2020 06 13

Jūratė Tamulytė-Jagminienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Nenurimstantis suvalkietis. Knygnešio, pedagogo, publicisto V. Palukaičio istorija

Pixabay.com nuotrauka

Šiais metais minime žymaus Lietuvos pedagogo, varpininko, knygnešio, publicisto, lietuvybės žadintojo, visuomenės veikėjo Vinco Palukaičio (1855–1932) 165-ąsias gimimo metines.

Garsioji Alma Mater

V. Palukaitis gimė 1855 m. gruodžio 14 d. Skindeliškės kaime, Antanavo valsčiuje, Marijampolės apskrityje ūkininkų šeimoje. Pradinį mokslą įgijo iš vyresniojo brolio. Mokyklą pradėjo lankyti gana vėlai – jau būdamas šešiolikos metų. 1877 m. baigė garsiąją Veiverių mokytojų seminariją, veikusiąją nuo XIX a. antrosios pusės iki Pirmojo pasaulinio karo ir tuo metu tapusią svarbiausiu naujosios lietuvių inteligentijos centru.

Įdomu tai, kad mokytojų seminarijoje tarp daugybės dėstomų dalykų ypač daug dėmesio buvo skiriama muzikiniam ugdymui – net šešios septynios pamokos per savaitę. Į seminariją buvo priimami tik muzikinę klausą turintys jaunuoliai. Daugeliui buvusių auklėtinių muzikinis išsilavinimas tolesnei jų pedagoginei karjerai turėjo ypatingą reikšmę. Veiveriečiai V. Palukaitis, broliai Juozas ir Antanas Vokietaičiai, Vincas Bacevičius, Kazys Lekeckas, Ksaveras Sakalauskas, Justinas Strimaitis, Karolis Grinkevičius, Juozas Geniušas, Antanas Kučingis ir kiti daug prisidėjo prie krašto muzikinio švietimo, rašė ir publikavo straipsnius teoriniais muzikinio ugdymo klausimais, leido vadovėlius, organizavo mokyklų ir suaugusiųjų chorus.

Slaptoji tarnyba tautai

Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, V. Palukaitis pradėjo mokytojauti Kapčiamiesčio pradinėje mokykloje. 1881 m. buvo perkeltas į Vilkaviškio pradinę mokyklą, kurioje dirbo vedėju net aštuoniolika metų iki 1899 m. V. Palukaitis buvo drąsus žmogus. Jis pirmasis išdrįso savo mokykloje mokyti vaikus lietuvių kalbos ir vienas pirmųjų tarp Vilkaviškio lietuvių žadino jų politinę sąmonę. V. Palukaitis ne kartą lankėsi Prūsijoje ir iš ten į Lietuvą gabeno draudžiamą literatūrą, tarp mokinių platino „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“ bei kitą draudžiamą spaudą. Aktyviai bendradarbiavo šių laikraščių leidyboje, buvo Vinco Kudirkos techninis padėjėjas ir bičiulis, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. Priklausė „Sietyno“ knygnešių organizacijai.

Už tokią veiklą V. Palukaitis ilgą laiką buvo sekamas žandarų, bet neįkliūdavo, nes gerai sugyveno su gubernijos mokyklų vadovybe. Tačiau prasidėjus „Sietyno“ knygnešių organizacijos narių suėmimams, žandarai krėtė ir V. Palukaičio namus, ir, deja, rado du atvirukus su Michailo Muravjovo karikatūromis. 1899 m. jis buvo suimtas, teistas, kalintas Marijampolės kalėjime. Bylos užbaigti įkalinimuB nepavyko, tačiau neteko mokytojo vietos. Kurį laiką vertėsi privačiomis pamokomis. Negaudamas darbo Suvalkijoje, V. Palukaitis persikėlė į Kėdainius.

Vincas Palukaitis 1855–1932. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka
V. Palukaitis. Rankraštis. Šauksmas, 1900. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka
Vincas Palukaitis. Vieversėlis. Varšuva, 1909. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka
V. Spraulis (V. Palukaitis). Daina 1905 metų. Varšuva, 1908. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotrauka

Režimo represijos

V. Palukaitis aktyviai dalyvavo Lietuvos mokytojų sąjungos kūrimosi veikloje. 1905 m. jis pirmininkavo pirmajam Lietuvių mokytojų suvažiavimui, kuriame buvo svarstomas vadovėlių mokykloms klausimas, išrinktas vadovėlių konkurso komitetas, į kurį įėjo Tomas Ferdinandas Žilinskas, Felicija Bortkevičienė ir Ona Pleirytė. Tais pačiais metais V. Palukaitis kalbėjo Didžiajame Vilniaus Seime lietuviškų mokyklų kūrimo klausimais. Aktyvus buvo ir 1907 metais Jono Basanavičiaus iniciatyva įkurtos Lietuvių mokslo draugijos narys. Bendradarbiaudamas „Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje Lietuvininkų“, „Viltyje“, „Mokykloje“, V. Palukaitis straipsnius, eilėraščius pasirašinėjo Ylos, Krivulės, Žmogaus, V. Spraulio ir kitais slapyvardžiais.

Tačiau V. Palukaitis nuolatos jautė, kad yra sekamas carinės valdžios, jam buvo uždrausta mokytojauti mokyklose. V. Palukaitis buvo priverstas palikti Lietuvą. Jis, kaip daugelis to meto lietuvių inteligentų, persikėlė gyventi į Varšuvą, kur dirbo buhalteriu vienoje iš Alfredo Nobelio įkurtų įmonių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Vieversėlis“ gimė Lenkijoje

Mokytojas V. Palukaitis Varšuvoje įsteigė lietuvių kalbos kursus, buvo vienas iš Lietuvių savišalpos draugijos organizatorių. Prie draugijos subūrė lietuvių chorą, o chorui vadovauti pakvietė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Nenurimstantis suvalkietis visą savo laisvalaikį leisdavo su lietuviais, rašė įkvepiančius eilėraščius ir dainas. 1909 m. savo lėšomis V. Palukaitis kartu su M. K. Čiurlioniu Varšuvoje išleido 23 dainų rinkinį „Vieversėlis“ – pirmą lietuviškų dainų rinkinėlį mokykloms. Iš šio rinkinio po visą Lietuvą pasklido Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir išpopuliarėjo kitos dainos: „Pulkim ant kelių“, „Aš padainuosiu dainų dainelę“, „Šaltyšius“. 1905 m. V. Palukaitis V. Spraulio slapyvardžiu parašė muziką ir žodžius dainai „Kilkim“, kuri 1908 m. buvo išspausdinta Varšuvoje atskiru leidinuku ir vadinosi „Daina 1905 metų“. Šis patriotinis kūrinys ypač populiarus buvo tarp jaunimo, dainuojamas kur tik daugiau susiburdavo lietuvių. Vienas iš aštuonių posmelių skamba taip:

Aukštaičiai, Žemaičiai  / Tik kilkim, kaip vienas: / Tvirti, stiprūs tapę, / Kaip ąržuols, kaip plienas / Prikelsim Tėvynę lengvai.

Gyvenant Varšuvoje, nepailstančiam mokytojui niekada netrūko veiklos – jis Lenkijos sostinėje organizavo lietuviškas pamaldas, subūrė daugiau nei 450 tikinčiųjų varšuviečių lietuvių parapiją – tai buvo tarsi nauja tautiečių bendravimo forma, nublokštų toli nuo gimtųjų namų, nuo Lietuvos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Varšuvą užėmus vokiečių kariuomenei, V. Palukaitis pasitraukė iš Lenkijos ir grįžo į Vilnių, kur dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Laikinojoje sostinėje

1920 m. V. Palukaitis apsigyveno Kaune ir tęsė pedagoginę veiklą. Dvejus metus mokytojavo Vaišvydavos pradinėje mokykloje. Vėliau Lietuvos švietimo ministerija skyrė jam Kauno miesto ir apskrities pradinių mokyklų instruktoriaus, kiek vėliau inspektoriaus pareigas. Šios pareigos buvo sunkios ir atsakingos. Reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais, metodiniais leidiniais, skirtais mokytojų darbui, ir kt. Ir visą tą darbą jis dirbo su dideliu atsidavimu ir atsakomybe.

V. Palukaitis rado laiko ir visuomeninei veiklai – buvo Šaulių sąjungos Kauno skyriaus kontrolės komisijos narys.

Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga už nuopelnus Lietuvai vyriausybė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais apdovanojo daug garbingų žmonių. Tarp apdovanotųjų buvo ir garsus pedagogas, mokytojų sąjungos narys V. Palukaitis.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomas V. Palukaičio istorinis palikimas: dokumentai, rankraščiai, dainų sąsiuviniai, leidiniai ir kt.

Iškilus Suvalkijos sūnus V. Palukaitis pačiais sunkiausiais Lietuvai istoriniais periodais drąsiai nešė lietuvišką žodį ir dvasią, žadino politinę sąmonę, kėlė tautinį sąmoningumą ne tik tarp vilkaviškiečių, bet ir visos Lietuvos.

Teksto autorė yra Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė