Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 05

Artuma

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Nematoma nusikaltimo pusė. Nuteistųjų artimieji

Unsplash.com nuotrauka

Žengti pirmieji žingsniai kuriant naują paslaugą Lietuvoje – atliepiant nuteistųjų artimųjų poreikius. Savo atradimais, patirtimi ir įžvalgomis apie socialiai pažeidžiamų žmonių grupę, kuri paliečia visus visuomenės narius, dalijasi Kauno arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų integracijos programos vadovė RENATA DUBAUSKĖ, psichologė NERINGA ČELIENĖ ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro socialinė darbuotoja EDITA PARHAM.

Didelė visuomenės dalis yra labai priešiška nuteistųjų atžvilgiu. Kas Jus paskatino savo profesinę veiklą susieti su šia žmonių grupe?

Neringa Čelienė: Dažnai esame linkę savo vertinimuose vadovautis stereotipais, sumenkinančiais ir iškreipiančiais kiekvieno individualaus žmogaus unikalumą, jo istoriją, elgesio motyvus bei paskatas. Man svarbu ne vadovautis stereotipais, o bandyti suprasti ir, jei pavyks, atjausti žmogų, einantį kartais labai nelengvu savo gyvenimo keliu.

O ypač rūpi kiek primiršta žmonių grupė – nuteistųjų artimieji, kurių traumuojanti patirtis šiuo metu nesulaukia pakankamai dėmesio. Jie tarsi kaltieji be kaltės, patys nešantys sudėtingas patirtis, asmeninį skausmą, kaltę ar gėdą savo vienišume.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro socialinė darbuotoja Edita Parham. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka

Edita Parham: Savo profesinės veiklos net neplanavau sieti su nuteistais asmenimis. Šiuo metu baigiu ištęstines socialinio darbo studijas Vilniaus kolegijoje. Tai mano antrosios studijos, kurias pasirinkau ieškodama savojo pašaukimo. Darbas bausmių sistemoje mane, tiesą sakant, baugino, turbūt dėl tų pačių stereotipų, kurie yra paplitę tarp mūsų, visuomenėje ir kelia priešiškumą šiai žmonių grupei. Džiaugiuosi, kad studijos ir praktika bausmių sistemoje sugriovė tiek vidinius stereotipus, tiek baimes.

Renata Dubauskė: Nepasirinkau ir neatėjau į nuteistųjų temą; ji atėjo į mano gyvenimą ir profesinę veiklą. Per teikiamas socialines paslaugas benamystę išgyvenantiems žmonėms prisiliečiau ir prie nuteistųjų gyvenimo. Pasitvirtino Jeano Vanier žodžiai, kad „kiekvienas žmogus yra šventa istorija“.

Tikrai, neretai sulaukiu klausimo, kodėl dirbu su tokiais žmonėmis, nes neprisilietusiems prie žmogaus istorijos jis dažniausiai ir lieka apibrėžtas savo veiksmo – padaryto nusikaltimo. Tačiau man tai – suklupęs ir besikeliantis žmogus.

Kodėl, jūsų nuomone, yra svarbu padėti ne tik nuteistiesiems, bet ir jų artimiesiems?

N. Čelienė: Atsiskyrimas, net ir priverstinis, visada susilpnina ar suardo socialinius tinklus, kuriuose gyvename. Nuteistieji, atitrūkę nuo juos palaikančios aplinkos, greičiausiai izoliuotųsi arba natūralius savo bendravimo, artumo, palaikymo poreikius realizuotų ryšiais, kurie susikurtų uždaroje įkalinimo įstaigų bendruomenėje, tarp „kolegų“.

Manau, kad tie nuteistieji, kurie palaiko glaudesnius, atviresnius ir artimesnius socialinius ryšius su savo artimaisiais, turi daugiau motyvų ir paskatų keistis ir išlikti visuomenėje. Be to, nuteistųjų artimieji taip pat yra mūsų visuomenės dalis. Jų psichologinė gerovė, sveikata, įsitraukimas į visuomenę ir visavertiškas gyvenimas turėtų būti svarbūs, kaip ir bet kurios kitos socialinės grupės žmonių.

R. Dubauskė: Darbo praktikoje pastebėjau, kad nuteistieji, išlaikę ryšius su savo šeimomis, artimaisiais, visai kitaip atlieka ir pačią laisvės atėmimo bausmę – deda pastangas greičiau grįžti į namus, apmąsto, kodėl čia pateko, kuria ateities planus grįžus į laisvę, jaučia atsakomybę už artimuosius ir pan. Ir mokslinių tyrimų rezultatai rodo ryšių su artimaisiais palaikymo svarbą sėkmingame resocializacijos, tai yra gebėjimo nenusikalstamai gyventi ir laikytis visuomenės normų, procese. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų artimieji gali būti kaip tiltas nusikaltimą atlikusiam žmogui grįžti į visavertį gyvenimą visuomenėje.

E. Parham: Kad ir kokia krizė nutiktų, ji visada vienaip ar kitaip paliečia visus artimuosius. Būna, kad šeimos nario įkalinimas suteikia palengvėjimą ir saugumo jausmą šeimai, bet dažnai išgyvenama netektis, nerimas dėl kalinčiojo saugumo pataisos įstaigoje, galbūt gėda, kaltė, užgriūva didesnė finansinė ir kita kasdienių rūpesčių našta ir pan. Neatsigręždami į nuteistųjų artimųjų poreikius, atsiradusius dėl įkalinimo, mes tarytum pritariame, kad už padarytą nusikaltimą turėtų būti baudžiama ir asmens artima aplinka, įskaitant vaikus. To neturėtų būti.

Kauno arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų integracijos programos vadovė Renata Dubauskė. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka

Gal galite pasidalyti kokia nors situacija, kas jus palietė, iš bendravimo su nuteistųjų artimaisiais?

N. Čelienė: Kai artimasis yra tarsi atimamas, staiga pradeda keistis ir tavo gyvenimas. Kiek liūdesio, ilgesio, skausmo išgyvename. O kur dar abejonės dėl savo kaltės – gal ne taip užauginau, gal ką nors praleidau, gal neišgirdau tylaus pagalbos šauksmo? Kodėl nežinojau, nepamačiau, neįsigilinau, neskyriau pakankamai laiko ar dėmesio? Gal galėjau sustabdyti, apsaugoti, paprotinti? Nuteistųjų artimieji dažnai išgyvena didžiulę kaltę, gėdą, abejonę, savigraužą, baimę, kad kiti pasmerks, atstums ar nuteis.

E. Parham: Pradžioje užkalbinus (telefonu) susidaro įspūdis, kad jokios pagalbos nereikia. Bet kai pavyksta pabendrauti ilgiau, žmogus atsiveria, pasirodo, kad sunkumų ir skausmo yra tiek daug, kad net sunku pradėti apie tai kalbėti. Galbūt yra ir netikėjimo, kad mūsų siūloma pagalba gali būti kažkuo naudinga.

R. Dubauskė: Mane palietė žmonų tvirtumas, kai jos laukia metų metus savo vyrų vienos nešdamos kasdienybės naštą, ir kartu jų trapumas, ir baimė, kad gali viso to nebepakelti… Mamos, kurios laukia grįžtančių sūnų, vis dar ieškodamos to X faktoriaus, kodėl taip nutiko, kaltindamos save, atsiskirdamos, slėpdamos tai nuo kolegų ir kaimynų… Sesuo, kuri myli ir rodo tikėjimą savo brolio ateitimi, kviesdama jį būti sūnelio krikštatėviu. Dukra, gyvenanti užsienyje ir jau keletą metų nuomojanti butą, į kurį po bausmės atlikimo grįš gyventi jos tėtis…

Pexels.com nuotrauka

Kuo mes galime padėti kaip bendruomenė, kaip visuomenė?

E. Parham: Priimanti, neskubanti nuteisti ir pasmerkti aplinka yra svarbi kiekvienam žmogui, ypač nuteistiems asmenims bei jų šeimos nariams. Ir tą aplinką kiekvienas kuriame aplink save, nors ir kur būtume. „Carito“ teikiama pagalba yra labai svarbi ir reikalinga, bet jos nepakanka. Jei žmogus nori keistis, bet jam aplinka nesuteikia jokių šansų, jei nėra jokio pakantumo asmens netobuloms, bet didžiulėms pastangoms, tik išimtiniais ir retais atvejais resocializacija bus sėkminga.

Suprantu, kad situacijų būna įvairių ir nevienareikšmiškų, bet visi prisidėtume ir padėtume, jei į kiekvieną asmenį bei situaciją žvelgtume individualiai, stengdamiesi suprasti, pažinti, o ne remdamiesi tam tikra apibendrinta, neaišku kieno suformuota nuostata.

R. Dubauskė: Ilgametė „Carito“ patirtis su nuteistaisiais leido atrasti šią socialiai pažeidžiamą grupę, apie tai prakalbėti ir atkreipti kitų dėmesį. Tai kiekvieno iš mūsų, kaip žmogaus, juo labiau tikinčio, atsakomybė pastebėti šalia esantį, kuriam sunku. Tai ir galimybė bendruomenėms nelikti abejingoms ir susitelkti į pagalbą. Tai net visos visuomenės interesas – griauti stereotipus, tapti labiau priimantiems ir padedantiems, nes pagalba nuteistųjų artimiesiems – tai kelias į saugesnę mūsų pačių aplinką. O kur dar džiaugsmas padedant kitam plėsti asmenines ribas ir auginti meilę artimui.

N. Čelienė: Norėtųsi, kad mes visi kartu taptume dar brandesnė, dėmesingesnė, labiau įsiklausanti ir įsitraukianti į kiekvieno savo nario poreikius visuomenė. Tuomet kančiõs bus mažiau ir aplink mus, ir mūsų pačių gyvenime. Būsime saugesni, atviresni, laisvesni, galbūt geresni… Be abejo, kuo daugiau žmonių įsitrauktų, kuo daugiau galimybių padėti turėtume, tuo lengviau būtų pasiekti pokyčius.

Psichologė Neringa Čelienė. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka

Jei Jūsų gyvenimą palietė artimojo įkalinimas ar pažįstate savo aplinkoje žmonių, kurie susiduria su tokiais iššūkiais ir išgyvenimais, padrąsinkite kreiptis pagalbos. Nelikite bausmės šešėlyje.

Esate laukiami Kauno arkivyskupijos „Carite“ (tel. 8 638 68 206) ir Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ (tel. 8 646 01 342). Daugiau informacijos www.bausmesseselyje.lt.

Projektas „Nuteistųjų artimieji – įgalinimo link“ remiamas APF.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien