Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Neokatechumenatas – bendruomenė norintiems išgyventi Krikšto slėpinį

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat“ 2021 m. birželio mėn. (136) numerio

Neokatechumeninis kelias gimė Ispanijos periferijose prieš daugiau nei 40 metų. Šis Kelias, iš lūšnynų persikėlęs į parapijas ir pasklidęs visame pasaulyje, tapo puikia galimybe tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams išgyventi savo Krikšto slėpinį ne studijuojant sausus teologinius traktatus, bet įsileidžiant į sielos gilumą Dievo žodį, įsijungiant į gyvą liturgiją ir brolių bendruomenę. Tai tarsi vėlyvas katechumenato, kurį turėtume pereiti prieš Krikštą, išgyvenimas.

Kelio veiksmingumą liudija gausūs vaisiai: daugybė nuo santuokos subyrėjimo išgelbėtų šeimų ar per bendruomenę atradusių susitaikymą, daugybė vaikų, kurie be tėvų tikėjimo šviesos būtų pasmerkti negimti, daug nusidėjėlių, patyrusių atsivertimą ir atleidžiančią Kristaus Meilę, daug pašaukimų į vienuolinį gyvenimą ir kunigystę, daug kunigų, nuo formalaus tikėjimo atsigręžusių į gyvą Kristų.

Šių metų vasarį popiežius Pranciškus šimtus Neokatechumeninio kelio šeimų išsiuntė į misijas įvairiuose pasaulio kampeliuose, kur trūksta Šventosios Dvasios druskos ir šviesos.

Neokatechumenato įkūrėjas Francisco (Kiko) Argüello gimė 1939 m. turtingų ispanų šeimoje Madride. Talentingas tapytojas, matydamas didžiulį nesutapimą tarp išpažįstamos katalikybės reikalavimų ir kasdienės praktikos, patyrė tikėjimo krizę. Nevilties akimirką Kiko maldavo Dievo gailestingumo. 1959 m. jis patyrė asmeninį apreiškimą – Švenčiausioji Mergelė Marija prašė suburti krikščionišką bendruomenę, panašią į Šventąją Šeimą, kuri, šlovindama Dievą, gyventų nuolankiai ir paprastai, o kitą žmogų priimtų kaip Kristų.

Vėliau, atlikdamas karinę tarnybą Afrikoje, Kiko Argüello susipažino su pal. Karolio de Fuko (1859–1916) dvasingumu (Karolis de Fuko – prancūzų kunigas, vienuolis, gyvenęs tarp tuaregų genčių Alžyro apylinkėse; 1908–1909 m. jis Prancūzijoje įkūrė pasauliečių bendriją, kurios nariai skaitydavo Šventąjį Raštą ir stengėsi gyventi pagal Evangeliją). Grįžęs iš Afrikos Kiko pajuto – jei Kristus ateitų į žemę antrą kartą, tai norėtų jį rasti po kryžiumi, t. y. tarp vargšų. Kiko Argüello ryžosi jiems liudyti Kristų, gyvendamas pagal Karolio de Fuko formulę: tyloje, kontempliacijoje, paprastai būdamas tarp jų. Kiko apsigyveno Palomero vargšų kvartale. Jo pagalbininke ir bendradarbe tapo Carmen Hernández, su kuria jis susipažino po karinės tarnybos.

Kiko Argüello, 2017 m. Johno Shino / Wikipedia.org nuotrauka

Chemijos absolventė ir teologijos magistrė Carmen priklausė „Villa Teresita“ bendruomenei, kurios tikslas – padėti rasti darbą buvusioms prostitutėms. Tuo metu ji padėjo ruoštis misionierių grupei, turinčiai vykti į Boliviją skelbti Gerosios Naujienos kasyklose dirbantiems vargšams. Carmen Hernández taip pat apsigyveno vargšų kvartale. 1962 m. Kiko, Carmen padedamas, įkūrė pirmąją bendruomenę: kaimynai rinkdavosi Kiko namuose, kur jis mokė juos katekizmo, jie kartu skaitė Šventąjį Raštą, giedojo giesmes. Ilgainiui lūšnyno gyventojai ėmė keistis: liovėsi vogti, mušti šeimos narius, pradėjo dirbti, ėmė patys išlaikyti šeimas, o vaikus leisti į mokyklą.

Madrido arkivyskupas Casimiro Morcilio ėmėsi globoti lūšnynų bendruomenę, paskyrė jai kunigą, kuris šventė su vargšais Eucharistiją ispanų kalba. Tai įvyko Vatikano II Susirinkimo metu, kai liturgija dar nebuvo švenčiama gimtąja kalba. Tad iš neišsilavinusių žmonių, elgetų, buvusių kalinių ir prostitučių susikūrė krikščioniška bendruomenė, kurios ryškiausias ženklas buvo meilė Nukryžiuotajam Kristui. Per daugiau nei 50 metų šis Kelias paplito daugiau kaip 105 šalyse, 800 vyskupijų, 6270 parapijų. Šiuo metu gyvuoja apie 21 300 bendruomenių; apie 1670 šeimų yra išvykusios į misijas, pasaulyje veikia 123 neokatechumenams priklausančios „Redemptoris Mater“ seminarijos, rengiančios kunigus misijų darbui.

Neokatechumenato Eucharistijos liturgija Italijoje. Quodvultdeus / Wikipedia.org nuotrauka

Neokatechumenato bendruomenės gimsta parapijose po įvadinių katechezių. Žmonės, susibūrę drauge, kartu pradeda savo tikėjimo kelionę. Tai nėra Biblijos studijų būrelis ar bendraminčių maldos grupelė, o kažkas daugiau. Bendruomenę sudaro patys įvairiausi žmonės: išsilavinę ir nelabai, jauni ir seni, šeimos ir vieniši. Bendruomenėje visada atsiranda brolių ar sesių, kuriuos sunku priimti. Tačiau per brolius kaip veidrodį, per Dievo žodį, kuris Kelyje gausiai apmąstomas, per Eucharistijas ir mėnesio susitikimus bendruomenės nariai geriau pažįsta save, pamato, kad iki tikros krikščionybės ir broliškos meilės dar toli.

Kelyje esančiam žmogui per liturgiją, Dievo žodį, įvairius bendruomenės etapus po truputį auga tikėjimas. Neokatechumenato bendruomenės kartą per savaitę švenčia Žodžio, Eucharistijos liturgijas, per adventą ir gavėnią – ir atgailos liturgiją. Neokatechumenato Eucharistijos liturgija skiriasi nuo įprastos. Ji vyksta šeštadienį vakare. Po išgirstų skaitinių būna žodžio aidas, keli broliai ar sesės gali pasisakyti, kaip į jų gyvenimus atskambėjo išgirstas Dievo žodis. Broliai ir sesės sėdi aplink Eucharistijos stalą, niekas čia nesijaučia svetimas ar nereikalingas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Duona kepama vieno iš narių namuose – disko pavidalo, minkšta, stora, kad kiekvienas ją galėtų valgyti tikrąja to žodžio prasme. Vyną geria visi iš vienos didelės dvylikabriaunės taurės. Tai atliepas į Vatikano II Susirinkimo siekį atgaivinti liturginius ženklus. Ramybės palinkėjimas yra perkeliamas prieš Aukos liturgiją, ramybės linkima šventu pabučiavimu – priglaudžiant skruostą prie skruosto. Tai labai senas pirmųjų krikščionių liturgijos ženklas.

Nuo 1989 m. šis Kelias gyvuoja ir Lietuvoje. Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Klaipėdos, Telšių vyskupijų parapijose veikia apie 20 bendruomenių, kurios gilinasi į Dievo žodį, kartu švenčia Eucharistijos ir Atgailos liturgijas, padeda parapijų klebonams misijų ir pastoracijos darbuose.