2020 06 04

Daina Opolskaitė

Metai

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Nepasotinamas tobulumo ilgesys. Rašytoją R. Šerelytę kalbina D. Opolskaitė

Rašytoja Renata Šerelytė. Leidyklos „Alma littera“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš literatūros mėnraščio „Metai“ (2020 m. Nr. 5–6)

„Kūryboje nieko svarbaus sakyti nereikia“, – teigia rašytoja RENATA ŠERELYTĖ, gegužės mėnesį švenčianti savo penkiasdešimtmetį.

Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė. Sukakties proga kalbamės apie kūrybos įkvėpius ir posūkius, rašytojo alkį tobulybei ir tiesiog gyvenimiškus atradimus.

Gausi kūrinių bibliografija rodo, kad esate produktyvi rašytoja, apdovanota ritmingai pulsuojančia kūrybine energija nuo pat pirmosios knygos pasirodymo prieš dvidešimt penkerius metus. Vos ne kas metai ar dveji Jūsų skaitytojai sulaukia naujos knygos, kartais net ne vienos. Ar rašymas, kūryba Jums yra gyvenimo būdas, natūralus prisipildymas ir išsipildymas?

Galėčiau teigti, kad literatūrinė veikla – ir skaitymas, ir rašymas – man iš tiesų yra išsipildymas ir prisipildymas, tačiau tai išsipildymas tik iš dalies. Gyvenimas juk toks daugialypis ir daugiasluoksnis!.. Todėl ir žodis „kūryba“ neturėtų reikšti tik literatūrinės veiklos. Jis apima ir kasdienybę, ir norus, kartais gal ir kvailus, ir discipliną, ir buities chaosą, ir nematomą akiai dvasinį brendimą. Kartais net nenujauti, kur tave ištiks kūryba. Gal virtuvėj prie puodo, gal amarus nuo rožės renkant. Gal netgi nirštant ir pykstant, nes kūryba nėra tik pozityvių intencijų šaltinis. Ir, žinoma, giliausią nusivylimo ir pavydo valandą – ir tada kūryba tave pildo, ir tada rizikuoji būti perpildytas, sudužti arba sutrūkti.

Gal kūrybą reikėtų traktuoti kaip ezoterinę praktiką – kalbėjimąsi su beveidėmis ir bevardėmis dievybėmis, tam tikrą bekūnio dvasingumo rūšį, bet tai taip neįdomu. Kūniškas dvasingumas daug labiau jaudina ir atveria daug platesnes sferas. Be to, jis toks trapus ir žmogiškas.

Gyvenimas – keistas ir pribloškiantis, jo nebūtina užrašinėti. Kartais svarbiau tiesiog gyventi, savo laikinumą, pasaulio laikinumą ir meno laikinumą suvokti ne kaip bausmę, o kaip malonę. Mano mylimas C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ pavaizdavo du menininkus, susitikusius dangaus prieangyje, – vienas iš jų buvo visiškai ramus ir jam net juoką kėlė tai, kad jo kūrinių žemėje jau niekas neprisimena, o antrasis su tuo negalėjo susitaikyti ir grįžo atgal, į pasaulį, kad primintų visiems apie save. Taigi, dėl kūrybos jis atsisakė dangaus.

O juk kūryba nėra dangus. Tai tik būdas išreikšti nepasotinamą tobulybės ilgesį, o kadangi tobulybės pasiekti neįmanoma, tai, vadinasi, mes ne tik visą laiką alkstame, bet ir išeiname alkani.

Pirmoji Jūsų novelių knyga „Žuvies darinėjimas“, pasirodžiusi 1995-aisiais, man, tuomet dar studentei, tapo reikšminga atsinaujinusios lietuvių novelės mokykla, daug kas tą debiutą netgi įvardijo kaip naujo etapo pradžią lietuvių literatūroje. O kokiomis akimis tuomet į savo pirmąją knygą žvelgė ateinanti į literatūrą jauna rašytoja Renata Šerelytė? Kokio būta suvokimo apie rašytojo kelią ir poziciją apskritai?

O, pirmoji mano knygelė… Neseniai ją pavarčiau, truputį nusistebėjau, kokia impulsyvi ir fragmentiška buvau… ir naivi, be abejo. Bet tas naivumas būtinas, ypač jaunam, tik ateinančiam rašytojui, ir visiškai nesvarbu, kad kokiam senam literatūros vilkui tas naivumas gali pasirodyti juokingas. Kaip ir susireikšminimas, įsivaizdavimas, kad esi unikalus, ypatingas, ir jau dabar kad dėsi, tai visiems nosį nušluostysi…

O geriausia ir prasmingiausia buvo tai, kad tada apie jokias rašytojo pozicijas, principus ir kelią apskritai negalvojau. Tiesiog džiugino rašymo laisvė, jaunystė, gyvenimo gaivališkumas, nevaržė nei literatūrinės įtakos, nei autoritetai, nei kūrybinės schemos, nei konjunktūra. Tada dar nemaniau, kad, anot Simone’os Weil, vaizduotė yra šėtono įrankis, o sąvoka „dvasingumas“ neretai tėra banalybę pateisinantis lozungas.

Jeigu kalbėtume apie literatūrą vaikams ir paaugliams – taip, šioje srityje tenka persijungti, pamiršti įmantrias metaforas (tai nereiškia, kad metaforos nereikalingos, jos tiesiog turi būti tikslios ir taupios), o svarbiausia pamiršti, kad esi protingas ir žymus.

Esate išbandžiusi daugybę skirtingų žanrų, nuo smulkiosios iki stambiosios prozos ir net poezijos, detektyvo ir esė. Man įdomu, kaip rašytojas gali taip transformuotis, keistis ir iš kokių paskatų tai vyksta. Ar išbandyti daugybę skirtingų kalbėjimo būdų buvo tikslingas įvairovės siekis, gal ambicija, iššūkis sau pačiai, o gal – visiškai natūralus poreikis priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, susikaupusios patirties?

Turbūt tiktų visi apibūdinimai – ir įvairovės siekis, ir ambicija, ir iššūkis, ir, žinoma, įdomu išbandyti, įvertinti savo galimybes. Tai ir savotiškas žanro prisijaukinimas. Ir negalėčiau pasakyti, kad jaukintis kurį iš jų būtų lengva ar paprasta. Neretai jie lieka laukiniai, nesutramdyti, ir nepašersi jų iš saujos – ir ypač tai pasakytina apie novelę. Šis žanras aristokratiškas ir ypač įpareigoja. Rašytojas su žodžiais dirba kaip alchemikas laboratorijoje, ieškodamas filosofinio akmens; toks reikšmingas yra žodžio tūris, spalva, forma, potekstė, sakinio struktūra, teksto tikslingumas, netgi jaustukai ir jungtukai.

Žinoma, kyla pavojus užsižaisti, ir tada belieka tik forma, kurioje nėra turinio. Ne kartą esu tai patyrusi – schemos įsikūnijimą be gyvybės. Gerai, kad po kurio laiko tai pamatai. Kitaip būtų šakės. Be to, įklimpus į novelistiką kaip į „brangakmenių šlifavimo“ meną, pasitaiko, kad vėliau sunkiai pasiduoda stambesnė forma, kuriai reikia ne tik išpuoselėto žodžio (tiesą pasakius, tokio nė nereikia, užtenka tikslaus), bet ir dialogo, veiksmo, išvystomos kulminacijos ir veikėjų metamorfozės.

Galbūt novelei tiktų Henriko Radausko eilutės, skirtos eilėraščiui: „O eilėraštis gimsta kaip vėjas – iš nieko…“ („Žiemos daina“). Man atrodo, kad ir novelei geriausia gimti va taip – iš nieko. Nes jeigu norėsi rašyti tik dėl to, kad moki, žinai, ką reikia parašyti, be to, įpareigoja kokios nors svarbios aktualijos – tada nieko gero. Ir jeigu nori ką nors labai svarbaus pasakyti – turbūt irgi nieko gero. Nieko svarbaus sakyti nereikia.

Nežinau, ar aš labai transformuojuosi, rašydama skirtingo žanro kūrinius. Lyg ir nepastebiu to… Nors jeigu kalbėtume apie literatūrą vaikams ir paaugliams – taip, šioje srityje tenka persijungti, pamiršti įmantrias metaforas (tai nereiškia, kad metaforos nereikalingos, jos tiesiog turi būti tikslios ir taupios), o svarbiausia pamiršti, kad esi protingas ir žymus. Reikia nebebūti savimi – reikia būti „vidiniu vaiku“, pasak Astridos Lindgren. Arba vidiniu paaugliu.

