„Nepatogus kinas“. Nesumeluotas rūpestis tais, kuriuos visi pamiršo

Dvi moterys, policininkė Gintarė Meškienė ir psichologė Valija Šap pradeda lankyti ir kalbėtis su vienišais, dažnai visų pamirštais savo bendruomenės žmonėmis, gyvenančiais atokiausiose kaimo vietovėse. Belsdama į duris iki graudumo pažįstamuose senuose „pavargusiuose“ lietuviškuose nameliuose Gintarė dažnai susiduria su dešimtmečiais glūdinčia, širdyje uždaryta didžiule žmogiška kančia, apleistumu, ilgesiu… Kartais tereikia tik pasikalbėti, o kartais atsargiai pasiūlyti psichologo  ar „Emocinės paramos linijos“ savanorio, su kuriuo kartas nuo karto galima pasikalbėti telefonu, pagalbą. Bet svarbiausia – pabūti kartu, sušildyti žmogų nesumeluotu dėmesiu, parodant, kad jis kažkam rūpi.

„Tai yra galimybė prisidėti prie to, kad rajone, kuriame aš gyvenu, kuriame užaugau, kuriame užaugo mano vaikai, būtų mažiau skausmo…“ – sako Valija Šap, pakvietusi savo krašto žmones kupiškėnus kartu stabdyti savižudybių bangą. Sutelkusi savanorius ji kviečia ir kitas savivaldybes imtis šios iniciatyvos. Tačiau ar visi tam pritaria? Ypač, jei kalba pasisuka apie pinigus.

„Pinigų savižudybių prevencijai nėra. O jei ir būtų, mes vis tiek juos skirtume kitoms reikmėms…“ – Valija Šap cituoja kažkurį politiką. „Ar verta tiek triukšmo kelti dėl to, kad vienas pijokas nusižudė?“ – čia jau kito politiko citata. „Jei tokie psichologai kaip tu teiks pagalbą, tai visi tikrai išsižudys…“ – pareiškia savivaldybės tarybos narys. O policininkė Gintarė kas mėnesį išgirsta apie dar vieną atsisveikinimo laišką ar žinutę apie ketinimą žudytis. O kodėl jie žudosi? „Gali būti depresija, gali būti senatvės baimė, baimė būti priklausomam nuo artimųjų. Kalbant apie jaunesnius žmones, tai, aišku, žudosi dėl alkoholio, santykių problemų ir vienišumo…“ – sako psichologė Valija Šap.

Lietuva vis dar viena pirmųjų pagal savižudybių skaičių pasaulyje. Ši baisi kreivė, sovietinėje Lietuvoje pakilusi į dešimt kartų aukštesnį lygį nei tarpukariu, kiek nusileido perestrojkos bei Sąjūdžio metais, tačiau po 1990-ųjų, visuomenei patyrus socialinių ir politinių transformacijų, žmonėms praradus darbus, buvusį statusą, saugumą, ji vėl šovė į viršų ir savo piką pasiekė 1996-aisiais. Tuomet tapome pasaulio lyderiais. Visuomenei atkreipus dėmesį į šį reiškinį, atskiros savivaldybės ėmėsi jį stabdyti. Ieškant sprendimų pradėta vadovautis konkrečiomis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis: pradėta organizuoti specialistų mokymus, kaip atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai reaguoti. Įsitraukė policininkai, gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, gaisrininkai, savanoriai. Taip pat buvo parengta programa „SafeTALK“ mokymams, skirtiems visiems, norintiems išmokti atpažinti savižudybės riziką ir nukreipti tęstinės pagalbos.

Žmonės jaučiasi saugesni, išsipasakoję savo bėdas nepažįstamam žmogui, kurio netgi nemato ir nebijo būti atpažinti. Mūsų aplinkoje esantys žmonės pasiūlo įvairių receptų, patarimų, kaip išspręsti problemą, kiti ją neigia, verčia juokais, norėdami pralinksminti. Pasirodžius pirmiesiems savižudybės ženklams, aplinkiniai dažnai juos ignoruoja, prisimena juos jau tik po nelaimės, retrospektyviai žvelgdami atgal.

O kaip pamatyti tuo ženklus, nelaimės pranašus? Reikėtų suklusti, kai žmogus sako, kad gyvenimas nebeturi prasmės, kad nesinori gyventi, kartais netgi pagrasina, kad nusižudys. Nustoja tvarkytis arba atvirkščiai – imasi baigti seniai pradėtus darbus.

„Neturime nuleisti rankų…“ Dviejų moterų kova dėl gyvybių ima duoti rezultatus, išmokyti atpažinti savižudybės riziką „Emocinės paramos linijos“ savanoriai skambina, o kartais ir aplanko tuos, kurių jau seniai niekas nepasigenda. Palengva krizė numalšinama, seniūnijos švenčia metus be savižudybių, o sėkmingu Kupiškio pavyzdžiu netrukus ima sekti ir kitos šalies savivaldybės.

Filmas labai viltingas ir šviesus. Puikus garso takelis, meistriškai „sukaltas“ naratyvas, miela ausiai kupiškėniška tarmė. Šį filmą turėtų pasižiūrėti visa Lietuva. Kartais reikia tiek nedaug, kad žmogus liktų tarp mūsų.

„Labai lauksiu iš tavęs žinių… Parašysi man ryt? Pažadi, kad nieko sau nepasidarysi?“

Virginijos Vareikytės ir Maximilieno Dejoie filmas „Būsiu su tavimi“/ „I‘ll stand by you“ (2020 m.) dalyvavo gegužės 5–23 dienomis jau 36 kartą vykusiame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „DOC.fest München“.

Filmą festivalio „Nepatogus kinas“ metu virtualioje kino salėje galima žiūrėti čia.

Savižudybė nėra išeitis. Jei patiriate emocinių sunkumų ar turite klausimų, pagalbos visada galite sulaukti šiais kontaktais:

Skubios pagalbos poreikis: pagalbos telefonas 112;

„Tu esi“ – svetainė skirta savižudybės krizę išgyvenančiam (ar pagalbos artimajam ieškančiam) žmogui: www.tuesi.lt

Nacionalinė psichikos sveikatos svetainė „Pagalba sau“: www.pagalbasau.lt

Jaunimo linija: 8 8000 28 888 (veikia visą parą), www.jaunimolinija.lt

Vilties linija: 116 123 (visą parą), www.viltieslinija.lt

Vaikų linija: 116 111 (kasdien 11–21 val.), www.vaikulinija.lt

Pagalbos moterims linija: 8 800 66 366 (I-V 10-21 val.), www.pagalbosmoterimslinija.lt

Linija doverija (rusų k.): 8 800 77 277 (I-V 16-20 val.)

Krizių įveikimo centras: 8 640 51555 (I-V 16-20 val., VI 12-16 val.), www.krizesiveikimas.lt.