2022 04 02

Barbora Butkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Nenašu, bet svarbu: asmeninės pagalbos ukrainiečiams algoritmas

Pabėgėliai ir Ukrainos Varšuvos Wschodnia traukinių stotyje. EPA nuotrauka

Tiems, kurie perveda 50 eurų ir nuo to nepasijaučia geriau; neperveda, nes nepasitiki organizacijomis; rusiškai nekalba ir mato, kad nėra reikalingi kaip savanoriai skirstant būstus; nori rasti būdą padėti Ukrainai: leiskimės į tikrą kelionę, kurios metu trys lietuviai ir būrys juos remiančių draugų atrado jiems priimtiną būdą tarnauti karo akivaizdoje.

Kovo vidurio savaitgalį iš bičiulių surinkę 1300 eurų piniginę paramą ir už dalį jų suruošę 20 higienos priemonių lauknešėlių, paskolintu aštuonviečiu mikroautobusiuku vidurnaktį pajudėjome į Varšuvos centrinę stotį – vieną pagrindinių Ukrainos pabėgėlius priimančių vietų. Buvome stipriai prigąsdinti, jog „nekoordinuojami tiesiog pakeliausit, pasimaišysit ir grįšit nieko gero nenuveikę, tik benziną sudeginę“. Dabar jau žinome, kad tai netiesa, bet kelionės pradžioje to numatyti negalėjome, tad prisišliejome prie vienos iš Lietuvoje aktyviau veikiančių koordinacinių komandų. Pastaroji mums sakė: „Varšuvos stotyje žmonės guli ant žemės, ten miega, gyvena, baisu; kai būsite Varšuvoje, parašykite, surasime, ką parvežti.“

Atvykę į centrinę Varšuvos stotį per 10 minučių susiradome savanorius, kurie priėmė higienos lauknešėlius. Paklausėme, ką dar galime nupirkti, ir gavome vienareikšmišką atsakymą – maisto! Tad kūlversčiais nulėkėme į parduotuvę ir pagal savanorių nurodymą pripirkome sulčių vaikams, porą šimtų vandens buteliukų, kelias dėžes bananų, apie šimtą bandelių. Savanoriai didžiai padėkojo, labai nuoširdžiai, be jokios ironijos, tarstelėjo: turėtų užtekti bent 4 valandoms. Paramai atiduoti ir maistui supirkti užtrukome apie porą valandų, bet per tą laiką iš koordinuojančios komandos nesulaukėme jokių žinių dėl pavežtinų ukrainiečių. Tad turėdami laisvą minutę pradėjome dairytis.

Varšuvos centrinė stotis yra skirta traukiniams ir autobusams. Stoties darbuotojų paklausėme, kada atvažiuoja traukiniai iš Ukrainos, o šie draugiškai iš mūsų pasijuokė ironiškai tardami: „Antradieniais 18 val. atvyksta traukinys karo zona – Varšuva.“ Paaiškino mums, nenuovokiems, kad nėra tvarkaraščio, o traukiniai atvyksta neprognozuojamai.

Traukiniui atvykus, ukrainiečiai išlipa ir pradeda dairytis. Vienų galbūt jau laukia artimieji, kiti eina prie Ispanijos, Vokietijos, Italijos stendų, kurie organizuoja keliones į pastarąsias šalis nemokamai. Treti sėda į jų laukiančius autobusus, kurie veža į pabėgėlių stovyklą – Expo rūmus, Vilniaus Litexpo atitikmenį. Ketvirtieji, nieko neradę, nusprendžia likti stotyje ir ten miegoti dėl ne iš karto akivaizdžių priežasčių.

Pabėgėlės iš Ukrainos Humanitariniame centre „Expo“ rūmuose netoli Varšuvos. EPA nuotrauka

Susirinkę tokią informaciją ir vis dar negaudami žinių iš koordinuojančios komandos, pradėjome ieškoti Lietuvos stendo, norėdami pasiūlyti 6 vietas mikroautobuse. Ieškojome ieškojome, ieškojome ieškojome: nėra Lietuvos stendo. Sumišome. Taip, Lietuva daro daug, mūsų organizacijos yra stiprios ir įvykdo begales matomų ir nematomų gerų darbų. Tačiau, neturėdami net informacinio punkto viename iš pagrindinių pabėgėlius priimančių taškų, mes nežinome nei tikro poreikio, nei kiek yra norinčiųjų pas mus patekti. Atsisakome jiems ne tik suteikti pagalbą, bet ir paprasčiausią informaciją.

Supratę, kad kol kas Lietuvos stendo stotyje nėra, vykstame į Expo. Ten vėl matome Vokietijos vėliavą, Švedijos, Estijos. Prie jų žmonės registruojasi kelionei į minimas šalis. Ir vėl nėra Lietuvos vėliavos. Prieiname prie koordinatoriaus, klausiame, kur Lietuvos trispalvė: nėra, šiandien Lietuva neveža. Nors ir sutrikę, kad niekaip nepavyksta rasti Lietuvos pėdsakų pabėgėlių pagalbos šerdyje, pasiūlome savo 6 vietas. Koordinatorė informuoja, kad apie mus turėjusi pranešti ambasada, ji negalinti tiesiog atiduoti 6 žmonių į nepažįstamųjų rankas. Pradedame suprasti, kodėl kai kurie pabėgėliai renkasi likti stotyje – toks pasirinkimas pavojingesnis (vis dažniau pasigirsta kalbų apie piktavalius „pavežėjus“), bet žada greitesnį sprendimą, nes nėra sukaustytas procesinės biurokratinės grandinėlės.

Nieko nepešę pajudėjome atgal į centrinę stotį, dabar jau pasiryžę eiti ir klausti ten apsistojusiųjų, ar nieko nereikia pavežti į Lietuvą. Pakeliui pastebėjome sujudimą: policijos mašinos, begalės žmonių. Tai Ochotos autobusų stotis. Priėjome prie stoties darbuotojo ir pasiteiravome, ar stotyje būna ukrainiečių pabėgėlių, kurie nori važiuoti į Lietuvą. Vyriškis išsyk patikino, kad norinčiųjų yra daug, tik nėra vežančiųjų. Tad nieko nelaukę pasidarėme užrašą „LITVA“. Per 5 minutes stotyje susirinko pirmoji ekipažo dalis. Tuo pat metu buvome palikę savo kontaktus centrinės Varšuvos stoties bendros informacijos punkte. Neilgai trukus mums paskambino ir pranešė, kad kelionės vietos ieško trijų kartų šeima: močiutė, mama ir pusantrų metų vaikutis.

Dabar jau pilno ekipažo pasakojamos labai skirtingos istorijos. Ochotos autobusų stotyje įsėdusios dvi draugės su aštuonmete mergaite prašo būti nuvežtos į Klaipėdą, kur jų laukia vienos iš jų vaikinas, negalėjęs atvažiuoti jų pasiimti dėl darbo. Kita šeima, neturinti jokių pažinčių Lietuvoje, klausė mūsų, ar jiems bus suteikta socialinė pagalba Lietuvoje. Močiutė tik nori įkurdinti dukrą ir grįžti į Odesą. Kol važiavome mašina, suorganizavome priėmimą Plungės savivaldybės patalpose, paaiškinome, kokius žingsnius reikės atlikti atvykus į Lietuvą, pradėjome šniukštinėti darbų pagal siuvėjos dizainerės specialybę. Šiandien mergina jau turi darbo pasiūlymą, plungiškiai dosniai aukoja daiktų, maisto, o vaikams tuoj bus suorganizuota priežiūros grupė.

Grįžus po kelionės ir 40 bemiegių valandų pagaliau užplūdo stovėjimo ant žemės jausmas. Grįžo jėgos veikti ir gyventi, noras dirbti ir uždirbti, kad galėtume neskaičiuodami piltis benziną ir bent kartą per dvi savaites nuvažiuoti į Lenkiją. Mūsų pasirinktas pagalbos būdas yra nenašus: pirkdami paramą mokėjome PVM, kainos buvo mažmeninės; buvome 3 keliautojai, o suteikėme tik 6 vietas. O autobusu su vienu vairuotoju būtų galima vežti apie 40 žmonių.

Organizacijos yra ne tokios lanksčios, lėtesnės, bet našesnės. Tačiau karo akivaizdoje svarbu ne tik našumas, bet ir empatijos ištvermė. Nežinia, kiek ilgam mums jos reikės, bet tikrai ne trumpam. Ir mums ji atgijo būtent asmeniškai susitinkant su nukentėjusiaisiais. Panašiai mąstančiuosius ir jaučiančiuosius drąsinu prisipilti pilną baką kuro ir leistis kelionėn, kol asmeninis draugų būrys paruoš vietą nakvynei, pasiūlys darbą, dovanos rūbų ar apmokės pirmo mėnesio nuomą. Socialinis kapitalas šiandien gali būti mūsų pagrindinis ginklas Ukrainos kare.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šis paraginimas nėra skirtas tiems, kurie pagaliau rado jiems priimtiną pagalbos teikimo būdą Ukrainai. Jei darote pavedimus organizacijoms, kuriomis pasitikite; jei dovanojate savo laiką savanoriaudami; jei jau priėmėte į namus pabėgėlius ar radote kitų pagalbos būdų: nesupraskite šio teksto kaip spaudimo daryti daugiau. Mūsų daug, mes skirtingi ir kiekvienas turime laisvę ir teisę į mums priimtiną sprendimą, kaip būti šiuo sudėtingu laikotarpiu.