Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Nepatogaus kino“ festivalis sieks užimti visą žiūrovų laisvalaikį. Pokalbis su jo organizatoriais G. Andriukaičiu ir E. Sinicaite

Nepatogus kinas
E. Sinicaitė ir G. Andriukaitis. V. Ribokaitės nuotrauka

Šių metų „Nepatogaus kino“ festivalis neslepia ambicijų – nori užimti visą žiūrovų laisvalaikį ir būti toks pat populiarus kaip „Kino pavasaris“. Kaip teigia organizatoriai, tam jie rimtai pasiruošė: sudarytos stiprios ir įvairių temų programos, kuriose – 50 filmų, o festivalis įvairiomis formomis bus prieinamas visiems ir visoje Lietuvoje.

Tačiau vis vien – filmai bus nepatogūs ir keliantys svarbius klausimus. Apie šių metų festivalį kalba jo direktorius Gediminas Andriukaitis ir viena iš programos sudarytojų Eva Sinicaitė.

Pastarieji metai Lietuvai ir pasauliui buvo nelengvi bei neramūs. Kaip matote žmogaus teisių padėtį Lietuvoje – ji blogėja ar gerėja?

Gediminas Andriukaitis. V. Ribokaitės nuotrauka

Gediminas Andriukaitis. Sudėtinga apibendrintai pasakyti, nes problematika yra labai kompleksiška ir įvairi. Turbūt daugiausia diskusijų sukėlė labiausiai matomos temos –  pabėgėlių krizė Baltarusijos pasienyje, po to karas Ukrainoje, ir jau kitoks santykis su pabėgėliais, dabar atsirado ir Rusijos kontekstas.

Tai parodo, kokia kompleksiška gali būti žmogaus teisių problematika ir koks skirtingas gali būti žmonių požiūris. Kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmonės juda, ir kaip mes kuriame savo santykį su jais. Iš dalies dėl stereotipų ar nuostatų. Tai labai sudėtingi klausimai ir nėra vienareikšmiško ir paprasto atsakymo. Ši tema yra tikrai sudėtinga.

Aišku, dar kita tema, mūsų politiniai nesutarimai – partnerystės klausimas, kuris kelia susipriešinimą. Sunku suvokti, kodėl taip vyksta, bet taip yra.

Taigi žmogaus teisių klausimai niekur nedingo, jie labai kompleksiški. Konstatuoti pagerėjimą ar pablogėjimą nesiryžčiau.

Galvodami, ką pasakyti šių metų festivaliu, užduodavome sau klausimus: ar būtina išryškinti vieną žmogaus teisių temą, kai pasaulyje vyksta tokie įvykiai, kaip galima nuspręsti, kad šiais metais reikia kalbėti apie tai, nes tai yra svarbiausia? Kai mums grasinama atomine bomba, kai Europos žemyne vyksta didžiausias karinis konfliktas po Antrojo pasaulinio karo, kai yra maisto krizė, aplinkosauginės problemos ir dar daug kitų, tai kaip galima išsirinkti vieną temą ir tik apie ją kalbėti?

Todėl nusprendėme ne kalbėti viena ar kita tema, o daugiau apie tai, kas esame mes ir ko mes siekiame, kokį kuriame santykį su žiūrovu.

Baisaus negatyvumo ir nevilties labai daug, tad norime kalbėti šiek tiek šviesiau ir pasiūlyti savo žiūrovams būti atviriems. Eiti su atvira širdimi į „Nepatogų kiną“ ir jame ieškoti atsakymų į tuos nelengvus klausimus.

Šių metų festivalio programa yra labai įvairi. Pandemija daug metų buvo su mumis, tačiau filmų apie ją nėra daug.

Gediminas Andriukaitis. Sakyčiau, kad gerai apibendriname pandemijos situaciją su savo specialia filmų programa „Like, Share & Subscribe“. Joje kalbama ne apie pandemiją tiesiogiai, bet apie virtualų gyvenimą. Apie virtualybę, į kurią pandemija mus pastūmėjo ir padarė didelę įtaką.

Man atrodo, ši programa gerai atliepia pokytį, kuris pasireiškė žmonių, ypač jaunų, santykyje su virtualybe ir fizinė realybė. Kaip jos susipina ir galų gale, kaip virtualybė tampa labiau realybe negu kasdienis gyvenimas.

Pavyzdžiui, filmas „Mes susipažinom virtualioj realybėj“ yra apie pandemijos nulemtą gyvenimą – virtualaus gyvenimo gyvenimą ir virtualaus identiteto susikūrimą, kuris galbūt net autentiškesnis virtualybėje negu realybėje.

Iš tikrųjų tiesiogiai apie pandemiją gal net nebėra ką ir pasakyti. Kalbėti apie buvusius ribojimus, apie krizės valdymą galbūt nebėra jau taip ir svarbu, o apie pasekmes ir kaip virtualybė susipynė su mūsų kasdienybe – įdomiau.

Eva Sinicaitė. Programa atliepia jaunimo aktualijas. Tikriausiai ši žmonių grupė buvo labiausiai paveikta pandemijos. Tai yra tas amžius, kurio metu formuojasi ryšiai, o esi atskirtas, vienas pats su savimi prie kompiuterio ir neturi galimybės bendrauti. Sakyčiau, pandemijos pasekmė būtų vienišumas ir atskyrimas per prievartą. Dar atliepiama, kad po tokio ilgo laikotarpio gana sunku grįžti į tokį patį gyvenimą, kuris buvo prieš tai.

Filme „Mes susipažinom virtualioj realybėj“ rodoma, kad virtuali realybė suteikia galimybę susijungti, bendrauti, atrasti tuos ryšius, kurių realybėje galbūt nebeišeina susikurti. Pamatome, koks iš tikrųjų svarbus virtualus pasaulis, kaip jauniems žmonėms jis suteikia prieglobstį.

Praeitais metais pristatėte porą lietuviškų premjerų. Tikriausiai ir šiemet jų bus. Labai įdomu, kokių ir kiek?

G. A. Rodysime du Lietuvos kūrėjų kurtus filmus. Pirmasis – Lietuvos režisierės Linos Lužytės filmas „Piknikas Morijoje“, kuris buvo kurtas Vokietijoje.

L. Lužytės filmas atidarys festivalį. Jame kalbama apie pabėgėlius, apie žmones, įstrigusius Viduržemio jūros saloje esančioje pabėgėlių stovykloje. Toje saloje afganistanietis kūrėjas kuria filmą apie pabėgėlių kasdienybę, o L. Lužytė dalyvauja kaip kūrėja, tik filmuoja režisierių, filmuojantį filmą.

Manome, filmas siunčia žinią, kad turime nesitikėti lengvų atsakymų į kompleksiškas problemas  – migracijos ar pabėgėlių. Jis kviečia susitikti su žmonėmis, kalba apie kino, kaip medijos, įrankio galimybę pažinti arba kurti kartu, suteikti bendruomenei tam tikrą įrankį išreikšti save, įprasminti savo patirtį, kurioje jie yra, ir ją perduoti.

Eva Sinicaitė. V. Ribokaitės nuotrauka

E. S. Antrasis filmas yra „Geras gyvenimas“. Tai dviejų lietuvių režisierių – Martos Daliūtės ir Viktorijos Šiaulytės – darbas, nufilmuotas Švedijoje. Tai Kauno programos „Judančias miesto vizijos“ filmas.

Jis moderniomis priemonėmis fiksuoja žmonių realybę, kurie gyvena co-living erdvėje. Jie savo gyvenimą ir laisvalaikį bando paversti investicija į verslą. Visiškai persimaišo asmeninis ir profesines gyvenimas. Jie visi kartu gyvena, kuria ir dalinasi idėjomis.

Turbūt daugelis jaučia, kad darbo kultūra ir asmeninis gyvenimas susipina, ir pastarojo lieka vis mažiau. Kartais jis bandomas panaudoti kaip būdas tobulėti profesine prasme. Tad tos ribos yra prasitrynusios ir filmas tai reflektuoja.

O kaip susidėliojo pagrindinė šių metų konkursinė festivalio programa?

G. A. Konkursinė programa yra tradicinis mūsų festivalio elementas. Pagrindinis šios programos kuratorius yra Narius Kairys. Ji yra pradedančių kūrėjų kūrybos apibendrinimas, įdomesnių kino formų, sprendimų įvertinimas. Pagal tai ir atrenkami filmai.

Aišku, stengiamės, kad jie atspindėtų įvairovę: ir geografinę, ir lyčių. Dauguma filmų yra nemažai pakeliavę po festivalius. Tai nėra visiškai niekur nerodyti filmai. Taigi atsirenkame jau pastebėtus filmus, bet pradedančių kūrėjų.

Iš jos išskirti kažką galbūt būtų sudėtinga, tiesiog noriu pasidžiaugti, kad atvyks keletas filmų režisierių.

