Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 21

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Režisierius Eimuntas Nekrošius. „Dviese“, 2013 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

2022 11 21

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Nematytas Nekrošius. Jis siekdavo maksimumo ir turėjo šunišką nuojautą

Teatras gal ir yra kaip krintanti žvaigždė. Nepamatei, ir viskas. Nukrito, nebėra. Norėtųsi, kad tų sužibėjimų, tų žvaigždžių būtų daugiau. Kaip rugpjūčio danguje.

(Eimuntas Nekrošius. Iš Tauro Čižo užrašų repetuojant „Aną Kareniną“ Modenoje, Italijoje, 2008 m.)

Lapkritis – šviesaus atminimo teatro režisieriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) mėnuo. 2022-aisiais, minint jo septyniasdešimtmetį, teatras „Meno fortas“ renginių ciklu „Nematytas Nekrošius“ mums primena režisierių pirmiausia kaip gyvą žmogų – iš kūno ir kraujo. Atskleidžia asmenybę, kuri slėpėsi už savo spektaklių ir tylaus, santūraus, užsisklendusio žmogaus įvaizdžio visuomenėje.

„Jis visada vengė to, kas yra teisinga, kas taisyklinga“, „Jis kartojo, kad niekas nepraeina veltui, kad viskas turi savo vertę“, „Eimis turėjo šunišką nuojautą“, „Jis viską išgyvendavo pats, jis išvaidindavo pats už kitus“, „Režisierius netgi atsitiktinumą pagaudavo“, „Jis už mus visus nepalyginamai daugiausia dirbo. Ir visą laiką lydėjo jausmas, kad jis tiksliai žino, į ką mus veda“, „Režisierius mokėdavo aktorius pastatyti į tokią situaciją, kai darai maksimumą. Ir nežinodamas, ką darai“, „Režisierius mums patiko, bet buvo labai griežtas. Labai. Iš mūsų padarė sportininkus“. Tokie prisiminimai skambėjo iš aktorių, kolegų, bičiulių, susirinkusių į vaizdo peržiūrų vakarus, lūpų. Kai kuriems iš jų pamatyti vaizdai, užfiksuoti prieš dvidešimtį, trisdešimtį metų, atmintyje sujudino jautrias, gluminančias, nelengvas, bet ir labai brangias patirtis.

Neįprasto formato susitikimuose „Meno forte“ rodomi vaizdo įrašai tų E. Nekrošiaus darbų, kurie arba nebuvo niekam matyti, arba nebuvo rodyti Lietuvoje, t. y. jo darbai užsienyje. Jau pristatyta dokumentinė spektaklių „Karmen“ (Jaunimo teatras, 1990 m.), „Otelo“ spektaklio eskizo (Teatro Fondamenta Nuove, Venecija, 1999 m.), „Ivanovas“ (Teatro Argentina, Roma, 2022 m.), „Ana Karenina“ (Emilia Romagna Teatro, Modena, 2008 m.) medžiaga. Savo eilės laukia „Žuvėdros“ laboratorijų Italijoje (École des maîtres, Fagagna, Teatro Argentina, Roma, 2000 m.), Vičenzoje Teatro Olimpico statytų spektaklių „Fedra“, „Galilėjaus gyvenimas“, „Laiškai Liucilijui“ (2012–2013 m.), „Jungtuvių“ (Teatr Narodowy, Varšuva, 2018 m.) ir operų pastatymų vaizdo įrašų peržiūros.

Lapkričio 21-ąją, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus jubiliejaus dieną, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaroma scenografės, E. Nekrošiaus žmonos Nadeždos Gultiajevos fotografijų paroda „Nematytas Nekrošius“ (parodos architektas – Marius Nekrošius, kuratorius – Audrius Jankauskas). Šioje poetinėje fotoistorijoje – paprastas, keistas, šmaikštus Eimuntas Nekrošius, apsuptas gamtos ar artimų žmonių. Puikus tėvas, vyras, senelis, draugas.

Dalijamės „Meno forto“ renginių ciklo metu nuskambėjusiomis E. Nekrošiaus aktorių, kolegų, jį meiliai tebevadinančių Eimiu, mintimis ir prisiminimais.

Režisierius Eimuntas Nekrošius. „Žibuoklė“. Markučiai, 2015 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

„Otelo“ eskizas: šokinėjimai per balas, atvedę į monolitišką spektaklį

Aktorius Vladas Bagdonas:

Ta aplinka, Brodskio kapas netoliese už jūros, sala, tie laiveliai, visa ta nuotaika, tas parūkymas – pritupia Eimis per pertraukėlę kažkur prie vandens, ir mes stovim, galvojam. Iš tiesų priėjęs jis manęs klausė ar pirmą, ar antrą dieną: Vladai, ką darom? Sakau, bėgam. Ir paskui ta bėgimo tema atsirado. Pirmiausia pradėjom šokinėt – per balas, per kėdes. Kėdės turėjo labai didelę reikšmę. Šokinėjimai, trypčiojimai į kažką vis viena vedė.

Aktorius Rolandas Kazlas:

Tai, ką mes čia darėme, buvo ilgo kelio pradžia. Paskui ilgai repetavome – pusantrų metų. Grįžtant prie šių repeticijų – pamatėme, koks tas tolimas kelias, koks atidumas ir nuo ko viskas prasideda. Stovim mes šeši ar aštuoni ir pilstome tą balą, formuojame, – o kur čia viskas eis? Bet nuo to viskas ir prasidėjo – nuo kalbų, kas yra Venecija. Prisimenu, Vladas sako: juk tai atspindžiai, miestas ant vandens ir atspindžiai, atspindžiai, atspindžiai. O kas ta Venecija? Taigi bala. Otelo juodumas: tėvas tėškė jam purvu, ir jis nusivalo. Labai graži mintis. Galėjo likti tas purvas, bet net to nereikia.

Tie šokinėjimai, lakstymai – ne atsitiktiniai etiudai. Kokie mes gražūs buvom, Kęstai, ar ne? Tas atidumas, rimtumas, maksimalios pastangos. Man tai buvo pirmas darbas su režisieriumi, Vladas jau buvo bendražygis, daug spektaklių buvo nukeliavęs kartu. Kęstas jau buvo ir „Hamlete“, ir „Makbete“, ir „Veronoje“. O man tai buvo pirmas kartas.

Ir mane labai kaustė susitikimas. Nekrošius buvo pačioje savo šlovės viršūnėje, ir aš taip bijojau režisieriaus, ilgai negalėjau atsipalaiduoti, gal pusę metų atrodė, kad nebemoku nei žingsnio žengti, nei žodžio pasakyti. Labai ilgai laisvinausi iš to, būdavo, praleisdavau repeticijas, buvau ir pasakęs, kad išvis nebeateisiu, nieko nebesugebu. O Nekrošius: tai kad jis viską gerai daro, tegul ateina. Šiais laikais galbūt jau sakytų: tai nereikia, ačiū. Bet režisierius tikėjo, kad galiu tą vaidmenį padaryti. Ir ačiū jam už pasitikėjimą.

Režisieriaus Nekrošiaus repeticijose aktoriai niekados netinginiaudavo. Atiduodavom viską, kiek galėdavom.

Aktorius Kęstutis Jakštas:

Aš po tiekos laiko pamačiau, kaip visas procesas buvo neskubinamas. Kaip viskas buvo daroma lėtai, kad įsigertų į kraują. Ir vėliau bevaidinant nereikėdavo pastangų, nes gyslomis tekėjo viskas, kas buvo įdėta. Matau, kaip viskas lėtai išanalizuojama iki milimetrų. Ir atrodo, kad mes čia nieko tokio nedarom, ištraukėlė nei ypatinga, nei ilga.

Yra buvę, kad vieną kartą per tiek metų darėm kažkokius bandymus, ir režisierius sako: žinot, aš galvojau iki pat ryto, bet nieko nesugalvojau. Nutraukim šitą repeticiją, rytoj atnešiu tris keturis variantus. Jis už mus visus nepalyginamai daugiausia dirbo. Ir visą laiką lydėjo jausmas, kad jis tiksliai žino, į ką mus veda. Dėl to daug kas sako: aš nieko nesupratau, bet viską dariau. Nes buvo tikėjimas, kad visi einam teisingu keliu.

Prisimenu pirmąją peržiūrą, man atrodo, daugiau kaip penkios valandos. Ir prisimenu generalinę repeticiją. Atrodo, buvo trečias kartas. Kai mes baigėm, buvo kokia devinta valanda vakaro, tada pastabos, pastabos, pastabos – kokias dvi valandas. Ir paskutinis žodis: nu, pabandom dar kartą. Šešias valandas! Prisimenu, tai buvo pats geriausias variantas, koks galėjo būti. Mes baigėm trečią ar pusę keturių nakties. Ir tas spektaklis visada buvo monolitas. Niekad nebuvo baimės, kad jis buvo ne tos temperatūros. Visi buvo labai tikslūs. Žinot, kaip įdeda implantą į tave, ir tas implantas suauga su visu kūnu.

„Otelas“ buvo implantas, įdėtas į kūną. Ir kai dabar žiūriu, turbūt vis dar nešioju jį viduj.

***

Nekrošius turėjo savo terminologiją. Kai ateidavai, kas nors iš senbuvių tapdavo tavo vertėju. Nes režisieriaus kalba būdavo labai sudėtinga. Visąlaik bandydavo paprašyti scenoje ką nors padaryti nuotrupom, nuojautom, pojūčiais. Pirmaisiais epizodais visą laiką kas nors iš Jaunimo teatro aktorių paaiškindavo, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti. Ir maždaug į tą pusę darydavai.

Nekrošius turėjo vertinimų skalę. Tokią, sakyčiau, gana skaudžią. Jeigu padarydavai scenoje ką nors absoliučiai nevykusio, tai tekstas būdavo toks: „Nu tavarišč…“ Reiškia – žemiau plintuso, baisu. Aišku, tada – graužatis. O jeigu kas nors pavykdavo – „Nu va, smagios istorijos.“ Čia aukščiausia vertinimo skalė. O per vidurį būdavo „Nu, šitaip ir mano mama gali.“

Tos trys gradacijos, priklausomai nuo intonacijos ir nuotaikos, visiems buvo labai aiškios – kaip termometras, rodantis temperatūrą. Visiškai neseniai man atėjo į galvą tokios mintys, gal aš ir klystu, bet režisierius mokėdavo aktorius pastatyti į tokią situaciją, kai darai maksimumą. Ir nežinodamas, ką darai. Tiesiog eini tikėdamas. Iš to maksimumo jis surinkdavo perlus ir suverdavo į vientisą junginį. Tai įsivaizduojat, ką su žmogumi reikia daryti kiekvieną kartą, kad jis tikėdamas padarytų maksimumą?! Ir tada iš to maksimumo likdavo tik grynuolis, kuris būdavo sudedamas į spektaklio piešinį.

Režisierius Eimuntas Nekrošius. „Akiniai“, 2018 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Vladas Bagdonas:

Čia vėl apie Eimį ir apie tai, kad apskritai jis viską išgyvendavo pats. Jis išvaidindavo pats už kitus. Prisimenu, ar aš filmavausi kur, ar kas ten man atsitiko, kad Povilas Budrys atneša man raštelį. Sako: čia veiksmai, kuriuos tu turi atlikti nužudęs Dezdemoną. Skaitau tą raštelį, ir už gerklės griebia. Ir iš karto suprantu, kad šitą sceną jis išgyveno, pateikė ją taip, kad veiktų tave emocionaliai.

Labai paprasta priemonė – dešimties minučių pauzė – buvo užrašyta ant lapelio. Perskaičiau trečią sakinį, ir daugiau jau nebegalėjau skaityti. Pabiro ašaros, ir supratau, kad tai yra jo išgyventa scena ir kad turiu ją irgi pateisinti.

Jis visada tai darydavo per save. Visada režisuodavo per save. Visada statydavo spektaklį įsijausdamas į kiekvieną vaidmenį.

Rolandas Kazlas:

Režisierius netgi atsitiktinumą pagaudavo. Atsimenu, kai Jagą repetavom, sako: tu gali padaryt, kad čia stovėjo Jagas ir išnyko. Išnyk. Ir mato pastangas, kad bėgu kažkur. Tu nebėk, sako, padaryk „…ir nebėr žmogaus“. Aš ir vėl… Ne, nu aš matau, kad bėgi. Kur tu bėgi? Ir, atrodo, Tauras Čižas sako: „Eimi, tau skambina.“ O aš per tą laiką padariau. Nu va, sako, padarei, o tai kaip čia? Aš vėl bandau. Vėl tu bėgi, taigi buvai padaręs. Ai, sako, aišku, turi kažkas nukreipti žiūrovo dėmesį: mačiau Jagą, o paskui pažiūriu, ir jo jau nėra. Tokios repeticijos ir būdavo.

***

Atsimeni, Vladai, sceną, kur Otelas Jagą spaudžia? Kažkur kakle yra labai jautri vieta. Mes vaidinom, ir man tamsu pasidarė. Ir Otelas turi kristi, o aš, Jagas, kristi neturiu. Krentame mes abudu. Rolandai, išgriuvai, gulit abudu… Jagas stovi! Sakau, režisieriau, aš apalpau… Gali būt, bet Jagas vis tiek stovi! Pirma mintis – brnkt, tamsu… Prožektoriai. Kur aš? Aaa, Venecija… Vyksta peržiūra…

Tokių rizikingų momentų buvo daug.

Kęstutis Jakštas:

Apie tuos karščius. Finalinė scena, didžiulis lovys, beje, amžinatilsį mano tėčio, kuriame lašinius sūdydavo. Prisimenu, kaip vežiau jį į „Meno fortą“. Ir Vladas tam lovy miršta, o aš turiu jį pakelti ant scenos krašto. Tai būdavo baisiausia scena dėl to, kad neįmanomu stiprumu, garsu skambant muzikai turėdavau rėkti: „Ar girdite, jie šaukia, generole?“ Prisimenu, kad alpdavau. Taip trūkdavo oro, kad visą laiką galvodavau: kad tik nepaleist Vlado su visu tuo loviu, kad neišslystų į orkestro duobę. O dar jis guli ant kardo su ašmenim. Tai buvo viena stipriausių scenų. Mūsų kritika Lietuvoj rašė (aš asmeniškai tuo didžiuojuosi, nors ten su ironija buvo pasakyta): na, kaip ir visada, etatinis Nekrošiaus finalo raudotojas…

Apskritai režisierius mėgdavo teatrinę riziką, aktorinę riziką, ties riba. Ir kai pripranti prie jos, tampi kaip geras lakūnas, pilotas – darai viražus. Kitiems atrodo, kad tai yra mirties kilpa, o tu prie jos tiesiog pripratęs.

Broliai Jonas Baublys ir Viktoras Baublys:

Režisierius mums patiko, bet buvo labai griežtas. Labai. Iš mūsų padarė sportininkus. Nes reikėjo bėgioti. Pareini po repeticijos – negali nieko, atsiguli į lovą ir kietai užmiegi. O kitą dieną atsikeli, ir tarsi nieko nebuvo. Sveikas gyvas, ir vėl norisi į teatrą eiti. Mums patiko.

Mes bijojom režisierių pavest, nes apie aktoriaus darbą neturėjom jokio supratimo.

Režisierius Eimuntas Nekrošius parke Varšuvoje su Nadežda 2018 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

„Karmen“ repeticijos: bulvės, monologai ir antro kurso studentė

Aktorius Gerardas Žalėnas:

Mes visi dirbom. Mes visi laukėm. Mes visi stengėmės. Atsimenu, man buvo laimė, režisierius pasakė: Gerardai, eik į priekį. Nuėjau į priekį. Skusk bulves. Aš skutu bulves ir jau galvoju apie vaidmenį – į ką tai galėtų išsivystyti. Skutu tas bulves, o už manęs sėdi Kostas ir Asta. Eimis sako: Kostai, kalbėk. Kostas klausia: ką? Nu žinai, kalbėk… Ir Kostas kalba monologą. Kostai, manau, ir tuos, kurie tave mylėjo, ir tuos, kurie tavęs nemylėjo, tai sukrėtė, nes tai, ką kalbėjai – tai buvo nuostabu, tai buvo puikus tekstas apie gyvenimą, apie vargą, apie liūdesį, apie norus. O aš prieky skutu bulves. Jeigu žmogus būtų atėjęs iš šalies ir paklaũsęs, ką kalba Smoriginas, būtų sakęs: dievai, čia jam surašytas tekstas, jis ilgai repetavo, kad šitai pasiektų. O jis tai padarė vietoj, jam tai nieko nekainavo – ir mirkit visi pavydelnikai.

