Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

16 min.
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

16 min.

„Nemažai ąžuolėlių esu sugraužęs.“ Dievdirbys Raimundas Puškorius ir jo šimtai šventųjų skulptūrų

Iš kretingiškio skulptoriaus RAIMUNDO PUŠKORIAUS lūpų istorijos viena po kitos trykšta kaip iš Amaltėjos gausybės rago, lyg būtume seniai pažįstami bičiuliai, su kuriais gali pasidalyti visais gyvenimiškais nutikimais. Visa sukaupta išmintimi apie būtį žmogaus, nuolat dirbančio su medžiu ir jame ieškančio kūrybos prasmės. Ir dar apie ledo ritulį – na čia šiaip, kad nepasirodytų per mažai įvairovės.

Tos drožėjo, medžio žmogaus Raimundo istorijos pačios įvairiausios. Apie tėvelį Anicetą Puškorių, savamokslį meistrą, išmokiusį visus keturis savo sūnus drožybos paslapčių. Apie jaunąją kartą – sūnų ir anūką, irgi paveldėjusius meilę savo rankomis kūrybingai pratęsti medžio gyvavimą. Apie skersai išilgai išmaišytą pasaulį su tautodailininkų stovyklomis, kur akivaizdžiai įsitikini, kad rankų darbas šiltai glaustant medį sujaudins bet kurios kultūros žmogų. Apie šimtais skaičiuojamas šventųjų skulptūras, skulptūrėles, koplytėles, koplytstulpius, kryžius. Dievdirbystės paveldą, kurį kurti, anot R. Puškoriaus, negali atsainiai sėstelėjęs – čia labai svarbu išjausti medį, sudėti į jį savo geras mintis, darbštumą ir kantrybę.

„Esam šiokie tokie medgraužiai. Kai pagalvoji, nemažai ąžuolėlių esu sugraužęs, didesnių skulptūrų iš ąžuolo turėtų būti jau du su puse šimto. Taip kad esu nusikaltęs kokį ąžuolyną pasodinti. Reikės, kol gyvas dar…“ – mąsto R. Puškorius savo medgraužystės kelią. Tačiau kai pagalvoja rimčiau, ištaria: „Vis tikiesi, kad geriausio darbo dar nepadarei. Gal Dievulis dar duos laiko.“

Kodėl mediena tokia populiari medžiaga kūrybai Lietuvos tautodailėje? Atsakymas labai paprastas – tai yra nulėmusi šalies geografinė padėtis. Mediniai daiktai nuo seno vyrauja Lietuvoje: drožiami, dirbinami darbo įrankiai, buities rakandai, reikmenys, baldai, namų apdailos, puošybos detalės, vežimai, rogės. Kaimuose visada būdavo meistrų amatininkų, galinčių pagaminti įvairiausios paskirties daiktų: stalių, dailidžių, kalvių, šaukščių, kubilių, račių, ratelninkų, klumpdirbių, skiečių. Tradicinei skulptūrai priskiriamos medinės kaukės, naudotos Užgavėnių, vestuvių ir kitų apeigų metu. Vaizduodamos neigiamus ir juokingus žmonių tipus (gobšuolius, pirklius, pokštininkus), fantastines būtybes (velnius, raganas) kaukės savo plastiškumu ir atlikimo technika labai įvairios.

Atskirą su medžiu dirbančių amatininkų grupę sudaro dievdirbiai – kryžių, Nukryžiuotojo ar šventųjų skulptūrų, koplytėlių, koplytstulpių meistrai. Nors dažnai ir stalius, dailidė ar kitas medį mokantis drožti žmogus anksčiau galėdavo sukurti sakraliąją skulptūrą, vis dėlto retai tuo užsiimdavo dėl laiko stokos ir išties ypatingo darbo, kuriam reikia pajautos, atsakomybės, santykio su tikėjimu.

Apie tai kalba ir skulptorius R. Puškorius, pabrėždamas formos, proporcijų, realistiškumo svarbą.

Aš labai stengiuosi droždamas šventuosius. Pats esu tikintis. Ir velykinė tema man prie dūšios. Tėvukas realistiškai dirbo, ir aš prie realizmo einu – nelabai įsivaizduoju stilizuotų šventųjų. Stengiuosi ir formelę, ir proporcijas išlaikyti.

Todėl kartais toks apmaudėlis būna, kai Klaipėdoje užeinu į tautodailininkų parduotuvę ir lentynose matau rūpintojėlius. Na balvonai… Atrodytų, latrų latras – bet rūpintojėlio poza. Ir man apmaudu, dūšioj negera – kad tu, žmogau, imiesi tokios temos ir nesistengi. Tai rinkis kitą tada, juk yra tų temų daugybė. Čia reikia daugiau išjausti dirbant.

Įdomus toks reikalas: matau, vieni kolegos skulptūros figūrą padaro, bet su veidais vargsta. O man visai nesunkiai jie einasi. Gal todėl, kad daug Užgavėnių kaukių esu padaręs, improvizavęs su kaukikėmis. Paprastai Užgavėnių kaukes darau atsipalaidavimui, nuo rimtesnio darbo nušokęs.

Papasakosiu įdomią istoriją. Vėžaičiuose bažnyčios šventoriuje yra augęs uosis, toks nežmoniškai didelis, galima sakyti, baublys viduj, gal kokių dešimt žmonių tilptų. Tos bažnytėlės klebonas, – o ta bažnytėlė, ko gero, vienintelė Žemaitijoje Šv. Kazimiero, – susirado mane. Jo paprašytas iš to uosio viršutinės dalies ten padariau ir šv. Kazimierą, ir šv. Antaną, ir, aišku, šv. Oną, nes Vėžaičiuose labai garsūs šv. Onos atlaidai. Medžio dar užteko ir Gargždų kelioms šventųjų skulptūroms.

Bet to uosio fantastinė ir apatinė dalis. Gal kokių 70 centimetrų jo apačioje užbyrėję žemėmis, kol jis ten šimtmečius stovėjo, susiformavo penkių ar daugiau metrų spinduliu įspūdingas šaknynas, tai aš jį nuvaliau ir atidengiau, – užsukit, pamatysit, kaip iš viso taip gali būti.

Skulptorius Raimundas Puškorius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Skulptorius Raimundas Puškorius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Liaudies amatininkai amato pramokdavo vieni iš kitų. Dažniausiai – sūnus iš tėvo, o kartais gabiam vaikui medžio meistrystės paslaptis atskleisdavo žinomas mokytojas, užsiaugindamas sau pameistrį.

Ir R. Puškorius, nuo 1972-ųjų – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, pomėgį drožti paveldėjo ir pirmąsias pamokas gavo iš tėvo Aniceto. Kaip ir kiti trys jo broliai. Kaip ir Raimundo sūnus bei anūkas. Didžiausias drožybos amato aukštumas iš visų brolių pasiekė būtent Raimundas: jo skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai puošia ne tik Kretingą, Klaipėdos rajoną, Lietuvą, bet ir užsienio šalis.

Man tai buvo bepigu. Gimiau tautodailininkų šeimoje, tėvelis buvo drožėjas, absoliučiai savamokslis. Kaip pasakojo, drožti pradėjo piemenaudamas. Kartą viena iš seserėlių jauniausiam broliukui parnešė spalvotą knygelę, ir ši jį taip sužavėjo, kad droždamas pradėjo iš ten kopijuoti.

Ir aš nuo pat mažų dienelių mačiau kaltus, medį, medžio kvapą uodžiau. Gyvenom netoli Salantų, Skaudalių kaime. Aišku, tėvelis pasiėmęs diržą nesakė: eik, drožk. Ne. Pats norėdavau pabandyti, o tėvukas patardavo. Ir taip viskas prasidėjo. Tada 1961 m. persikėlėme į Kretingą, kur ėjau į pirmą klasę. Tėvukui tada buvo penkiasdešimt. Pamenu, pirmuosius savo darbelius išdrožiau tėvuko dirbtuvėlėj – voveraitę ir erelį. Ir padovanojau juos savo mylimai mokytojai. Labai maloniai ji mano darbelius priėmė. Peršoksiu į priekį – aš tą mokytoją sutikau po kokių 50 metų Kretingoje išeidamas iš bažnyčios. Raimundėli, sako, įsivaizduoji, aš tebeturiu tuos tavo darbelius, kuriuos man padovanojai. Šitaip pamalonino širdelę! O kažkada aš savo mylimai mokytojai juos padovanojau nuo širdelės, ir ji tiek ilgai su meile juos saugojo.

Buvo toks laikas, kai šeštoje klasėje atsiradau Čiurlionio menų mokykloje. Ten porą metelių bendrus dalykus pasimokiau, bet po aštuonių klasių grįžau ir toliau drožiau, drožiau, drožiau. O paskui, aišku, jaunystėj visko būna. Tai droži, tai užmeti, tada sportai prasidėjo. Atsitiko taip, kad būdamas septyniolikos metų išėjau į, kaip tada vadinosi, darbo jaunimo vakarinę mokyklą, į devintą klasę. O tėvukas tuo metu dirbo Klaipėdos dailės kombinate drožėju namudininku – pragyveno grynai iš savo kūrybos. Ir aš kartu su juo, septyniolikos metelių būdamas, pradėjau drožti dailės kombinate. Taip visus 25 metus ir išdrožiau, kol 1995-aisiais kombinatas subyrėjo. 

Pirmoji mano kūrybinė stovyklėlė su tautodailininkais – Raganų kalnas. Drąsiai pasiėmiau tris ąžuolus, aišku, įrankių tada nebuvo visokiausių kaip dabar, tik kirvis, kaltas, oblius. Tai su tėveliu padarėme bendrą kompoziciją.

Ir ten nutiko graži istorija. Juodkrantėje atostogavo Algimantas Nasvytis. Jis pas mus atėjo ir užsikrėtė visu tuo reikalu: buvo mūsų pagrindinis architektas, parinko mūsų su tėveliu darbui idealią vietą, pagal raganų temą tokią niūrią. Tikriausiai matėt. Ir tas darbelis man išėjo kaip vizitinė kortelė.

Paskui buvo dar daug kūrybinių stovyklų su tautodailininkais. Iš tikrųjų per tą drožimą pasaulį gerokai išmaišiau. 1998-aisiais teko lankytis Vašingtone, pabūti medgraužiu ir atstovauti Lietuvai. Ir kaip aklai vištai grūdas atsitiko taip, kad ten sukūriau rūpintojėlių koplytstulpius. Paskui gal 2006 m. buvau pasaulinėje skulptūros stovykloje Japonijoje. Ten šventą Kazimierėlį, koplytstulpį, japoniukams padirbau.

Buvo įdomus reikalas. Pirmas atvejis mano gyvenime ir kol kas paskutinis, kad koplytstulpį drožiau iš kamparo medžio. Tašai tą medį, sultys tik taškosi, o tu uodi, ir atrodo, kad gryname kampare mirksti. Tai prijuokinau tuos japoniukus: bedarydamas koplytstulpio formas rankiniu obliuku tiek skiedrų privarydavau, tai delegacijomis pas mane eidavo. Ir patiems japoniukams pasidarė įdomu, kas tas kamparas.

Kad įsivėliau į šnekėjimą apie Japoniją, papasakosiu dar vieną istoriją. Buvo tokia dargana diena. Mes dirbome išmėtyti po parką, kai kurie dirbo mieste, iš viso pasaulio buvo susirinkę mano kolegų: ir iš Australijos, ir iš Rumunijos, Kanados ir Meksikos, Korėjos, Kinijos, buvo merginų iš Turkijos, Vengrijos. Mums buvo padarytos tokios pakylėlės, pavėsinikės, būdelės persirengti, įrankiams pasidėti. Kaip tik darbavausi su vienu kinu. Kadangi dargana, lyja, pasidėjau fotoaparatą viduje, kad nesušlaptų. Ir girdžiu: m… m… Garsas, lyg kažkas verktų. Ogi žiūriu, toks senučiukas japoniukas pasilenkęs prie mano Kazimiero. Įsivaizduojat, apsiašarojo žmogelis jį pamatęs. Pagalvojau, įdomus reikalas, reikia nusifotografuot. Bet kol nuėjęs ieškojau fotoaparato, kol radau jį kažkur užkastą, išėjo tas japoniukas senučiukas.

Ir įsivaizduojat, po kokių dvidešimt minučių pareina nešinas skardinių ryšulėliu. „Asahi“. Toks geras alus. Grįžo ir padėkojo man už darbą. Paklausiau, ar galiu padaryti nuotraukėlę. Iki šiol ją turiu, man labai brangi. Mano darbelis tiek sujaudino svetimtautį, kad senučiukas net apsiašarojo. Ir tada pasijunti taip, lyg pats pradėtum ašaroti.

Daugybėje tų stovyklų teko būti: Austrijoje gal kokius penkis kartus, Čekijoje, Vokietijoje, Jugendo saloje Vokietijoje, Bornholmo saloje Danijoje. Tas nuoširdus dirbimas ir tėvelių mokykla taip jau padarė, kad galėčiau vadintis šiokiu tokiu profesionalu.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras