2020 06 28

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Nenumaldomas troškimas – vis labiau mylėti Jį

Vaidotas Žukas, „Prisikėlęs Kristus“ (fragmentas). 1995 m., freska, 200 x 200 cm. Šv. Bonifaco koplyčia, Lauterbachas, Vokietija. Asmeninio V. Žuko archyvo nuotrauka

Kas myli savo namiškius labiau už Jėzų, nesupranta, kad be Jo jų meilė yra niekas. Kas iš to, jei tėvai iš prigimtinės meilės vaikams, jei galėtų, net viso pasaulio gėrybes atiduotų, bet vis tiek nuo mirties jų nepajėgs išgelbėti ir Išganymo nesuteiks...

Mylėti šeimyniškius labiau už Jėzų, – mylėti tik dalį tiesos ir ignoruoti pačią Tiesą. Mylėti artimuosius labiau už Jėzų, – labiau mylėti kūrinius nei Dievą, kuris juos sukūrė. Mylėti savo vaikus labiau už Jėzų, – pasitikėti jais labiau nei Viešpačiu ir juose mylėti save, viliantis, kad, sulaukus senatvės, jie bus gyvenimo esminė atrama. Mylėti juos labiau už Jėzų, – iš dalies juos mylėti kaip savo nuosavybę ir nesuvokti, kam jie iš tiesų priklauso…

Šv. Augustinas byloja apie tėvus, kurie savo vaikams primena, jog jie neužmirštų, kas juos pagimdė, maitino, išauklėjo ir visaip jais rūpinosi… Pasak minėto Bažnyčios mokytojo, kai tėvas ir motina teisingai savo atžalai sako: „Mylėk mus“, tikinčiam vaikui derėtų taip atsiliepti: „Aš myliu jus Kristuje, tačiau ne vietoj Kristaus. Būkite su manimi Jame, bet aš nebūsiu su jumis be Jo“. „Bet mums Kristaus nereikia“, – sako jie. „Bet man Kristaus reikia labiau, nei jūsų. Nejau aš rūpinsiuosi savo gimdytojais ir užmiršiu Kūrėją?“

Caravaggio. „Šv. Augustinas“ (fragmentas), apie 1600 m. Wikipedia.com nuotrauka

Tikintiems vaikams bei tėvams Kristus yra viskas, nes, jei ne Jis, kas gi kitas, po šio gyvenimo pabaigos, anapusybėje mums suteiks ypatingą malonę vėl drauge susitikti ir Švč. Trejybės artumoje vienas kitą begalinio džiaugsmo bučiniu pasveikinti… O kad tik būtume verti šios laimės! Juk ten galutinai paaiškės didžiosios Dievui klusnumo dorybės vaisiai: kuo ištikimiau laikėmės Evangelijos, tuo daugiau Jėzaus meilė mus padarė panašesnius į Jį. Taigi pažinti bei pamilti Jėzų labiau už daiktus ir žmones pasaulyje, – aukščiausias žmogaus būties įprasminimas, nes tada nebeįmanoma nemylėti Jame ne tik savo šeimyniškių, trokštant jiems dangaus, bet absoliučiai visko, ką myli Dievas.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pernelyg radikalūs šie Jėzaus įspėjantys žodžiai: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Atsiminkime, kad anuomet kryžius buvo bausmės ginklas. Vienas teologas rašė: „Paimti kryžių ir sekti Kristumi – reiškia gyventi taip atsiduodant Jam, jog net mirtis nebūtų pernelyg didelė kaina už tai. Nors ne iš visų mokinių reikalaujama aukoti savo gyvybę už Viešpatį, bet visi esame pašaukti Jį taip aukštai vertinti, jog asmeninio gyvenimo nelaikytume nelygstama vertybe“.

Kas nori savyje atrasti Jėzaus gyvybę (žr. Mt 10, 39), prarasdamas savąją dėl Jo, pirmiausia turėtų sulėtinti savo gyvenimo tempą, kad galėtų skirti laiko tiems maldingiems apmąstymams, kurie tolydžio stiprina mūsų bei Dievo bendrystę. Tada palaipsniui mūsų gyvenimas taps kupinas meilės Jam bei aplinkiniams, ir apšvies mus suvokimas, jog savęs praradimas Jėzuje iš tiesų yra didžiausias laimėjimas, nes pagaliau Jį mylime ne dėl Jo dovanų, o dėl to, kad esame apžavėti Jo asmenybės „kerų“, ir neturime geresnio pasirinkimo, išskyrus vienintelį – visais įmanomais būdais kuo labiau artėti prie Jo bei vienytis su Juo. Juk tai – Dekalogo viršūnės – didžiojo meilės Dievui įsakymo „nepriverstinis“ vykdymas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vienas krikščionis liudijo: „Kai tapau tikinčiuoju, įsimylėjau Jėzų. Branginau laiką, kurį leisdavau su Juo, skaitydamas Šventąjį Raštą ir melsdamasis. Tačiau beveik iš karto mano gyvenimo sritis „darymas“ neišlaikė pusiausvyros palyginti su kontempliatyviąja sritimi, tai yra „buvimu“ su Jėzumi. Aš troškau praleisti daugiau laiko su Dievu, tačiau tiesiog per daug reikėjo nuveikti…“

Netrukus jis vėl ėmė teikti pirmumą Viešpačiui, lėtindamas savo gyvenimo ritmą ir, kaip Mortos sesuo Marija, alkstančia tiesos širdimi glaudėsi prie visur Esančiojo kojų… Jis jautė ir liudijo, kad Kristaus gyvybė vėl ėmė stipriau tekėti per jį į kitus.

Sorenas Kierkegaardas. Mentalfloss.com nuotrauka

Dieve, suteik mums daugiau ryžto ieškoti Tavęs Evangelijoje, nes maldingas dėmesingumas Tau ne tik tobulai pašventins laiko valandėlę, bet atitrauks nuo mažiau vertingų dalykų ir mus užangažuos Tavimi. Pasak Soreno Kierkegaardo, „Evangelija prisitaiko prie žmogaus. Antai stovi prieš akis žmogui tiek daug dalykų, kurių jis nori ieškoti, ir tada Evangelija į jį kreipiasi, sakydama: „Pirmiausia ieškok Dievo karalystės“. Žmogus pagalvoja: „Na gerai, kad jau man leista ieškoti ir kitko, tai imsiu ir pradėsiu nuo Dievo karalystės“. O iš tikrųjų pradės šitaip – Evangelija puikiai žino, kas po to bus, – jis taip pasitenkins ir pasisotins šiuo ieškojimu, jog paprasčiausiai užmirš ieškoti kitko, anaiptol nenorės ieškoti kitko – ir bus teisybė, kad ieško vien tik Dievo karalystės“.

Argi tai ne šventa gudrybė leisti mūsų dėmesingam smalsumui laisvai nerti į skaitomo teksto gelmę, kurioje glūdi mūsų išganymo ištakos? Kai toje gelmėje mūsų protas taps sudievintu, mintys prisipildys dėkingumu Biblijos Autoriui, o širdį pripildys Jo meilė. O kai tapatinsimės su Tuo, ką mylime, kaskart džiugiau tarnausime Tam, kurį mylime.