Kita vertus, laikyčiau tai tikra kūrybine drąsa – išbandyti tai, ką norisi išbandyti. O ar būta nusivylimo? Ar patirtas suvokimas, kad viena ar kita – ne, tikrai ne man?

Hm… visokios drąsos būna: ir bravūriškos, ir beviltiškos, ir suvaidintos… Būdama dvyliktoje klasėje, rašiau netgi humoreskas; jaunųjų filologų sąskrydyje už jas buvau paskatinta ir pagirta, ir su manim atėjo pasikalbėt kažkuris iš tuometinių „Šluotos“ redaktorių. (Vienos humoreskos siužetą ir dabar prisimenu – galinga stambi moteriškė su automatu rankose stumia užnugarin nupiepusį vyrelį ir liepia jam slėptis, kad nepersišaldytų, – o jau jinai pati apgins Tėvynę nuo katijonų. Kas tie katijonai, nebeprisimenu, bet va siužetas – prašom, koks šiuolaikiškas. O juk ėjo gūdūs 1988-ieji!..)

Humoreskos žanras tiesiog siaubingas. Visada esi tarp kūjo ir priekalo – tarp noro prajuokinti ir tarp jausmo, kad klaikiai susimovei.

Nusivylimas aplanko po kiekvienos naujos knygos, nes niekada nebūna įgyvendintas perfekcionisto užmojis (ačiū Dievui, niekas nežino, kas tai yra!). Bet praeina dvidešimt metų, ir atsiverčiu, tarkim, „Balzamuotoją“ – tekstas kliūva ir stringa, atrodo juodas ir klampus, nediskretiškas, neatitinkantis šiuolaikinės skaitymo kultūros ir netgi įžūlus… ir paskui pajunti, kad viskas teisinga ir netgi imi savimi didžiuotis. (Nors gal ir nėra dėl ko.)

Taigi nieko blogo būti drąsiam, jeigu po dvidešimties metų tekstas atrodo gyvas. Tokia jau yra išliekančio teksto kaina.

Vis dėlto – ar dar esama neišbandyto žanro, kurio norėtųsi imtis, ar tokio, kuriam jaučiate ypatingą trauką?

Na, galbūt norisi ne tiek paties žanro, kiek to žanro transformavimo. Galvoju apie fragmentų romaną. Romaną, parašytą jungiant kino scenarijaus kalbą ir kino vaizdą, kaip čia galėtų atsiskleisti kalba, kokia jos užduotis būtų, kaip jinai kistų, kokią įtaką darytų personažui ir personažai – jai…

Man labai įdomus fragmentas kaip didelio objekto dalis, kaip dėlionės dalelė, gal net kaip išplėstinė metafora. Kadaise svajojau apie vaizdines knygas. (Po XX a. dailės kurso ir ypač po paskaitos apie amerikiečių minimalistus.)

Pamenu, kai vos ne vienu metu išėjo Jūsų ir eilėraščių vaikams knyga „Ėriukas po baobabu“, ir rimtas romanas „Ledynmečio žvaigždės“ suaugusiesiems. Kokiu būdu pavyksta derinti ir nukreipti kūrybinę energiją tokiomis skirtingomis kryptimis?

O, tai kartojasi dažnai. Viskas priklauso nuo to, kiek susikaupia vaizdinės medžiagos, patirties ir kokia struktūrinė teksto idėja ateina. Tos dvi knygos gimė iš nemenkų sankaupų: prisiminimų, pereinamojo laikotarpio įvykių, asmeninių patirčių, erdvės ir laiko kismo. Žinoma, ir iš noro laužyti stereotipus (tada maniau, kad toks stereotipas yra „saldumas“ vaikų poezijoje ir nuobodus beigi neišradingas siužetas lietuvių romane).

O kryptys galbūt ir nėra tokios skirtingos – ir „Ledynmečio žvaigždėse“, ir „Ėriuke“ daug vitališkos energijos, juoko, pokštų, savotiško grubumo ir rupumo, tik adresatai skirtingi, taigi šiek tiek skiriasi kalba ir temos.

Autoriui reikia būti atviram ir drąsiam. Ir negailestingam ne gyvenimo ir politikos negerovėms ar atpažįstamiems tipažams, o pačiam sau. Nes tu esi kiekvienas iš tų tipažų.

Literatūros kūrinys visada yra tarsi neatskleistas kodas skaitytojui, slepiantis savyje rašytojo talentą, kūrybiškumo esmę. Kas Jums yra kūrybiškumas, kūrinio sėkmė, pagrindiniai rašytojo principai? Ar tokių laikotės? O gal egzistuoja kokios nors ribos, kurios Jums yra svarbios?

Jeigu aš žinočiau, kodėl taip rašau, kaip rašau, – tai turbūt nerašyčiau. Nes nežinojimas ir yra svarbiausioji kūrybos dalis. Niekada nesi tikras, ar rašydamas naują kūrinį nebūsi apgautas, – ir ne kieno nors kito, o savo paties veikėjų, nes jie tavęs nepaklausys ir nueis kitais keliais, nei tamsta buvai sumanęs. Kartais į kūrinius įsisuka tokie keisti skersvėjai, kad net pats autorius nustemba.

Taigi kokie čia dar principai gali būti?

Jeigu ir yra, tai pats svarbiausias iš jų – meninė tiesa. Bet kas tai yra, sunku pasakyti. Tiesiog rašai ir žinai, kad va taip turi būti. O ne kitaip. Ir viskas.

Žinoma, egzistuoja ribos ir tabu, asmeniniai estetiniai kriterijai, kurių negaliu pažeisti. Pavyzdžiui, fiziologinės sekso scenos – esu linkusi palikti jas „už kadro“, tiesiog nepriimu jų. Nors žmogaus kūniškumas – ir jaudinantis, ir gąsdinantis dalykas. Galbūt kaip tik dėl to.

Autoriui reikia būti atviram ir drąsiam. Ir negailestingam ne gyvenimo ir politikos negerovėms ar atpažįstamiems tipažams, o pačiam sau. Nes tu esi kiekvienas iš tų tipažų. Ir kvailas, ir susireikšminęs, ir įtūžęs, ir abejingas, ir priklausomas, ir sergantis, ir pavydėtinai sveikas, o gal labai teisingas ir mirtinai nuobodus… apie tai lengva kalbėti, jeigu neparemi savo asmeniniu pavyzdžiu, taikai kitiems. Todėl kai kurios mano romanų veikėjos, turinčios bene daugiausiai mano asmeninių bruožų, teisingai mąstantiems, pozityviems ir iš literatūros liepsningo entuziazmo reikalaujantiems skaitytojams nesimpatiškos, nes atrodo kaip nedovanotinai įžūlios egoistės. Jeigu būtų pasiruošusios aukotis ir pulti po traukiniu, tada galbūt būtų mielos.

Bet taip jau yra – kurdamas negali būti nei Dievu, nei teisėju. Geriausia, ką gali padaryti, – būti tuo kvailu, ribotu žmogeliu ir žiūrėti į pasaulį nuo grindų, ne nuo kalno. Nes žiūrint nuo kalno dažnai kyla pagunda numesti akmenį ant apačioj vaikštančiųjų, nes jie atrodo tokie nereikšmingi ir smulkūs. Kas gi atsitiks, jei nutrėkši vieną skruzdėlę?..

Jeigu rašytojas iš anksto žino, ką savo kūriny pasmerks ir ką nuteis, – tegu eina šunims blakstienų kapot, toks jis ir rašytojas.

Bene prieš dešimtmetį esate išsitarusi, kad tikite rašytojo talentu kaip Dievo duotybe, kurią reikia puoselėti, priimti kaip dovaną. Ar neatrodo, kad šiandien rašytojas verčiamas patirti vidinio perversmo ir savotiško išorinio performanso situaciją?

Na, pasipylus įvairioms kūrybiškumo lavinimo ir skatinimo mokykloms, tai, ką įvardijau kaip Dievo dovaną, galima įvardyti ir kaip išmoktą kūrybiškumą. Bet man tokia sąvoka kelia abejonių. Jeigu išmokai kūrybiškumo kaip savotiškų įgūdžių, tai, vadinasi, galima jų ir netekti?.. Ar persikvalifikuot, kai nusibos būt rašytoju ir kils noras šokti baletą, dainuoti ar tapyti natiurmortus?.. Jeigu rašytojas yra nuo Dievo, tai vargu ar įmanomas persikvalifikavimas, ir dar mažiau tikėtina tokio veiksmo būtinybė.

2007-aisiais įvykęs kūrybinis posūkis į vaikų literatūrą – planuotas, tikėtas, o gal spontaniškas? „Krakatukų“ serija, man rodos, tarsi savaime išsprogo iš susikaupusio malonumo ir poreikio kreiptis į mažiausią adresatą – vaiką, kartu tai ir svarbi duoklė literatūrinės pasakos žanrui, kurio net iš lietuvių vaikų rašytojų nedaug kas imasi. Kiek vėliau pasirodė „Trenktukė“, o kur dar eilėraščių vaikams knygos. Kaip dabar pačiai atrodo tasai proveržis?

Posūkis – kuo natūraliausias. Labai mėgau Astridą Lindgren, Tove’ę Janson, daugybę kitų puikių vaikų rašytojų, turiu sukaupusi vaikų klasikų kūrinių, nuolat juos prisimenu ir skaitau. Kūryba vaikams – viena nuostabiausių literatūrinės veiklos sričių. Ir ne dėl to, kad rašyti vaikams būtų lengviau ar paprasčiau. Tiesiog pats vaikystės pasaulis yra unikalus, čia viskas kitaip: ir žvilgsnis į aplinką, ir kalba, ir personažai, ir dinamika visai kitokia.

„Krakatukų“ serija – bene patys mylimiausi mano kūriniai. Jau užaugo visa jų skaitytojų karta – per vakarus ir knygų muges prieina pasisveikinti išlakūs jaunuoliai ir jaunuolės. Ir ne tik pasisveikinti. Vienas berniukas pasakė – kai sirgau, man „Krakatukai“ buvo kaip vaistai. Tai čia jau aš apsiašarojau iš laimės, nes geriau įvertinti nebeįmanoma.

Rašydama „Krakatukus“ mėgavausi nuotykio intriga ir netikėtumu, personažų charakterių potėpiais, dialogo temperamentu, o kalba man buvo kaip amerikietiški kalneliai – leki ir ūkauji iš džiaugsmo, nes atsiveria tokios erdvės!.. Man labai svarbus kokybiškas dialogas, kuris būtų ir veiksmingas, ir linksmas, ir labai tikslus, nes vaikų prozoje arba per daug saldaus plepėjimo, arba ji teisinga ir nuobodi. Ir infantilumas kyšteli… o jau už infantilumą vaikų literatūroj vargu ar ką liūdnesnio rastum.

Nebent tiesmukai pateikiamas aktualijas ir tokį pat tiesioginį moralizavimą.

Esate mylima ne tik vaikų, bet ir paauglių, romanai „Rebekos salos“ ir „Žvaigždžių medžiaga“ buvo nominuoti Metų knygos rinkimuose paauglių kategorijoje. Yra sakoma, kad, norint rašyti paaugliams, reikia būti šalia jų, kasdien savo akimis matyti jų gyvenimą, kasdienybę. Iš patirties žinau, kad tokiu atveju rašytojui itin palanki mokyklinė aplinka, bet gal ji visai nebūtina? Kaip ir kada kilo noras prisijaukinti dar įnoringesnę ir, sakyčiau, dar jautresnę auditoriją?

Paauglių įnoringumas virtęs vos ne aksioma, kuriai nedera prieštarauti. Bet rašydama mažiausiai apie tai galvojau. Gal dėl to, kad abiejų knygų herojų prototipai buvo mano pačios vaikai: dukra – vieno romano, sūnus – kito. Žinoma, aklai jų elgesio, žodžių, pasaulėjautos nekopijavau, nes to padaryti ir neįmanoma – argi gali žinoti, kas slypi paauglio sieloje iš tiesų. Bet turėjau štai tokius du gyvus „šablonus“, ir jie man labai padėjo.

