

Radvilų giminė buvo energinga ir plėšri, troško galios ir daryti įtaką valstybėje. Barboros ir Žygimanto ryšiais suskubo pasinaudoti Barboros brolis Mikalojus Rudasis ir pusbrolis Mikalojus Juodasis. Abu ėmėsi gudrybės – jiems staiga „parūpo“ giminės garbė ir buvo pareikalauta, kad Žygimantas liautųsi lankęs Barborą. Kronikininkas taip aprašo tuos įvykius: „Karalius jiems [Radviloms] pažadėjo pas ją nebevaikščioti ir nevaikščiojo kurį laiką. Paskui įgimto karštumo ilgiau sulaikyti nepajėgė ir nuėjo pas ją naktį trise. O ponai Radvilos akylai to tykojo, ir kai karalius pas jų seserį įėjo, jie tuoj pat išdygo prieš jį ir pasakė: „Maloningasis karaliau! Pažadėjai pas mūsų seserį neateidinėti, tad kodėl dabar čia esi?“ O karalius į tai: „O kas žino, ar dabartinis mano atėjimas pas jūsų seserį neatneš jums šlovės, garbės ir nepadidins jūsų turtų?“ Jie pasakė: „Dieve duok tai…“ ir tuoj pat pakvietė kleboną, kuris jau laukė pasiruošęs…“

Taigi Barbora ir Žygimantas slapta susituokė 1547-ųjų vasarą. Pirmuosius mėnesius po vestuvių Barbora praleido Dubingiuose atskirai nuo vyro, o Žygimantas išvyko į Lenkiją ruošti dirvos, kad galėtų garsiai paskelbti apie žmoną.

Dėl aplinkybių, susijusių su santuokos paskelbimu, Barboros viešnagė Dubingiuose užsitęsė kelis mėnesius ir pabodo jaunai moteriai, išsiilgusiai pramogų. Yra išlikę tai liudijančių jos laiškų:

„Siunčiu J. K. M., savo geradariui Ponui, žiedą su laikrodėliu, kad J. K. M. teiktųsi pagal saulę elgtis ir į rytus Lietuvon, duok Viešpatie Dieve, J. K. M. greitai skubėtų. Nuolankiai prašau, kad J. K. M., žiūrėdamas į tas dvylika valandų, bent vieną sau malonėtų pasilikti, kurioje aš, J. K. M. mažiausioji tarnaitė, galėčiau būti prisimenama.“

Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis ir motina karalienė Bona Sforca šiai santuokai nepritarė. Tačiau Žygimantas Senasis po metų mirė, ir Žygimantas Augustas tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tada jau jis viešai paskelbė apie savo vedybas su Barbora Radvilaite-Goštautiene ir kartu su svainiais Radvila Ruduoju bei Radvila Juoduoju ėmė ruoštis Barboros karūnavimui.

Lietuvos bajorijai naujoji karalienė buvo pristatyta 1548 m. balandžio 17 d. Barbora buvo sutikta santūriai, aukštuomenė nedrįso pasipriešinti Žygimanto Augusto valiai.

Lenkijoje ši žinia priimta daug blogiau. Žygimanto Augusto motina karalienė Bona, griežtai pasmerkusi slaptas vedybas, kartu su dukromis išvyko į Mozūrus. Lenkijos karalystės aukštuomenė šalia Žygimanto Augusto norėjo matyti Prancūzijos karaliaus giminaitę kunigaikštytę Aną, gražią ir gabią penkiolikmetę, arba Anglijos karaliaus Henriko VIII dukterį Mariją, arba kurią kitą karaliaus vertą svetimos šalies kunigaikštytę (su kuria būtinai bus susilaukta palikuonių), o ne abejotinos reputacijos didikę iš nekarališkos giminės. Valstybės veikėjai suvokė, kad įsiliepsnojęs konfliktas tarp karaliaus ir bajorijos gresia politine krize ir dėl to nukentės svarbios valstybinės reformos. Taip pat buvo baiminamasi, kad „nedorėlę“ vedęs karalius skirs mažai dėmesio tarptautinei politikai. Barbora buvo vadinama abejinga žmonėms, nors yra liudijimų, kad ji rūpinosi savo tarnais ir dvariškiais, nesileido manipuliuojama Radvilų klano.

