Nemuno charakterio beieškant: Darsūniškis

Darsūniškio Šv. Agotos vartai. Giedrės Streikauskaitės / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Nors Nemunas per Lietuvą teka net 359 kilometrus, aiškiau įsivaizduojame tik kelias jo atkarpas: Druskininkus, Alytų, Birštoną, Kauną, Veliuoną, Jurbarką… O kas slypi tarp šių didesnių miestų? Kokius dar krantus šimtus kilometrų skalauja ilgiausia Lietuvos upė?

Šį kartą aplankykime Darsūniškį – nedidelį palei Nemuną ištįsusį miestelį, kurio netyčia nepravažiuosite niekad – jis tiesiog yra galutinė stotelė.

Trys keliai – treji vartai

Į Darsūniškį galima patekti trimis keliais. Nors visi jie atrodo laukais vedantys į niekur, smalsiausias sielas Darsūniškis pasitinka iškilmingai ir su malonia staigmena: tai treji simboliniai miesto vartai, statyti dar XVIII a. pabaigoje. Važiuojančiuosius nuo Kruonio pusės įsileidžia Šv. Agotos vartai, nuo Užugirėlio – Šv. Kazimiero, o nuo Jiezno – Šv. Jurgio (būtent šie – Šv. Jurgio – vartai pastatyti vėliausiai – apie 1910 m., miesteliui plečiantis jau tolyn nuo Nemuno).

Nors konkreti vartų trijulės paskirtis nėra iki galo žinoma, manoma, kad jiems buvo skirta simbolinė apsaugos nuo įvairių negandų funkcija: šv. Agota turėjo saugoti nuo ugnies, šv. Jurgis globojo gyvulius, o šv. Kazimiero pagrindinė užduotis buvo apsaugoti miestelį nuo karo, maro, bado, potvynių ir kitų panašių nelaimių.

Ir nors, vietinių gyventojų teigimu, vartai tikrai užkirto kelią daugeliui nelaimių, vieno išbandymo jie neatlaikė patys: tai sovietmetis, kurio metu (1963 m.) vartai nugriauti kaip nepageidaujamas religinis objektas. Vis dėlto vietos gyventojų iniciatyva 1990 m. vartai atstatyti, į juos sugrįžo ir autentiškos vartus puošusios šventųjų skulptūros, kurios per stebuklą išliko buvusiame ateizmo muziejuje.

Darsūniškio mineralinis šaltinis. Giedrės Streikauskaitės / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Darsūniškio Šv. Kazimiero vartai. Giedrės Streikauskaitės / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Andrejaus Tomenkos / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Svarbi pilis prie vandens kelio

Lygumoje prie Nemuno jaukiai besidriekiantis Darsūniškis – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Čia žmonės gyveno jau nuo akmens amžiaus (rastos dvi šio laikotarpio gyvenvietės), aptikta jau ir vėlesnių laikų (IX–XII a.) pilkapių, miestelis toliau sėkmingai plėtėsi LDK periodu: vienu metu netgi turėjo Magdeburgo teises. Šį augimą iš dalies lėmė patogi strateginė padėtis (per Nemuną ėjo vandens kelias, todėl Darsūniškyje veikė gana populiarus uostas).

Deja, bet tas pats kelias atplukdė ir Darsūniškio nelaimes: miestelis degė daugybę kartų po kovų su kryžiuočiais, rusais, ypač – švedais.

Vaikščiodami pylimu palei upę būtinai aplankykite akmenį, skirtą šių istorijų ir jas atlaikiusios (šiandien jau vandens nuplautos) Darsūniškio piliavietės atminimui. Kadaise čia stovėjo Darsūniškio pilis, kuri veikė kaip vienas iš Panemunės gynybinės sistemos atraminių punktų. Pilis šaltiniuose neretai minima paties Vytauto, manoma, kad šiose apylinkėse netoli Nemuno turėjo stovėti ir jo dvaras. Įdomus faktas: 1382 m. prie Darsūniškio kryžiuočiai bene pirmą kartą Lietuvos žemėje šaudė iš artilerijos (bombardų).

Neišsipildęs Birštonas

Nemunas, pušynai ir tobula ramybė: vietiniai juokauja, kad Darsūniškis galėjo tapti toks žymus kaip ir Birštonas: juk čia teka net mineralinis vanduo! Jo paragauti galima visai šalia Šv. Jurgio vartų esančiame Liutikos šaltinyje, kuris ypač vertinamas dėl savo retos sudėties, turinčios tokią anijonų ir katijonų dozę, kokia būdinga būtent mineraliniam vandeniui.

Ir tai dar ne viskas. Vanduo banguoja net Darsūniškio bažnyčioje, kur biblinės su vandeniu susijusios scenos dar kartą liudija – Nemunas ypač svarbus Darsūniškiui.