Paauglių auditorijos jaukintis niekada neplanavau, kur ten, netgi bijojau. Bet taip jau nutiko…

Yra dejuojama, kad jaunimo literatūra Lietuvoje vos ne merdi, išgyvena kritinę situaciją. Esu linkstanti manyti, kad viena to priežasčių yra šiandieninio jaunimo ir jiems rašomų knygų neatitikimas, adekvatumo stoka, kai adresatas ir adresantas pernelyg nutolę, nejaučiantys vienas kito. Kaip manote, ko labiausiai stinga mūsų literatūrai paaugliams ir ar būtų įmanomi kokie pokyčiai?

Geriausia, kad nebūtų į ją žiūrima kaip į paauglišką – na, banaliai, šabloniškai, paviršutiniškai eksploatuojant temą ar situaciją. Seksas, narkotikai, iškreipta tikrovė, nedermė šeimoje ir visa kita – nuo šitų aktualijų nepabėgsi. Bet gal nereikia žiūrėti į tai kaip į aktualijas, geriau – kaip į pasikartojančius amžinus dalykus. Reikia rašyti apie žmogų, o ne apie problemą. Žvelgti į paauglį kaip į asmenybę, pasimetusią, kamuojamą egzistencinių klausimų ir bręstančio kūno hormonų, nesuprantančią, kas jai darosi, – į tokį vaiką, kuris jau išėjo iš vaikystės, bet dar nesuaugo.

Jam reikia padėti subręsti. Reikia išminties ir pagarbos. Nes juk paauglystė praeis. Ir reikia, kad praeitų.

„Pro rūdijančią naktį“ – jau kitoks. Ir nors kūrinys iš esmės gana dinamiškas, tačiau nuotykiniu romanu tikrai jo nevadinčiau. Galbūt dėl to, kad per daug jame asmeninės patirties, asmeninio atsivėrimo, apsinuoginimo… Labai sunku buvo jį rašyti, nes partizaninė tematika tarsi užduoda tokį, hm… patetišką toną, dirbtinį patosą, kuris iš esmės yra kūrinio pražūtis.

O kada ir kaip nutiko, kad pasukote istorinės tematikos kūrinių link? Kiek anksčiau pasirodę romanai „Izabelė“, „Raganos širdis“ ir dar šiais metais knygų mugėje pasitiktas partizaninės tematikos bei tikrais įvykiais paremtas romanas „Pro rūdijančią naktį“ liudija, kad Jūsų plunksna lengvai suvaldo ir tokį žanrą?

Galbūt tiksliau būtų pavadinti – bent pirmuosius du – nuotykių romanais. Vaikystėje ne vieną ir ne du kartus godžiai perskaičiau Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“, „Grafą Montekristą“, „Vikontą de Braželoną“. O, kaip žavėjo grakštūs siužeto posūkiai, lemtingų moterų portretai (nuožmioji viliotoja Miledi), siaubingi išgyvenimai ir klaikus kerštas!.. „Raganos širdis“ ir „Izabelė“ neabejotinai paveikti šių skaitinių. Šiaip man atrodo, kad tai toks lyg ir „popsas“ mano rimtųjų kūrinių lentynoje. Bet man – nauja patirtis. Visai įdomi.

„Pro rūdijančią naktį“ – jau kitoks. Ir nors kūrinys iš esmės gana dinamiškas, tačiau nuotykiniu romanu tikrai jo nevadinčiau. Galbūt dėl to, kad per daug jame asmeninės patirties, asmeninio atsivėrimo, apsinuoginimo… Labai sunku buvo jį rašyti, nes partizaninė tematika tarsi užduoda tokį, hm… patetišką toną, dirbtinį patosą, kuris iš esmės yra kūrinio pražūtis. Ir aš pamaniau – jeigu nesusiesiu romano su savimi, su savo autentiška patirtim, su tuo smegenų plovimu, vykusiu vaikystėje ir paauglystėje, su tuo, kas man skaudu ir bjauru, – vargu ar kas išeis.

Ir dar – reikėjo atsakyti sau į klausimą: kodėl rašau būtent apie Antaną Kraujelį? Kas jis man?.. Atsakymas romano pradžioje: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu / Aš nebijosiu, nes Tu drauge būsi“ (Atliepiamoji psalmė 22, 1–6). Nes tamsiomis gyvenimo akimirkomis reikia turėti dvasinę atramą, kad teisingai pasirinktum.

Esate taip pat ir akyla literatūros proceso stebėtoja, aktyvi recenzentė ir literatūros kritikė. Kaip Jums šiandien atrodo lietuviškosios prozos laukas, kokias pasirodžiusias knygas ar literatūros įvykius išskirtumėte?

Laukas kaip laukas – gal ir nelabai didelis, bet kultūrų esama įdomių. Ima diferencijuotis sąvokos „populiarioji literatūra“ ir „mėgėjiškoji literatūra“ – tai reiškia, kad žodis „popsas“ nebetenka paniekinamos reikšmės ir reabilituojami tokie žanrai kaip istorinis romanas, nuotykių romanas, detektyvas, maginė fantastika (dėl mokslinės fantastikos ir meilės romanų nesu tikra). „Popsą“ ima rašyti žmonės, kurie turi gerų rašymo kaip amato įgūdžių, ambicijų, inspiracijų ir netgi įkvėpimo. Laukiniai „popso“ laikai jau praėjo. Mėgėjiškoji tapo nišine, specifine (turiu omeny savilaidą, dažniausiai provincijos literatų arba kitų profesijų žmonių, kuriems literatūrinė kūryba yra hobis).

Pasigendu galbūt tik glaudesnio santykio su klasika – ne tik šio ar praėjusio amžiaus, bet ir senesnės tradicijos. Ir pasigendu to ne iš literatūros žmonių ir ne iš kritikų, o veikiau iš pačių skaitytojų, ypač skaitančių populiariąją literatūrą. Bet gal to pasigesti neverta, nes žmonių atmintis trumpa ir vis labiau trumpėja, o laikas traukiasi.

Knygų daug ir gerų. Žinoma, džiaugsmas dėl novelės – Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės, Jurgos Tumasonytės knygos priminė, kad toks žanras egzistuoja, ir ne tik egzistuoja, bet ir klesti. Nenuvilia ir romanai, ir poezija, ir eseistika (pavardžių neminėsiu, jų labai daug). Gal vėliau sužibės ir maginė fantastika bei detektyvas kaip žanrai, dar neseniai laikyti antrarūšiais. Visada atkreipiu dėmesį į PK serijos autorius – jie neblogai iliustruoja jauniems rašytojams rūpinčias temas, jų stilistiką ir kalbinę raišką.

Prieš dvidešimt penkerius metus pirmosios knygos viršelyje debiutuojanti autorė gan blaiviai teigė, kad kūrybos ir kūrybingų žmonių žemė „nėra itin graži ir harmoninga, bet…“ Kokia toji žemė atrodo dabar ir ar bėgant metams tas požiūris keitėsi?

Jonas Liniauskas tada man pasakė – oi, kada nors gailėsiesi šitų savo žodžių. Hm… dabar galvoju, ką tie žodžiai galėjo reikšti. Lyg ir nieko tokio nepasakiau – juk iš tiesų toji žemė nėra nei labai graži, nei harmoninga. Toks Gribojedovo namas iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“. Ir visokių žmonių jame esama. Vieni protingesni, kiti talentingesni, o treti… et, ar to reikia.

Juk, kaip sakė Volandas, rankraščiai nedega. Taigi viskas išliks. Ir klasika, ir „popsas“, ir Kaimo rašytojų sąjungos bei poeziją rašančių medikų bei fizikų leidiniai. Tik jeigu dangui rankraščių nereikia, įdomu, kur jie dėsis?

Baigiant pokalbį norisi klausti, koks rankraštis dabar ant Jūsų rašomojo stalo?

Dabar kol kas – tik recenzijos, straipsniai. Bet naujas kūrinys jau rūpi. Neįsivaizduoju, koks jis bus. Štai neseniai, begalvodama apie keistai švytinčią vakaro saulę tarp medžių, taip trinktelėjau stiklinę į kriauklės kraštą, kad sukūliau į druzgus ir šuke persipjoviau plaštaką.

Kažkaip simboliška. Skausmas, kraujas. Nedidelis išgąstis, nuostaba. Iš esmės – nieko. Bet juk iš nieko ir gimsta eilėraštis. „Ir skambėdamas bėga pusnimis neramus.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien