2021 12 08

Neringa Petrauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Nepageidauta sovietmečio dailė: kaip menininkai priešinosi režimui?

Stasys Ušinskas (1905–1974), „Alegorinio pano darbo tema projektas“ (iki 1960 m.). „Tartle“ archyvo nuotrauka

Prisimindami tėvų ar senelių namuose, įstaigų koridoriuose ar didžiųjų gamyklų salėse matytus sovietinio laikotarpio meno kūrinius, dažnai susidarome klaidingą įspūdį, kad to meto dailėje egzistavo tik socrealistiniai paveikslai ar kombinato „Dailė“ masiškai tiražuotos tautiniais rūbais aprengtų lietuvaičių statulėlės.

Gal todėl daugumos atmintyje, kai kalbame apie šio laikotarpio dailę, išlikę realistiniuose paveiksluose užfiksuoti bulviakasiai, javapjūtės, kulkosvaidininkai, sovietiniai partizanai, traktorininkai, herojiškais pasakojimais šlovinantys sovietinės santvarkos pasiekimus.

Sovietmečiu buvo tapomi ne vien kolūkiečiai. Kodėl to nematėme?

Tokius meno kūrinius buvome įpratę matyti todėl, kad iš jų autorių sovietmečiu reikalauta aiškaus socialistinio turinio, kita vertus, matyt, stengtasi dailės nepadaryti visiškai atstumiančios okupuotų valstybių publikai.

„Palikta šiek tiek autonomiškumo, leidžiant naudoti etninius motyvus. Taigi dailė turėjo būti „socialistinė pagal turinį ir tautinė pagal formą“, o mes – tauta, bet ne savarankiška valstybė. Tačiau būta ir drąsios sovietiniam oficiozui nepaklūstančios kūrybos“, – pasakoja parodos „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ kuratorės, dailės istorikės Dovilė Barcytė ir dr. Ieva Burbaitė.

Jos kviečia susipažinti su abstrakčiosios dailės kūriniais, kurie tuo metu buvo netoleruojami ir vertinti kaip galima maišto prieš sistemą forma. Kelios puikios tuo laikotarpiu sukurtos abstrakcijos rodomos ir minėtoje Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ parodoje. 

„Atrodo, kad sovietų valdžiai gerokai pavojingesnės turėjo būti figūrinės kompozicijos, savo turiniu galinčios gana aiškiai ar bent jau simboliškai parodyti nepasitenkinimą esama padėtimi, tačiau būtent abstraktaus meno neleista eksponuoti oficialiose parodose iki pat 9-ojo dešimtmečio vidurio. Tai buvo vertinama kaip ideologiškai tuščia dailė, neperteikianti socialistinio turinio. Antra – tokia stilistika buvo vertinama kaip „supuvusių Vakarų“ atributas. Vis dėlto sovietmečiu Lietuvoje buvo kuriamos abstrakcijos. Pirmieji darbai sukurti 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Deja, anuomet juos vargiai buvo galima išvysti parodose“, – pastebi D. Barcytė.

Kazė Zimblytė (1933–1999), „Rausvas“ (1982 m.). „Tartle“ archyvo nuotrauka
Vladislovas Žilius (1939–2012), „Opartinė kompozicija“ (1969 m.). „Tartle“ archyvo nuotrauka

Abstrakcija gimė sekant Vakarų tendencijas, o priemones kartais diktavo ir nepriteklius  

„Tartle“ parodoje eksponuojama vienos pirmųjų abstrakčiosios dailės kūrėjų Lietuvoje Kazės Zimblytės koliažas „Rausvas“ (1982 m.).

„Šis darbas daugeliui gali atrodyti kiek keistokai dėl pasirinktų medžiagų – grubios tekstūros drobės ar gofruoto kartono. Vakaruose tuo metu tokios raiškos priemonės jau nieko nestebino, akivaizdu, kad menininkė sekė Vakarų meno tendencijas. Tiesa, medžiagų pasirinkimą galėjo nulemti ir kita priežastis – tuo metu veikiančios sistemos apribojimai įsigyti tapybai reikalingas priemones“, – pasakoja I. Burbaitė.

Baigusi tekstilės studijas K. Zimblytė neturėjo galimybės pretenduoti į Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijos nariams prieinamas medžiagas. Todėl menininkė paveikslus dažnai kūrė koliažo technika, kompozicijoms panaudodama apirusius audinius, odą, foliją, popieriaus juostas ir kitas medžiagas, kūrinių paviršius mėgo purkšti nitroemaliniais dažais ar dengti metalo atspalvį suteikiančiais radiatorių dažų milteliais.

Parodos „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ kuratorės, dailės istorikės Dovilė Barcytė (kairėje) ir dr. Ieva Burbaitė. Vadimo Šamkovo nuotrauka

Užvertos parodų salių durys, atleidimai iš darbo – tramdant maištaujančius kūrėjus 

Pasirinkusi kurti abstrakčiąją dailę, kuri sovietinės valdžios laikyta ydinga, tuščia ir apolitiška, viena pirmųjų šios srities pradininkių Lietuvoje K. Zimblytė negalėjo eksponuoti savo darbų oficialiose parodose. Vis dėlto, kaip ir kitų sovietiniam režimui neįtikusių menininkų atveju, su jos kūryba buvo galima susipažinti nuošalesnėse vietose, dailininkės darbai būdavo rodomi privačioje bendraminčių aplinkoje. 

I. Burbaitė primena įdomią istoriją: „Bandant apeiti sovietinio oficiozo reikalavimus 1968-aisiais Kazės Zimblytės abstrakcijų paroda buvo atidaryta Vilniaus „Vagos“ leidyklos posėdžių salėje. Renginys sulaukė didelio dailininkų susidomėjimo, tad nenuostabu, kad jo organizatoriai pateko valdžios nemalonėn, o paroda po dviejų dienų buvo uždaryta. „Vagos“ leidyklai nurodyta ateityje parodas rengti tik su tuometinės Kultūros ministerijos leidimu.“ 

Neformaliose parodų erdvėse savo ankstyvąsias abstrakcijas eksponavo ir Vladislovas Žilius, kurio profesinė veikla ir gyvenimo istorija yra įdomus pavyzdys, kad net ne turinys, o pati kūrinio stilistika, šiuo atveju – abstrakcija, galėjo tapti maištu prieš sovietinę sistemą. Dėl savo kūrybos ir pareikšto ketinimo išvykti iš sovietinės Lietuvos jis buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos ir atleistas iš darbo.

1976 m. V. Žilius vis dėlto gavo leidimą emigruoti į Vakarus, vėliau „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ buvo publikuotas jo laiškas Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuriame dailininkas drąsiai išsakė tokio pasirinkimo priežastis: „Visas mano kūrybinis darbas nuo 1965 m. iki šios dienos oficialių valdžios atstovų yra vertinamas kaip „formalizmas“, neatitinkąs taip vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimų. Ir dėl to man pastoviai yra taikoma moralinė ir materialinė diskriminacija, man draudžiama eksponuoti savo paveikslus oficialiose parodose Lietuvoje ir kitur.“ 

„Tai bene vienintelis viešai publikuotas XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijos šaltinis, kuriame protestas reiškiamas tiesiai, ne simboliškai, skirtas jis ne savo bendraminčių ratui, o sovietinės valdžios struktūrai – komunistų partijai“, – dalinasi „Tartle“ eksponuojamos tam laikotarpiui dedikuotos parodos kuratorė.

Paroda „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Andriaus Stepankevičiaus nuotrauka
Paroda „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Andriaus Stepankevičiaus nuotrauka
Paroda „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Andriaus Stepankevičiaus nuotrauka

Nepraėjo cenzūros, nes ironizavo oficiozo reikalavimus 

Tarpukario dailininkams modernistams po karo teko taikytis prie naujų reikalavimų ne tik kūrinio turiniui, kuriam, matyt, pritarė nedaugelis, bet ir formai. Lietuviškajai dailės mokyklai buvo būdingos modernistinės, o ne realistinės tendencijos, taigi persiorientuoti nebuvo paprasta. 

Dailės istorikė D. Barcytė pasakoja, kad Stasys Ušinskas po karo koncentravosi į pedagoginį darbą ir taikomąją dailę, kuriai nebuvo keliami tokie griežti reikalavimai kaip prestižine sritimi laikomai tapybai: „Šiame kontekste įdomus pavyzdys jo „Alegorinio pano darbo tema projektas“ (iki 1960 m.). Dailininkas čia tiesiogiai įvykdo oficiozo reikalavimus, naiviai ir, labai tikėtina – ironiškai pavaizduodamas naująją socialistinę Lietuvą. Kūrinys – socialistinis pagal turinį ir tautinis pagal formą, bet akivaizdu, kad sovietinės cenzūros nebūtų perėjęs tiek dėl nenuoširdumo ar dirbtinumo, tiek dėl per daug modernios, tarpukario dailės tendencijas primenančios stilistikos.“

Tai, ko iš tiesų reikalavo sovietinis oficiozas kalbant apie kolūkio gyvenimą, galima pamatyti parodoje eksponuojamame Piotro Sergijevičiaus paveiksle „Traktorininkų pietūs“ (1957 m.).

Petras Sergijevičius (1900–1984), „Traktorininkų pietūs“ (1957 m.). „Tartle“ archyvo nuotrauka
Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), „Krikščionių brolių noviciato Naragansete“ (Rod Ailandas, JAV) vitražų eskizai (1959 m.). „Tartle“ archyvo nuotrauka

Išeivijoje sovietmečiu kuriantys Lietuvos menininkai puoselėjo sakralinį meną

Pasak D. Barcytės, tai, ką sovietmečiu kūrė Lietuvoje ir išeivijoje Vakaruose gyvenantys dailininkai, žinoma, skyrėsi: „Režimas Lietuvoje likusiems menininkams draudė religinę tematiką, o Vakaruose išeivijos lietuvių kuriamas sakralinis menas sulaukė bene didžiausio pripažinimo. Jis jungė tiek religingumą, tiek tėvynės nostalgiją ir kartu naujas tarpukario lietuviškojo modernizmo stilistikos interpretacijas.“

Menotyrininkė pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo į Jungtines Amerikos Valstijas atvykę menininkai dažnai gaudavo užsakymų, susijusių su lietuvių bendruomenėmis, kurias paprastai vienijo bažnytinė parapija.

„Ryškiausia sakralinio meno šaka tarp lietuvių kūrėjų buvo vitražai. Bene dėl jų ir garsiausi mūsų išeivijos dailininkai“, – sako „Tartle“ parodos kuratorė. 

Parodoje eksponuojama tarpukario Lietuvos dailės žvaigždės, sėkmingai savo kūrybinę veiklą tęsusio ir po karo – Vytauto Kazimiero Jonyno – 1959 m. sukurti vitražų eskizai Krikščionių brolių noviciatui Naragansete (Rod Ailandas, JAV). Bažnytiniu menu užsiiminėjo net ir garsusis mūsų oparto dailininkas Kazys Varnelis. 

Sakralinio meno užsakymų gausa skatino Lietuvos dailininkus steigti bažnytinio meno studijas. Bene sėkmingiausiai veikė Niujorke įkurta Jonyno dirbtuvė. 

Įdomu tai, kad lietuvių sakralinė kūryba turi nemažai stilistinių bendrumų – tai ir tarpukario modernistinės mokyklos įtaka, ir, matyt, tautinis skonis. Šiame kontekste taikliai skamba Marcelijaus Martinaičio citata, kad Jėzaus „veidas įgyja įvairių rasių, kultūrų ir epochų bruožų. Šiandien turėtume patirti nenusakomą jausmą, žinodami, kad šventovėse kitų tautų tikinčiuosius jau laimina ir lietuviškas Kristus“.

Paroda veiks iki 2022 m. gegužės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien