Nepaklusti logikai, arba Apie maišto meną

Šis Evelinos Zenkutės tekstas laimėjo antrą vietą „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022 dalyvių be magistro laipsnio grupėje.

Penketas į pučiamuosius instrumentus įsikibusių kariškai vilkinčių vyručių, už kurių nugarų – plakatas, plazdančios vėliavos ir įtvirtinimai iš smėlio maišų, Odesos centre žvaliai groja Bobby McFerrin „Don’t Worry, Be Happy“. Budi prie savųjų Termopilų. Dainomis kaip sirenos vilioja. Plaukia plaučių raudos. Cykiai, cykiai Nemunėlis teka. Ateisiantiesiems – pasisveikinimas. Juk mandagūs, išauklėti. Reikės, ranką paspaus.

///

Nebepamenu, ką tuo metu mylėjau, bet puikiai žinau, – į pirmą solo kelionę Kyjivan 2015 m. išvykau su perfotografuotais sostinės žemėlapio punktyrais, kurių tarpelius turėjau užpildyti savimi, atsispausdintais metro linijų paveiksliukais, į kurių kompoziciją privalėjo įsipaišyti ir mano fizionomija, bet be mobiliojo telefono įkroviklio. Netoli oro uosto reikėjo rasti troleibuso, vežančio artimiausio metro link, stotelę. Dulkėtu keliuku, tempdama lagaminą, ėjau, kol supratau, kad virš galvos nematau laidų linijų. Apsisukau. Dar prieš kelionę sulaukiau klausimų – ko tau ten vienai, o į Luhanską su Donecku nenori, ar ne baisu dabar tame Kyjive. Maištavau prieš juos, prieš save, prieš brošiūrines saulėtas pietų aukštumas ir platumas, pačią saulę, horizontų romantiką su rasotomis taurėmis, taurųjį kolektyvizmą, nesavarankiškumą, kiškišką baimę. Kabučių karūna sveria.

Dešimta karo Ukrainoje diena. Anot pasaulio ir vietos žiniasklaidos, vienuolikmetis berniukas iš Zaporožės miesto vienas kirto Ukrainos ir Slovakijos sieną. Mama, negalėdami palikti tėvynės dėl slaugomos neįgalios motinos, vaiką išsiuntė pas giminaičius kaimyninėje šalyje. Plastikinis maišelis, pasas ir ant rankos užrašytas telefonas. Ne mobilusis, kad ir be įkroviklio. Ant rankos užrašytas numeris. Slovakijos policininkai sakė, kad berniukas šypsojosi. Tuo metu okupantų siaubiamą Ukrainą jau buvo palikę apie 1,5 mln. žmonių. Sako, kelionėse sužinai ir apie save, ir apie kitus. Krenta kaukės, kaukia krisdamos. Kulkos kryptis nurodo tavąją. Kažkur priešingai ar bent į šoną. Tada „išvykti“ susilygiuoja su „likti“. Ir viena, ir kita turi infliacijai nepavaldžią kainą.

///

Kaip sunku, nors ir suvokiant – į gera visa tai, atsisveikinti su apdriskusiais daikteliais, sunešiotomis svajonėmis, išaugtais žmonėmis ar net su jų prisiminimais. Laikaisi įsikibęs, paklusęs melancholijos ir sentimentų bejėgystei.

Kažkurią naktį sapnavau moterį. Veido nebepamenu, rodos, vidutinio amžiaus. Nors neturėjo jokių išorinių skiriamųjų ženklų, žinojau, kaip žinoma sapnuose, – ukrainietė. Ji man kalbėjo: visą gyvenimą grojau kanklėmis; šiandien jas sudeginau; slėptuvėje šildymo neturime.

///

Feisbuke žiūriu ruso, prieš aštuonerius su puse metų palikusio tėvynę, vaizdo įrašą. Jaunas vaikinas sako: mes griauname viską, prie ko prisiliečiame, dauguma žmonių yra agresyvios beždžionės, galinčios žudyti dėl idėjos, aš atsižegnoju nuo šios šalies visomis savo jėgomis, bėgu nuo jos, o ji mane, suka, pasiveja. Nežino, kaip atsiprašyti ukrainiečių. Pasiduoda. Tankų gerumas nesustabdo, apgailestauja verkdamas. Aš irgi bėgu. Ne vienerius metus bandau sprukti nuo seniau taip adoruotos ironijos, to, rodos, gležno ir apgaulingo daigelio, galinčio virsti cinizmu. Bet ji, kaip ir kažką nuvylusi rodina, jei šiek tiek ir paleidžia, netrukus gyvybingais ūgliais vėl ima vytis aplink kojas. „Stiprinsime saugumo architektūrą.“ Nežinau, menas tai, užkalbėjimas ar magija, bet mano rankos kyla į viršų. Kol pasaulio politikai persikvalifikuoja profesiniame kelyje, ironija, tik šįkart rafinuota, pasiveja, stabteli prie ribojančio stiklo, papučia kažką, kas turėtų būti iš giliai, gal net pačios sielos, bet paviršius tepasidengia drungna migla.

Kol stiprintojai stiprina, Ukrainos architektūra – gyvenamieji namai, ligoninės, teatrai, muziejai, universitetai, cerkvės – naikinama iš tikrųjų. 2018 m. viešėdama Lvive užhipnotizuota klausiausi Armėnų katedros choro giesmių. Išnešė Kristų iš ten su visu kryžiumi. Iš pradžių karo, maišto, ginklų menas, tada ir sūnus sugrįš. Paminklai ir paveldo pastatai bandomi apsaugoti kamšant, dangstant, izoliuojant. Mamos žiemą taip apmuturiuoja vaikus ir išleidžia į lauką žaisti. Nusisuks galvą ar ne. Bijo, bet paleidžia. Iš ilgas dienas besitęsusios Mariupolio blokados pabėgusi moteris galiausiai pateko į Lietuvą. Ant kelių pasisodinusi nedidelį vaiką, moteris pasakoja, ką išgyveno rūsyje. Ant jos kepurės įspausta „Future“. Ateitis. Tos turėsimos atstatyti tikrosios saugumo ir tikrosios architektūros.

///

Basčiausi Kyjivo Motinos Tėvynės paminklo papėdėje. Šaltos didybės akivaizdoje sušildyti galėjo tik cigaretės dūmas. Spragtelėjus žiebtuvėliu iš kažkur išdygo jaunas ukrainietis, apsirengęs karine uniforma. Čia negalima, sako. Aaa – numykiau ir išmečiau cigaretę į šiukšliadėžę. Po kurio laiko, paėjėjus toli, toli, jau, rodos, ten, kur galima, pabandžiau dar sykį. Pakeliu galvą – vėl jis. Juk sakiau, šypsosi. Antra cigaretė nuėjo perniek. Paklusau logikai, tokia tvarka.

Apie jį nežinau nieko – nei vardo, nei kurioje Ukrainos vietoje jis gyvena, nei kokia šeimyninė jo padėtis, avantiūrizmo ar bebaimiškumo laipsnis. Mačiau faktą. Vyrukas su degančia cigarete dantyse plikomis rankomis į šalikelę nunešė miną. Nepakluso logikai, tokia tvarka.

///

Į Lvivą, kaip minėjau, 2018-aisiais skridau dar tikėdama menu kaip didele jėga. Galinčia griauti prasmingai. Vakarų Europos miestams, priklausantiems, pasirodo, lemiamam sąrašėliui, nenusileidžiančiame paveiksliuke iškilmingų pastatų, triukšmingų skverų, grafičių, fotogeniškų instagraminių kavinių jau nebepakako. Blaškiausi po Lvivą galvodama, kad po lėkštės šukučių ir į šiuolaikinio meno galeriją ar teatrą norėtųsi. Ypač į teatrą. Ypač į postdraminį. Nes toks jis – prieš kanoną, prieš tradicinę dramaturgiją, prieš perdėtą teatrališkumą – mažiau praeitis, daugiau gyvenimas. Kovojantis ir pulsuojantis. Ant popieriaus. Kaip alga. Iš bruto ir neto skirtumo šukučių nenusipirksi. Nenusipirksi ir duonos. Nieko nenusipirksi. Ginkdie, neneigiu meno, neabejoju ir jo reikšme, reikalingumu. Jis primena, polemizuoja, įspėja, apibendrina, stiprina dvasią, palaiko. Bado akis ir susiuva žaizdas. Bet iš tikrųjų nei bado, nei pjauna. Tik atkartoja ar imituoja. Ir nesustabdo darbo tų, kurie sustabdo širdies darbą.