Paskutau tas bulves. Tada Nekrošius sako: Gerardai, eiki už Kosto, pavaikščiok. Galvoju, aš pavaikščiosiu kaip padavėjas. Ir kažkoks velnias mane įkando, pagalvojau: gerai, Smorigino aš nenunešiu, bet vis tiek turiu kažką padaryti. Ir pradėjau lakstyti jam už nugaros. Kiek aš ten tų padavalkų jam padariau! Kol galiausiai Eimis pradėjo juoktis ir pasakė: gerai, Gerardai, pailsėk.

Aktorius Kostas Smoriginas:

Eimis turėjo šunišką nuojautą. Papasakosiu trumpą istoriją. Kai žmogus gimsta, jis rėkia ne iškvėpdamas, o įkvėpdamas. Ir kai pasiūliau Nekrošiui „Nosyje“ tarti žodžius, orą įtraukiant į vidų, – nors paskui man tai kainavo prarastą balsą spektaklyje, taip atsirado daugybė temų ir potemių: ir virtuvė, ir biliardas, ir kitos, kurių turbūt ir mes patys negalėjome apvaldyti, nes temos kaupėsi kiekvieną kartą improvizuojant.

Režisierius Eimuntas Nekrošius su anūke Elena Markučiuose 2012 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Aktorė Asta Baukutė:

Kiekvieną repeticiją važiuodavau iš savo Baltupių bendrabučio 34-u autobusu, eidama pro Aušros vartus persižegnodavau. Dabar sėdėdama ir žiūrėdama vaizdo įrašą galvojau: kaip ačiū tau, Eimuntai, kaip ačiū jums, Nekrošiau, už tą patirtį – neįkainojamą. Antro kurso studentė! Antro kurso studentė aš papuoliau į profesionalią sceną, su profesionaliu, nuostabiu partneriu, kuris mane drąsindavo. Kai aš bijodavau išeiti į sceną, Kostas sakydavo: koks tavo ūgis? Metras šešiasdešimt du. Du metrai! Eini! Nekoketuok, eini!

Eimuntas vienintelis mane puoselėjo, priėmė mane kaip žmogų tokį, koks yra. Parūpino man aktorės atlyginimą. Ir puikiai suprantu, kad kažkam sukilo pyktis. Kai diskutavome, sakiau: jums, Kostukai, lengva, jūs su dešimtuku, o aš viena. Jūs – profesionalai, o aš papuoliau pas genijų į rankas būdama antro kurso studentė.

Sakau, režisieriau, tai ką man dabar daryti? Nu tai… šitaip šitaip… taip taip taip… Sakau, Kostai (nes juo pasitikėdavau), ką jis čia man pasakė? Kostas: o, jis tau labai daug pasakė. Kaip tai „šitaip šitaip… taip taip taip“? Jo kūryba, procesas, bemiegės naktys – nuostabus dalykas, kai režisierius ateina pasiruošęs. Jis visą laiką būdavo pasiruošęs.

Šis spektaklis buvo mano diplominis, ir kai jis nebuvo parodytas, diplomo negavau, niekur įsidarbinti negalėjau. Bet dabar jaučiu didžiulį dėkingumą, nesvarbu – įvyko premjera, neįvyko. Šiandien ji man tikrai įvyko. Patirtis beribė, ir dar kartą įsitikinau, kaip Lietuva pakelta galva gali pasakyti ne tik Europai, bet ir pasauliui, kad šita žemė pagimdė Eimuntą Nekrošių. Ačiū jam.

***

Po vienos repeticijos Nekrošius sako: sėsk, Asta, į žiguliuką, aš tave pavešiu. Ne, sakau, režisieriau, nereikia. Sakau, jūs taip arti gyvenate ir važinėjate? Taigi čia pėstute… Ne ne ne, sako, sėsk, visi vis tiek kalba, kad tu mano meilužė. Tai kaip, sakau, turiu daryti? Sako, sėsk. Žiūriu, ten prie durų sargas, įsėdau, ir juokiamės abudu. Taip atpalaidavo. Galvoju: tu matai, net tik „šitaip šitaip… taip taip taip“, bet dar ir juokauti moka. Viskas su juo gerai. Pasirodo, jis normalus. Pasirodo, jis žmogiškas.

Režisierius Eimuntas Nekrošius. „Dviese“, 2013 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga:

Dabar žiūrėdamas į tą prastą kopiją matai pastangas, emocines improvizacijas ir tai, kaip Nekrošius mėgdavo sakyti, visas tas nesąmones, kvailiojimus, kuriuose žmogus, aktorius jaučiasi laisvas. Galima padaryti, bet galima ir nutrinti, kaip nuo lentos kreida užrašius. Ir vėl parašyti. Be įpareigojimo, kad dabar imkim ir darykim.

Nekrošius visada vengė to, kas yra teisinga, kas taisyklinga. Daryti netaisyklingai, daryti truputį kitaip, laužyti normas – šiame darbe tai ryškiai matosi. Ir kartu – ilgesys to, ko nėra, perteikia dviejų žmonių susitikimą ir išsiskyrimą, ir tą tuščią erdvę, ir žaibo laiptus. Tas įvaizdis buvo išties toks kintantis, ir nors spektaklio „Karmen“ taip ir nebuvo, žiūrovai jo nepamatė, tas laisvės ilgesio vėjas vis tiek perėjo per teatrą.

Žinant vėlesnę Nekrošiaus kūrybą, kitas įdomus dalykas – jis sakydavo, kad mėgsta tam tikras savo neįgyvendintas mintis vadinti sandėliuku, kur ką nors pasideda, o paskui kartais pasiima. Nors niekada nekartodavo to paties. Neilgai trukus buvo sukurtas spektaklis LIFE festivaliui „Mažosios tragedijos“ pagal Puškiną, kur matome beveik identišką mizansceną, perkeltą iš spektaklio „Karmen“ pradžios. Yra sąsajų, sąšaukų su „Makbeto“ pradžia. Pabertos sėklos vėliau dygdavo kituose Nekrošiaus spektakliuose ir duodavo naujų inspiracijų aktoriams.

Aš visada prisimenu Eimio pasakytą frazę, kad nieko nėra veltui. Niekas nepraeina veltui. Viskas turi savo vertę.

Motyvą, kodėl nepabaigė „Karmen“, Nekrošius išsakė savo studentams 2017 m.: „Yra tokia formalistinė režisieriaus drąsa pjesę patalpinti į tam tikras aplinkybes. Aš kažkada buvau į tai įpuolęs. Jaunimo teatre dariau „Karmen“. Visą spektaklį norėjau patalpinti į virtuvės situaciją. Ir nuo pusės darbo man pradėjo nepatikti. Spektaklio nebaigiau. Tokios aplinkybės neplečia mano kraujagyslių, ir tai teatre yra minusas. Vėliau Koršunovas į virtuvę patalpino „Romeo ir Džuljetą“. Aišku, yra gerai pataikyti į aplinkybes. Ir drąsa teatre reikalinga. Bet svarbu, kad tas pataikymas plėstų kraujagysles, o ne jas siaurintų.“

„Meno forto“ renginių ciklo „Nematytas Nekrošius“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus 70-mečio jubiliejui, akimirka. Bernardinai.lt nuotrauka
„Meno forto“ renginių ciklo „Nematytas Nekrošius“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus 70-mečio jubiliejui, akimirka. Bernardinai.lt nuotrauka
„Meno forto“ renginių ciklo „Nematytas Nekrošius“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus 70-mečio jubiliejui, akimirka. Bernardinai.lt nuotrauka
„Meno forto“ renginių ciklo „Nematytas Nekrošius“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus 70-mečio jubiliejui, akimirka. Bernardinai.lt nuotrauka

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.