Puolamas Žygimantas Augustas, šiaip jau sukalbamas žmogus, parodė tvirtą charakterį, nė neketino skirtis su mylima žmona. 1549 m. vasario 13 d. jis su savo naująja sutuoktine Barbora Radvilaite, lydimas gausios svitos, atvyko į Krokuvą. Pasakojama, esą diena buvusi lietinga ir šalta. Skambant bažnyčių varpams, Vavelio katedroje juos pasitiko Krokuvos kapitula. Karalius buvo pasveikintas lotyniškai. Laimei, Barbora tos kalbos nemokėjo, kitaip būtų pasibaisėjusi – iškilmingoje kalboje pabrėžta, kad Barbora „nelygi“ karaliui, pateikta biblinių pavyzdžių, kai valdovai imdavo į žmonas tarnaites ir belaisves. Po kalbų iškilmingai sugiedotas himnas „Te Deum laudamus“.

Barbora Radvilaitė buvo karūnuota Krokuvoje tik po poros metų – 1550-ųjų gruodžio 8 d.

Gedulas

Karaliene Barbora buvo neilgai – vos penkerius metus. Ji mirė Krokuvoje 1551 m. gegužės 8 d.

Išsyk atsirado įvairiausių sąmokslo teorijų: vieni šnekėjo, kad ją nunuodijo anyta karalienė Bona Sforca, kiti – jog į kapus nuvarė prancūziška liga. Pastarąją versiją skleidė Barboros priešininkai, kaltino ją šiąja liga užkrėtus karalių, dėl to šis esą tapęs nevaisingas ir Jogailaičių dinastija neturi palikuonio.

Barbora prieš mirtį pageidavo būti palaidota Vilniuje, mieste, kuriame ji buvo laiminga su Žygimantu Augustu.

1551 m. gegužės 25 d. karstas su Barboros palaikais pajudėjo iš Krokuvos į Vilnių. Paskui karstą juodu arkliu jojo juodai vilkintis karalius, lydimas būrio dvariškių. Kiekviename mieste ir kaime karalius nulipdavo nuo žirgo ir eidavo pėsčias paskui Barboros palaikus gabenančią karietą.

Vilniuje procesiją pasitiko šimtai bažnyčių varpų, juodu audeklu buvo uždengtos pilies, katedros ir keturių Vilniaus bažnyčių sienos.

1551 m. birželio 24 d. Barbora buvo palaidota Vilniaus katedroje šalia pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos.

*

Po Barboros mirties Žygimantas Augustas pasidarė niūrus, vilkėdavo tik juodai.

Po poros metų, paisydamas politinių tikslų, jis vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę. Vaikų su ja nesusilaukė, abu gyveno atskirai. Jokia kita moteris jo nedomino, jis nuolat prisimindavo Barborą, netgi buvo kreipęsis į garsų magą Tvardovskį, kad šis iškviestų jos vėlę.

Žygimantas Augustas mirė 1572-aisiais, sulaukęs 52 metų.

*

Barbora Radvilaitė nepagimdė Žygimantui Augustui taip trokštamo palikuonio. Anot mokslininkų, veikiausiai Žygimantas Augustas buvo nevaisingas, nes nėra jokių liudijimų, kad būtų susilaukęs vaiko su kokia nors moterimi.

Dalis istorikų laikosi nuomonės, jog Žygimantas Augustas kaip valdovas, atsakingas už valstybės ateitį, neturėjo teisės imti Barboros į žmonas.

1931 metais tvarkant katedros požemius, ant karalienės Barboros karsto pritvirtintoje lentelėje aptiktas toks įrašas lotynų kalba: „Barbora, kurią slepia kapas, karalienė, štai šio Augusto karaliaus buvo antroji žmona. Daug gero padarė daugeliui, blogio jokio, niekas negali pasakyti, kad jos būtų įžeistas. Per anksti mirė, trečią dešimtį sulaukusi metų. Antrąsyk, likimui įsakius, paliko našlauti [vyrą]. Užgeso per anksti; nors ir visus metus dar būtų gyvenus, sakytų Augustas: mirė pirma laiko.“