Nepamiršk manęs, Dieve

Dievas stovi prie mano vienatvės ir kalbina. Ir aš stoviu savo vienatvėje ir kreipiuosi į Dievą, kalbinu Jį, nenorėdama, kad Jis pasitrauktų. Nenueik nuo manęs, Dieve, nes aš pati dažnai pasitraukiu nuo tavęs, nueinu neatsigręždama. Neatsigręžiu, nes bijau sutikti Dievo žvilgsnį. Dėl savo kaltės panyru į vienatvę. Vienatvėje turiu laiko pagalvoti ir tada atsigręžiu į Dievą. Tačiau mano žvilgsnis yra atbukęs, aš Dievo nebematau arba neatpažįstu. Ir tada man pasirodo, kad Dievas mane apleido ir pamiršo mane.

Nepamiršk manęs, Dieve, nors aš pasislėpiau nuo Tavo žvilgsnio. Tik Tavo akivaizdoje aš randu ramybę. Kai pasitraukiu, nuo Tavęs Viešpatie, Tu nepasitrauk, nes pagalvosiu, kad mane užmiršai. Neužmiršk manęs, Dieve, nes aš išnyksiu.

Pakviesk, Dieve, mane į savo pasaulį, nes žemės pasiūlymai neatsako nė į vieną mano širdies klausimą, neatsako į mano širdies nerimą. Tik slapta tikiuosi – kai aš nusigręžiu, Dievas į mane atsigręžia. Kai einu tolyn nuo Dievo, slapčiomis tikiuosi, kad Jis mane pasivys. Ir kai negalvoju apie Dievą, viliuosi, kad Jis manęs neužmirš. Kai negalvoju apie Dievą, Jis prisimena mane ir apsupa savo malone. Kiekviena aplankyta Dievo malonė sako, kad Jis manęs nepamiršo. Dievas kviečia į susitikimą netgi tada, kai galvoju tik apie savo reikalus.

Kai pasaulis atitolino mane nuo Dievo, tikiu, kad tarp daugelio pasirinktų kelių, vienas bus vedantis pas Dievą. Ieškau ženklų, galinčių patvirtinti, kad Dievas manęs nepamiršo. Ir tai suprantu tada, kai vis iš naujo ir iš naujo kvėpteliu oro, kai aplanko mane mylimieji, kai prieš akis iškyla vaizdas, atveriantis mano širdies slėpinius, kai surandu pasiklydusią mintį apie Dievo apsilankymą. Jis atėjo, nors buvau Jį pamiršusi pakviesti. O mano širdis pasakė: kokia puota be Karaliaus. Dievas atsiliepia į mano viltį, pačią mažiausią – ta viltis niekada nepasitraukia iš mano širdies, kaip ir Dievas, mano dažnai užmirštas. Pasaulis, atsistojęs Dievo vietoje, atrodo juokingai ir apgailėtinai. Pati nežinau, kodėl jį renkuosi. Tikriausiai iš neišmanymo ir silpnumo. Bet kai pasaulis neatsako nei į mano klausimus, nei į širdies nerimą, einu ieškoti Dievo. Ieškodama atsakymų surandu Jį. Surandu pamirštą Dievą – viltis atvedė pas Jį.

Kai aplanko skausmas, liga, netektis, kai mintys pasimetusios ir negalinčios tapti žodžiais, aš klausiu Dievo, ar Jis manęs nepamiršo. Kiekvienas širdies suspaudimas kelia abejonių, ar Dievas yra šalia. Skausmas nevaldys mano širdies, kai ją valdyti atiduosiu Dievui. Dievas keliauja nuo širdies prie širdies ir nėra nė vienos, kurią Jis būtų aplenkęs, būtų užmiršęs. Dievas mus myli, todėl užmiršti negali. Argi kada nors aš esu užmiršusi mylimą žmogų? Mano skausmo gilumoje Viešpats Jėzus Kristus ateina su kryžiumi, ateina ir su mano kančia, Jis sako, kad manęs neapleido, neužmiršo, o įėmė mano skausmą su visu pasaulio skausmu, iškėlė jį ant kryžiaus ir perkeitė jį į mano nuopelnus. Viešpats Jėzus Kristus ant kryžiaus parodo, kad manęs Jis užmiršti negali, nes mirė dėl manęs, dėl kiekvieno iš mūsų. Jėzaus Kristaus kryžius yra ženklas, kad Dievas mūsų nepamiršo. Ar man neužtenka Viešpaties kryžiaus kaip įrodymo, kad Jis manęs niekada neužmirš?

Kartais prašau kokio nors ženklo iš Dievo, bet didžiausias ženklas yra Jo kryžius. Aš prašau Dievo ženklo, bet pati neparodau nė mažiausio krustelėjimo Dievo link. Dievas nori būti kalbinamas, nori, kad Jį prisiminčiau pirmiausia savo maldoje. Kasdienė malda yra kasdienis Dievo prisiminimas. Kai nepamirštu Dievo pagarbinti, tai būnu Dievo artumoje. Aš išsirenku Dievą iš daugybės pasaulio pasiūlymų. Dievas gali nieko neduoti, bet visada atiduoda save. Kaip atidavė save ant kryžiaus. Maldoje susivieniju su Dievu ir galiu Jo paprašyti, kad manęs neužmirštų. Kad rasčiau vietą Jo mintyje. Tikiuosi, kad bus man paskirta vieta Dievo karalystėje. Tikiuosi, kad nebus nė vienas užmirštas, kuris nors kartą atsiduso Dievui. Maldoje testovi prieš mane Viešpaties meilės kryžius ir Jo prisikėlimo tikrovė. Kodėl man trūksta Dievo meilės? Todėl, kad mano širdis uždaryta. Jeigu Viešpaties kryžius neatveria mano širdies, tai kas ją atvers?

Kai yra apėmęs skausmas, man atrodo, kad Dievas mane užmiršo, bet juk jaučiu viltį. Dievo suteikta viltis yra ženklas, kad Dievas pagalvojo apie mane. Niekas nestovi vietoje, mano viena mintis keičia kitą ir nors vienoje iš jų šmėsteli Dievo paveikslas. Aš sustoju prie šios minties, dėkoju Dievui, už tai, kad Jis įžengė į mano gyvenimą. Dėkojimas Dievui yra svarbi laiko, skirto Jam, dalis. Viliuosi, kad dėkingo žmogaus Dievas neužmirš. Kaip gali Dievas užmiršti, kai nuolat būnu dėkinga už Jo dovanas? Aš prisimenu Dievą, Dievas prisimena mane.

Mano geri darbai primena Dievui apie mane. Skleidžiamas gerumas yra vertinamas žmonių, bet dar labiau Dievo. Tik ir tada turiu neužmiršti, kad ir menkiausią gerumą įkvepia Dievas. Jeigu mano širdis pasiruošusi, aš sugebėsiu priimti tuos įkvėpimus. Visos mano gerumo apraiškos yra Dievo dėmesio man vaisiai. Jeigu pasijuntu padariusi gerą darbą, suprantu, kad Dievas manęs nepamiršo – Jis yra netoliese. Kai įpuolu į nuodėmę, Dievas kviečia mane Atgailos sakramento ir, kai sugebu gailėtis, suprantu, kad Dievas manęs nepamiršo – iš nuodėmės vaiko tampu Dievo vaiku – tai tikrasis Dievo artumas. Dievo artumą patiriu kasdien – tai patikinimas, kad Dievas manęs nepamiršo.

Bet vis nepamirštu kartoti: Dieve, nepamiršk manęs, kai nutols mano keliai nuo Tavęs, nepamiršk, kai kasdieninė rutina užgoš Tavo apsilankymus, nepamiršk, kai nuodėmė temdys Tavo veidą, nepamiršk, kai skausmo akimirką nuo Tavęs nusigręšiu. Būk, Dieve, su manimi tomis akimirkomis, kai nebematysiu vilties ir tada už savo nevilties leisk nepamiršti Tavo pažadų niekada manęs neapleisti. Ir tada neviltis bus nugalėta.