Ukrainietis Serhiy į kameras pasakoja, kaip neteko bandžiusių evakuotis 18-mečio sūnaus, 9-metės dukros ir žmonos, su kuria praleido 23-ejus metus. Kad žuvo vaikai, vyras sužino tviteryje, pamatęs jų kūnų nuotrauką. Žmoną nesėkmingai bandyta gaivinti ligoninėje. Serhiy kalba ramiai, be emocijų, kone mašinaliai, rodo kulkų skrydžio trajektorijas, kruviną vaiko kuprinę. Sako, reikės įrodymams. Sako, pinigų nereikia. Gali būti, kad ateityje ši tragedija viena ar kita meno forma bus įamžinta. Toks dėsnis. Jis ir gražus, ir reikalingas. Tik žvėrys nestato nei metaforinių, nei fizinių paminklų. Ir taip dar sykį bus paklūsta ir pasiduota gyvenimui. Nežinau, kokių praktinių patarimų brangiausių žmonių netekusiam ukrainiečiui turėtų J. P. Sartre’as, A. Camus, kiti. Absurdo komponentas čia išreikštas su kaupu. O ta kita pusė? Kai ukrainiečiai atsisveikina su savo herojais, karstus lydi liaudies daina. „Пливе кача по Тисині“. Tisos upe plaukia antis. Ir kažkas, kas lieka, sėdės ant kranto, stebės tėkmę. Bus žemė. Bus žolė. Žemė kels žolę, žolė – rasą. Taip iki bernužėlio, iki begalybės. Tada atgal accelerando, į pirmapradę būseną, į sudainuotų dainelių sumą. Ir tai bus tylus maištas. Maišto procesas.

///

Jei jau apie meną, tada ir apie grožį. F. Dostojevskis šia tema turėjo ką pasakyti. Grožiu gelbėtoju, tik sukantinus, prisiminus tą „grožis – tai moralinio gėrio simbolis“, norėjosi tikėti ir man. Tikiu juo ir dabar. Bet ne kaip gelbėtoju – joks pasaulio gerumas, kilnūs ketinimai, maldos, nesustabdė nė vieno žmonijos istorijos bepročio, netapo skydu, neapsuko jau iššautos kulkos. Tikiu panelės Viktorijos navigacijos tikslumu. Tik visa tai vėliau, po to, kas seka nuolankiai susitaikius, kai grožis neišgelbsti pasaulio.

Šiandien norisi daugiau praktikos, ne teorijos. Kai tituluotos ukrainiečių gražuolės užsiriša skareles ir stoja prie puodų ar ima ginklus į rankas, sparnuotos frazės – tik popieriaus šiurenimas vėjyje. Ir gražios jos, gražus ir tas pagyvenęs žmogus su protezais vietoj kojų, gražūs gyvenimą bepradedantys studentai bei vyrai, išlydėję žmonas su vaikais už sienos. Gražūs, nes geri, nes tiki, nes kovoja prieš beprotybę ir cinizmą.

///

Atspalviai, pozicijos, situacijos, niuansai, detalės, interpretacijos. Dalykų daugialypumas, nevienareikšmiškumas, pliuralizmas, kampai, kampeliai, kampelyčiai. Ir viename jų daugelis mūsų. Užspęsti, pasidavę, susipainioję.

Dabar, nors puikiai suprantu, tokios būsenos nėra amžinos, viskas daug paprasčiau. Yra geras ir yra blogas. Yra bailys ir yra drąsus. Yra protingas ir yra kvailas. Yra bejausmins ir yra empatiškas. Yra žodis ir tas, kuris jo nesilaiko. Yra veiksmas ir yra atoveiksmis.

///

Būdama Lvive užsukau ten, kur neužsukti neįmanoma. Į aludę, pavadintą „Pravda“. Antrame aukšte triukšmavo pučiamųjų grupė, lankytojų kompanijos keitė viena kitą, žmonės energingi, gražūs, linksmi. Gėriau alų „Putin Huilo“. Paragavau ir „Obama Hope“. Grįžau prie „Putin Huilo“. Svaigau nuo pasipriešinimo.

Šiandien minėta alaus darykla persikvalifikavo. Ne į madingą architektūros projektų kūrimo agentūrą. Ta pačia spalvinga „Putin Huilo“ etikete apklijuoti buteliai virto Molotovo kokteiliais, skriejančiais į okupantus. In vino veritus, pakeičiant substancijas.

///

Žodžiai, žodžiai, žodžiai, sakė Hamletas. Ir savo pasidavimu, nors ir gerais ketinimais grįstu, galiu tik atitarti jiems.

Veiksmai, veiksmai, veiksmai, sakė besiginantieji. Ir kai galiausiai kulkos triukšmą kelt nustos, po to ateis tyla.