Nemokėdamas už produktą pats tampi produktu, arba Apie socialinių medijų keliamą pavojų

Sykį ir aš, prabilusi savo šalyje lietuviškai, vieno rusakalbio diedžioko buvau pamokyta nekalbėti „šunų kalba“: „Nie govori na sabačjem jazyke!“ Matyt, keiksmai, stumdymasis, lindimas be eilės prie „išmestos“ dešros ar majonezo tais chroniško deficito laikais žmonėms atlikdavo tam tikrą psichologinės iškrovos vaidmenį. O deklaratyvią „žmogus žmogui bičiulis, draugas ir brolis“ tarpusavio santykių kultūrą geriausiai atliepė tvirtai į sovietinį gyvenimo būdą šaknis įleidusi nuostata: „Naglostj – vtoroje sčastje” ( liet. „Įžūlumas – antroji laimė“).

Į žmonių buitį ir būtį brandaus socializmo laikais buvo įsiėdusi „kultūra“, kone iki blizgesio išgryninta kelis amžius Rusijoje trukusio mongolų ir totorių jungo metu ir kartu su vaizdingų keiksmų paveldu atnešta mums dar carų laikais. Kiek ataušusi nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, vėliau visu grožiu ji suvešėjo sovietmečiu dar bent penkiasdešimčiai metų. Atgavus nepriklausomybę jau atrodė, kad palengva grįžtame į civilizuotą Europos šalių bendrabūvį, o tos dumblinos chamiškos kultūros nuosėdos nusės ant anoniminių komentarų kloakos dugno. Deja, tai buvo regimybė, kurios trapumą atskleidė feisbukas.

Pagrindiniai šio filmo herojai – buvę aukščiausio lygio profesionalai, kūrę tokias kompanijas, kaip Facebook, Google, Twitter ir Mozilla. Jie pasakoja, kaip buvo kuriami algoritmai, skatinę žmones kuo daugiau naudotis šių platformų teikiamomis paslaugomis, generuojančiomis pasakišką pelną kompanijų savininkams.

Sulaukėme laikų, kai jau atvirai ir nebesislapstant (kol kas virtualiai) galima bet kam drėbti į akis „teisybę“. Stebiu šį sovietinio naglumo renesansą, vis labiau įsišaknijantį socialiniuose tinkluose, toje egalitarinėje erdvėje, suteikiančioje galimybę ateiti pasispjaudyti po garbaus profesoriaus, arkivyskupo ar šiaip nemėgstamo asmens komentaru. Viena bičiulė guodėsi, kad daugeliu atvejų žmonės tikrai nesiryžtų gyvu žodžiu pasakyti to, ką pavieniui įsitaisę ant sofų parašo socialinių tinklų komentaruose. Tik kažin ar visuomet suvokiama, kad tie žodžiai, pasklidę iki Žemės paribių, bus perskaityti ir tiesiogiai susieti su juos paleidusiųjų vardais?

O tuo manipuliuoja siekiantieji savų tikslų. Neseniai, apsilankiusi „ne savo burbule“, buvau išvadinta melage, iškoneveikta, man pasiūlyta susikišti savo mintis ten, kur nesueina, tik dėl to, kad surašiau faktus, nepatikusius to burbulo pūtikui, subūrusiam nemenką savo sekėjų palydą. Išeitų, kad, jei kliūna faktai, tuo blogiau faktams. Ir tuo blogiau realybei, kurią atsisako matyti savąja tiesa įtikėję žmonės, nepastebintys, kad jau yra tapę suinteresuoto asmens, dėl savireklamos keliančio nuo dugno toksišką dumblą, manipuliacijų objektu.

Mūsų pasaulyje dalykai turi dvi puses: lazdą ištiesi skęstančiajam, bet su ja gali ir žmogų užmušti. Ugnis mus gelbsti nuo šalčio, bet ji gali supleškinti namus. Naujausios technologijos mums padeda išspręsti daugybę problemų, bet kartu jos geba iškelti visas blogybes į visuomenės gyvenimo paviršių, kas jau tampa egzistencine grėsme. Dokumentinio filmo „Socialinė dilema“ kūrėjai analizuoja, kaip socialinės medijos skatina priklausomybę joms, manipuliuoja žmonių emocijomis, požiūriu, elgesiu; kaip sparčiai su jų pagalba plinta sąmokslų teorijos ir dezinformacija, jau nekalbant apie ypatingą žalą žmonių – ypač paauglių – psichinei sveikatai.

Pagrindiniai šio filmo herojai – buvę aukščiausio lygio profesionalai, kūrę tokias kompanijas, kaip Facebook, Google, Twitter ir Mozilla. Jie pasakoja, kaip buvo kuriami algoritmai, skatinę žmones kuo daugiau naudotis šių platformų teikiamomis paslaugomis, generuojančiomis pasakišką pelną kompanijų savininkams. Be abejo, buvo sukurta nuostabių dalykų, tačiau kilo ir milžiniškų neigiamų pasekmių žmonių socialiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui, o pasaulį užklupus pandemijai – ir žmonių gyvybėms. Naivu tikėtis, kad, naudodamasis interneto teikiamomis galimybėmis, jas gausi už dyka. Socialinių medijų platformų kūrėjai tiesiai šviesiai sako: nemokėdamas už produktą pats tampi produktu, kurį perka verslas ir politika. Užtenka prisiminti D. Trumpo rinkimų kampaniją ir Cambridge Analytica skandalą.

Sulaukėme laikų, kai ne mes naudojame daiktus, o jie – mus. Mes nebuvome sukurti kas penkias minutes žvilgčioti į mobiliuosius telefonus, tikrinantis, ar tinkame ir patinkame mus stebinčiai virtualiai auditorijai. Mūsų smegenys negeba susidoroti su milžinišku informacijos srautu, kurio patikimumą reikėtų kelis kartus tikrinti ir pertikrinti. Pastebėta, kad vadinamosios fakenews tviteryje plinta šešis kartus greičiau nei tikrosios naujienos, nes būtent netikra informacija generuoja didesnį pelną kompanijoms. Tiesa yra sunki ir nuobodi.

Žiūrėdama filmą sužinojau, kad pirkdamas mobilųjį telefoną Mianmare žmogus iš karto gauna ir feisbuko paskyrą. Ir būtent feisbukas tapo įrankiu, kuriuo manipuliavo kariškiai ir kitos suinteresuotos grupės, pradėję rohinjų musulmonų persekiojimą ir masines žudynes, po kurių 700 000 rohinjų musulmonų buvo priversti palikti Mianmarą.

Propaganda ir anksčiau manipuliavo žmonių protais, tačiau socialiniai tinklai – ir be didelių pinigų! – dabar tą atlieka nepalyginamai sparčiau. Visos sąmokslo teorijos gali laisvai plisti per feisbuką, ir tą jau seniai suprato tie, kurie jomis suinteresuoti. Taikiniu tampa šalys, kuriose vyksta laisvi demokratiniai rinkimai, būtent į juos nutaikyti visi manipuliavimo žmonių elgsena mechanizmai. Kėsintis į demokratinės šalies rinkimus gali nedraugiška jai šalis, ir tam net nereikia veržtis per sieną.

Sukūrusi atominę bombą ir pamačiusi jos sprogimo pasekmes, žmonija išsigando ir sugalvojo savojo išlikimo taisykles. Vis daugiau žmonių jau mato, kuo mums gresia socialinių medijų keliamas pavojus, ir, tikėkimės, imsis priemonių jį pažaboti. Tačiau nelaukdami, kol tai įvyks, galime jau dabar užkardyti neapykantos keliamą dumblą: neleiskime patyčių, plūdimosi ir grasinimų savo virtualiose paskyrose (juk tą patį draudžiame savo tikruose namuose), aiškiai pasakydami: „Komentarai ad hominem ir įžeidinėjimai ant mano feisbuko sienos bus šalinami.“ Nusiplaunantys rankas blogio akivaizdoje sėja vėją, tačiau pjaus audrą.