2022 04 24

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Nemirtingumo šuolis

Duccio di Buoninsegna, „Jėzus įžengia pro užrakintas duris“, 1308–1311 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Prisikėlusiajam nebėra jokių užtvarų. Dabar Jo kūnas antgamtiškai skvarbus, ir Jis gali kiaurai eiti pro bet kokią sieną... Galime tik iš dalies įsivaizduoti apaštalų nuostabą, kai jie visiškai nesitikėdami išvysti Esantįjį, pamato Jį taip paslaptingai pas juos atėjus, panašiai, kaip tai įvyko, Jam slėpiningu prisikėlimu iš numirusių išsivadavus iš kapo gniaužtų.

Šv. Hiliaras Puatjietis rašė: „Gal Jis, prasibraudamas pro sienų konstrukcijas ir rąstų tvirtumą, perėjo per jų nepereinamą prigimtį? […] Niekas negali pereiti kietos medžiagos – juk savo prigimtimi medis bei akmuo nepraleidžia nieko lyg juntamai praslystančio. Viešpaties kūnas savęs paties neapleidžia, kad po to save vėl imtų iš nieko. Bet iš kur atsiranda Tas, kuris atsistojo viduryje? Prieš tai nutyla supratimas ir žodis, nes tiesa apie įvykį pranoksta žmogaus protavimą.“

Pasirodęs Jėzus – ne kažkokio vaiduoklio siluetas, bet tas pats Dievo Sūnus, kuris buvo miręs ir vėl yra amžinai gyvas. Jo kūnas yra toks pats ir kitoks. Jo išvaizda aiškiai liudija, kad Jis nėra persirengęs genialus aktorius ir ne šlovingojo Viešpaties antrininkas, bet įsikūnijęs Dievas, kuris, tiesa, buvo mirties geluonio užmuštas, bet mirtį savo neprilygstamu prisikėlimu, būdamas jos pačios glėbyje, negyvai uždusino.

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kai kas gal norėtų sakyti: „Mirtis dar turi parako – žiūrėk, kiek ji gyvybių pasiglemžia!“ Kai žmogus paskutinį atodūsį išleidžia, tada ne tiesiog į mirties grobuoniškus nasrus keliauja, ne į nebūties dausas patenka, bet sugrįžta ten, iš kur išėjo… Mirtis yra neišvengiamybės lieptas, kuriuo visi eina susitikti su Visagaliu, idant galutinai paaiškėtų, kokia yra jų amžinoji individualybės bei gyvenimo būdo tapatybės vertė.

Taigi ne tuščias kapas, o Viešpaties pasirodymai mokiniams yra svarbiausi Jo prisikėlimo iš numirusių liudijimai. Kape Kristaus kūno neradimas – tik mirties despotizmo nugalėjimo ir didžiojo žmonijos širdžių perkeitimo aušra. Prisikėlusiojo pasirodymai – esminio pasaulio istorijos lūžio patvirtinimas Jo prisikėlimo antspaudu – nuo šiol kiekvieno tikinčiojo gyvybė, net atsidūrusi mirties glėbyje, yra neįveikiama, nes turi nemirtingumo pradą gailestingiausioje Dievo širdyje.

Kaip Įsikūnijusiajam Marijos įsčios buvo laikina buveinė prieš tam tikrą startą – savuoju gimimu dieviško apsireiškimo šviesa viltingai nušvintant pasaulyje, taip kapo rūsys Jam buvo tarsi tramplinas, skirtas atlikti nemirtingumo šuolį, įrodant, jog Prisikėlimo galybei nėra analogų ne tik žemėje, bet ir danguje.

Caravaggio, „Šv. Tomo netikėjimas“, 1610 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kai Prisikėlusysis tarė: „Ramybė jums!“ ir parodė savo mokiniams nebekraujuojančias rankų bei šono žaizdas, jie džiugiai atpažino Jį. Ramybės malonė yra verčiausių dovanų sąraše, nes be Jėzaus ramybės labai lengvai galime tapti panašūs į piktai dūzgiančias vapsvas ir rizikuotume patekti į sielos susiskaldymo ir dvasios bei jausmų atrofijos kreivus labirintų koridorius. Taigi priimdami Jo ramybę į savo vidų priimame patį Jėzų, nes Jis mums suteikia ypatingą malonę stengtis išlikti Jo dovanojamos ramybės prieglobstyje net tada, kai kartais neišvengiamai turime nešti sunkiausių mūsų gyvenimo išbandymų naštas (tai daro ypač kenčiantieji negandas Ukrainoje, už kuriuos nesiliaujame melstis).

Šv. Tomo Akvieniečio žodžiuose yra daug įžvalgumo: „Žmogui būdinga trijų rūšių tvarka: žmogaus su savimi, žmogaus su Dievu ir žmogaus su artimu. Tad ir žmogaus ramybė yra trejopa: vidinė ramybė, kuria žmogus gyvena santarvėje su savimi, nedrumsčiamas savo galių, ramybė, kuria žmogus yra susitaikęs su Dievu ir visiškai paklusęs Jo nurodymams, ir ramybė palaikant santykius su artimu, ja gyvenama su visais taikoje.“

Taigi, toji tvarkos ramybė yra įsišaknijusi Viešpatyje, nes Jis vienintelis yra tobulos darnos Kūrėjas bei Jos Palaikytojas. Tariama pasaulio ramybė pastatyta ant laiko vėjo blaškomų smėlio smiltelių ir todėl stokoja amžinybės prado, be kurio pasaulio teikiama ramybė pasmerkta žlugti, nes paprasčiausiai joje nėra ateities perspektyvų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kristaus pasirodymai savo mokiniams – pašaukimo tapti bebaimiais Jo meilės liudytojais iki žemės pakraščių pradžia, nes visi, kas su tikėjimu bei malda apmąsto Gerosios Naujienos žodį, nejučiomis, veikiant Šventajai Dvasiai, patys savuoju buvimu, gyvenimu bei žodžiu skleidžia tokį gailestingumą, kurio skelbimo malonės privilegiją Jėzus suteikė dvasininkams. Jis 1931 metais per šv. Faustiną vidiniu būdu kalbėjo:

Trokštu, kad kunigai skelbtų šį didžiulį mano gailestingumą nusidėjėlių sieloms. Tenebijo prisiartinti prie manęs nusidėjėlis. Mane degina gailestingumo liepsnos, noriu išlieti jas žmonių sieloms […].

Sielas, kurios skleidžia mano gailestingumo garbę, pridengiu visą gyvenimą kaip jautri motina savo kūdikį, o mirties valandą nebūsiu jų Teisėjas, bet gailestingas Gelbėtojas. […] Laiminga siela, kuri gyvenime pasinėrė į gailestingumo versmę, nes jos nepasieks teisingumas (Dien. 1075).