Filmo „Užtemimas“ režisierė Nataša Urban atvyks į festivalį ir pristatys savo filmą bei rengs savo dirbtuves spalio 10 dieną. Jos paskaitos bus galima pasiklausyti Kino ir medijų erdvėje „Planeta“. Tarp kitko, šis filmas nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimuose.

Atvyksta ir „Keturios kelionės“ režisierius Louisas Hothothotas. Praeitais metais jis buvo Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio atidarymo filmas.

Tikrai įdomus, turintis naują jau išsemtos temos požiūrį – Kinijos vieno vaiko politiką.  Režisierius grįžta pas savo tėvus, kad susidurtų su praeitimi, kad kalbėtųsi su jais apie situacijas, su kuriomis jie susidūrė vieno vaiko politikos kontekste. Tai tikrai vertas dėmesio filmas, susitikimas su kūrėju vyks spalio 17 dieną.

E. S. Noriu dar paminėti, kad atvyks ir filmo „Marmuro travelogas“ režisierius Seanas Wangas. Bus galima su juo susitikti.

Šių metų festivalio programa tikrai labai įvairi – filmai apie architektūrą, aplinkosaugą, pabėgėlius ir panašiai. Kokie būtų svarbiausi akcentai, kurių nereikėtų praleisti?

G. A. Akcentuočiau jau minėtą „Like, Share & Subscribe“ programą, kuri apibendrina pandemijos patirtis.

Kita labai svarbi programa – „Judančio(s) miesto vizijos“, kurią sukūrėme bendradarbiaudami su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Ši programa išsiskirs tuo, kad visi filmai bus rodomi Kauno modernistinės architektūros pastatuose. Jų peržiūros gyvai vyks tik ten, jeigu kas nors norės jas pamatyti, tuomet reiks važiuoti į Kauną. Vienas programos filmas „Geras gyvenimas“ bus parodytas ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose, o visi kiti tik ten.

E. S. Programa skirta tam, kad pažvelgtume į žmogaus ir miesto santykį. Ši problema visuose filmuose pristatoma gana skirtingai.

Ją sudarant filmas po filmo pradėjo atsiskleisti, kad tas santykis nėra formalus – man patinka mano miestas arba nepatinka, o kad yra labai daug aspektų: socialinių, lygybės, žmonių įtraukimo, per kuriuos formuojasi žmogaus santykis su aplinka.

Pavyzdžiui, „Begalybė pagal Florianą“. Tai filmas yra apie ukrainiečių architektą Florianą Jurjevą. Jis buvo modernizmo architektas, sukūręs įspūdinga statinį Kijive. Šiam pastatui iškilo grėsme, ketinama jį paversti prekybos centru. Per priešpriešą – išsaugoti pastatą ar ne – iškyla žmogaus ir kapitalizmo dilema: kiek dabartinė sistema yra palanki žmogui, kiek ji suteikia erdvės jam reikštis, kurti, gyventi, bendrauti, o kiek ji eksploatuojama kapitalistų.

Skirtingi šios programos filmai kviečia žmogų nepaleisti miesto gyvenimo savieigai, o gilintis į tai, kas vyksta, stebėti, kaip keičiasi architektūra, dalyvauti procese, kovoti už tai, kad miestas iš tikrųjų būtų žmogui.

Bus vienas virtualios realybės filmas (VR) – „Po nakties“. Jis bus rodomas Kauno centriniame pašte. Rekomenduoju nuvažiuoti ir pažiūrėti, nes tai yra neįprasta VR patirtis. Filmas trunka beveik valandą, kai dažniausiai VR filmai būna vos 15 minučių.

Tai labai gilus ir su šiandiena rezonuojantis filmas. Jis yra apie pabėgimo iš karo traumą, apie kaltę, kurią jaučia pabėgėliai.

Iš jūsų šių metų festivalio komunikacijos galima spręsti, kad esate užsibrėžę ambicingus planus – užimti visą žmonių laisvalaikį ir populiarumu pavyti „Kino pavasarį“. Kaip to sieksite?

G. A. Neslepiame ambicijų. Nusprendė tiesiai šviesiai pasakyt, ko siekiame, – iš tikrųjų norime, kad mūsų seansuose netilptų žiūrovai, norime, kad jie kviestų ir savo draugus. Tam sudarėme visas sąlygas paruošdami tikrai stiprią programą. Manome, kad ji tikrai yra rinktinės dokumentikos programa. Kitas dalykas – festivalio prieinamumas.

Esame įtvirtinę „Nepatogų kiną“ kaip hibridinį festivalį, kuriame gali dalyvauti visi Lietuvos gyventojai. Nesvarbu, kad ir kur būtum, gali pamatyti beveik visus festivalio filmus virtualioje mūsų kino salėje.

Jeigu neturi finansinių galimybių, galima filmus nemokamai pamatyti 205 Lietuvos bibliotekose. O jeigu norisi filmą pažiūrėti didžiajame ekrane, tai galima padaryti ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ar Alytuje.

Manau, esame turbūt prieinamiausias kino festivalis Lietuvoje. Labai kviečiame dalyvauti visus, nes net ir mažiausiuose miesteliuose visa programa yra prieinama.

Taip pat ir šių metų festivalis truks gerokai ilgiau negu įprastai, jis vyks daugiau nei tris savaites. Išdėliojome programą nuosekliai, kad kiekvieną savaitę būtų kažkas, dėl ko verta ateiti „Nepatogų kiną“.

Taip pat šiemet labai akcentuojate festivalio pasą, kurį galima įsigyti už tam tikrą sumą. Gal keisis bilietų įsigijimo principas, kai žiūrovas moka už seansą tiek, kiek nori?

G. A. Mūsų solidarumo principas, kad galima už seansą mokėti simbolinę kainą, išlieka. Į bet kurią kino salę gali ateiti žmogus ir pats nuspręsti, kiek mokėti už bilietą – nuo vieno cento iki kiek jis nori.

Taip pat turime 205 Lietuvos bibliotekų tinklą, kuriose filmus galima pažiūrėti visiškai nemokamai. Jose yra festivaliui skirti kompiuteriai, galima ateiti ir žiūrėti.

Jeigu žmogus nori žiūrėti filmus iš namų, tam yra „Nepatogaus kino“ pasai, kuriuos galima įsigyti ir visus 50 filmų žiūrėti tris savaites.

Skatiname savo žiūrovus suprasti, kad tai darome ne todėl, jog filmui yra pigūs, o todėl, kad skatiname solidarumą ir kultūros prieinamumą. Jeigu vienas žmogus už bilietą sumokės 5 eurus, tai kažkam leis ateiti į seansą už vieną centą. Arba jei kažkas nusipirks pasą už 50 eurų, vadinasi, galbūt 10 žmonių galės mokėti už filmą po vieną centą.

Kviečiame savo žiūrovus būti mūsų partneriais, rėmėjais, kurie įvertina šio projekto vertę ir sąmoningai prie jo prisideda. Todėl nekomunikuojame, kad festivalis yra nemokamas. Ne, jis nėra nemokamas, bet pats žiūrovas gali įsivertinti, kiek jis nori prisidėti.

Kiekvienais metais organizuojate nemažai įvairių renginių. Kokie vyks šiemet?

G. A. Jau tradiciškai organizuosime renginius, skirtus medijomis ar dokumentika besidomintiems žmonėms ir kūrėjams. Dokumentikos ir naujųjų medijų mokymų programos „ESoDOC – European Social Documentary“ ir „Nepatogaus kino“ organizuojamos kūrėjų dienos vyks Kino ir medijų erdvėje „Planeta“ spalio 10, 11 ir 12 d. Renginiai bus vieši, juose gali dalyvauti visi, kam įdomu dokumentika, įvairios jos formos.

Šiemet gana smarkiai pakeitėme apdovanojimų renginio formatą ir padarėme jį atvirą visiems.  Visus kviesime ateiti į „Jauno balso“ žiuri nugalėtojo seansą. Jauni žmonės renka filmą, kuris jiems yra svarbiausias. Šis renginys vyks Kaune.

Taip pat pakviesime ir į geriausio filmo seansą ir ten paskelbsime geriausią festivalio konkursinės programos filmą. „Skalvijos“ kino centre vyks seansas, į kurį bus galima įsigyti bilietus ir ateiti.

Virtualių teminių diskusijų ciklą kiekvieną savaitę transliuosime bendradarbiaudami su Žmogaus teisių centru ir LRT. Kaip jau ir minėjau, vyks susitikimai su atvykstančiais režisieriais.

Renginių programa yra nemaža, ir viskas bus prieinama mūsų naujoje svetainėje, kuri yra patogi ir viską galima rasti vienoje vietoje. Labai džiaugiamės, jog festivalį pradedame atsinaujinę, ir tikimės, kad mūsų žiūrovai įvertins naujos svetainės patogumą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien