2021 10 21

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Nepatogus kinas“. Pamiršti žmonės, laiškai Putinui ir Kremliaus propagandoje skęstantys likimai

Rež. Svetlanos Rodinos ir Laurent'o Stoopo filmo „Pamiršta sala“ („Ostrov – Lost Island“, 2021 m., Šveicarija, 92 min.) kadras

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės.

Šie žmonės neturi nei darbo, nei pinigų, nei gali užsiimti žemdirbyste, nes žemė čia nederlinga. Kelių ir infrastruktūros irgi nėra, medicinos personalo taip pat, elektra tiekiama generatoriumi. Gerai, kad bent vanduo teka iš kolonėlės.

Distopiška atmosfera tarp griuvenų, pavargusių lūšnų ir jų gyventojų, viskam skendint migloje ir atšiauriame smėlynų bei jūros grožyje, skleidžiasi dokumentiniame filme „Pamiršta sala“ (Ostrov – Lost Island, 2021 m., Šveicarija). Jo kūrėjai – Šveicarijos kino kompanija „Doklad“, režisieriai – Svetlana Rodina ir jos vyras Laurent’as Stoopas. Filmas kurtas trejus metus, iš viso surengtos šešios kelionės į šį Dievo pamirštą užkampį.

Filmą festivalio „Nepatogus kinas“ metu virtualioje kino salėje galima žiūrėti čia.

Tikslios geografinės nuorodos, kokiame užkampyje čia viskas vyksta, filme negirdėti, tačiau iš jo anonsų aiškėja, kad tai Čečėnės sala Kaspijos jūroje, praminta Pamirštąja, šalia Dagestano krantų, administraciškai priklausanti Kirovo rajono Machačkalos miestui. Režisieriai aiškinasi, kuo ši keistumu juos įtraukusi sala tapo čia taip vargingai gyvenantiems žmonėms, dagestaniečiams žvejams – laisve ar kalėjimu? Kodėl jie vis dar čia? Kodėl neišvažiuoja kitur? Negali ar nenori? Kas dedasi tų žmonių širdyse? O kas gali dėtis sieloje pamiršto ir kaip šuns į gatvę išmesto žmogaus, kurio viltys dužusios į šipulius ir kuris pripratęs būti tik negailestingai talžomas lemties?

„Pamiršta sala“ atrinkta į pagrindinę programą dviejuose svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose – „Visions du Réel“ (Šveicarija) ir „Hot Docs“ (Kanada). Idėją kurti filmą pakuždėjo šios vietovės fotografija, kurią režisierei parodė žurnalistas Vladimiras Sevrinovkis, pasak kurio, visa Rusijos istorija sukaupta šioje saloje. Sukilimo vieta, per šią salą kazokai bėgo pas carą Dmitrijų Apsišaukėlį, po to Petras Pirmasis čia saugojo dalį savo laivyno Derbento žygio metu. Pro salą pasitikti mirties plaukė Jekaterinos laikų vokiečių keliautojas ir mokslininkas Samuelis Gmelinas. Vėliau sala tapo tremčių vieta, lyg Kaspijos Sachalinas. Čia ištremdavo ir politinius kalinius, be teismo, – tiesiog galėjo žmogų išsiųsti į salą ketveriems metams, ir išgyvendavo čia nedaugelis.

Čečėnės salos gyventojai gyvena tuščiomis, užtat turi televizorių su nuolat šmėžuojančiu Putino veidu per valstybinį Rusijos televizijos kanalą. Jis vienintelis žmogus, kuriuo tiki šie nelaimėliai. „Gerbiamas Vladimirai Vladimirovičiau Putinai, aš tikiu tik jumis. Todėl kreipiuosi į jus prašydamas padėti.“ Šiuos žodžius savo rašyti mokančiai dukteriai diktuoja Ivanas, žvejys. Dukra skrupulingu dailyraščiu languoto sąsiuvinio lape dėlioja tėvo tariamus žodžius. Laiške Putinui Ivanas prisipažįsta: esu priverstas brakonieriauti ir prašau pagalbos leisti eršketus saloje gaudyti legaliai. Nes daugiau nebėra iš ko gyventi.

Sovietmečiu Čečėnės sala buvo klestintis kolektyvinės žūklės ūkis, o dabar pakrantės stebimos tarnybų. Išgaudyti „brakonierius“ nieko nereikštų, tačiau o ką tada tektų prižiūrėti? Todėl Rusijos „įstatymų užtikrintojai“ – ginkluoti, su kamufliažinėmis formomis ir veidus dengiančiomis kaukėmis, su salos gyventojais žaidžia katės ir pelės žaidimą: kontroliuoja, persekioja, kartais sulaiko, sudrasko tinklus, surengia naktinius įsibrovimus išlauždami namų duris. Iš streso ir baimės kasdienybė saloje tik dar slogesnė. 

Rež. Svetlanos Rodinos ir Laurent’o Stoopo filmo „Pamiršta sala“ („Ostrov – Lost Island“, 2021 m., Šveicarija, 92 min.) kadras
Rež. Svetlanos Rodinos ir Laurent’o Stoopo filmo „Pamiršta sala“ („Ostrov – Lost Island“, 2021 m., Šveicarija, 92 min.) kadras

Nors filmo režisierė S. Rodina yra sakiusi, kad dokumentinis filmas buvo sumanytas kaip poetinis, filosofinis kinas, socialinės ir politinės potekstės čia labai ryškios. Kaip tvirta ranka valdyti plačią motulę Rusiją? Propaganda plauti smegenis. Propaganda, valstybinės televizijos transliuojama į atokiausius namus, ir į Ivano taip pat, iliustruoja prarają tarp ciniškų, negailestingų, manipuliatyvių Kremliaus viešųjų ryšių ir žmonių realybės skurdo be menkiausių prošvaisčių. Putinas Ivanui ir visiems į jį panašiems nelaimėliams – gailestingo prezidento iliuzija, per televiziją savo kalbomis jų pagailintis, paapgailestaujantis, kad negali išspręsti visų savo paprastų piliečių bėdų. O kalti dėl visko – taip Ivanas girdi iš ekrano kalbant Putiną – regionų valdantieji, jie delsia pasirūpinti svarbiausiais žmonių pragyvenimo poreikiais. Dėl to nenuostabu, kad labiausiai Čečėnės salos gyventojai pyksta ant vietos valdančiųjų, kaltindami juos korupcija – į jų kišenes nubyra pinigai, „gailestingo“ prezidento skirti jų regionui. 

Toli siekiantys Kremliaus viešųjų ryšių čiuptuvai: štai prezidentas jungiasi tiesiogiai pabendrauti su nevilties apimtaisiais kažkur dar viename Dievo pamirštame užkampyje, kad globėjiškai, supratingai juos išklausytų, o tada rūsčiai pagrūmotų už neveiklumą ir abejingumą lėtapėdžiams vietos valdininkėliams. Tiesioginio eterio metu Putinas prisipažįsta, ko sau niekada neatleis. Neatleis už tai, kad jo pagalbininkas pradangino laišką, Putinui vieno žmogaus į rankas įduotą su prašymu.

Ivanui kokie nors demokratiniai procesai nerūpi. Valdžia sau, o mes sau, sako kitas filmo herojus, jaunas žmogus, neseniai irgi pradėjęs nelegaliai žvejoti. Čečėnėje su televizoriumi ir dainomis švenčiama gegužės 9-oji, istorija apie Antrąjį pasaulinį karą, rusams – didįjį tėvynės karą ir kovą su fašizmu, tebedėstoma mokyklose. Tai milžiniška rusų tautos patirta žaizda – Ivanas girdi per televiziją ir čia pat visiems paskelbia, kad Putinas stiprina kariuomenę. Galbūt dėl to šie vargšai žmonės, kuriems nacionalinė karo istorija ir nenugalimos, atlaikančios visas negandas tautos mitas kalamas į sąmonę kaip vertybė, taip myli savo vadą, na ir kas, kad nė kiek nepalengvinantį jų vargų. Rusai – nenugalima tauta, mus puola – mes atsilaikysime, sako Ivanas, ir pamirštųjų saloje egzistencija tik dramatiškėja. 

Rež. Svetlanos Rodinos ir Laurent’o Stoopo filmo „Pamiršta sala“ („Ostrov – Lost Island“, 2021 m., Šveicarija, 92 min.) kadras

Ivanas nesulaukė atsakymo į savo laišką. Parašė jų kelis. Mano, kad jie arba nepasiekė adresato, arba kur nors įstrigo. Filmo pabaigoje titrai skelbia, kad baigus filmavimo darbus po metų saloje pradėtos dalyti žūklės licencijos, pažadėta gyventojus aprūpinti elektra ir medicinos personalu.

Šiek tiek apie tai, kaip filmą pristato patys kūrėjai. Anot jų, tai buvo bandymas papasakoti universalią istoriją, kurioje save gali matyti bet kuris žmogus. Istoriją apie tai, kad retsykiais neįmanoma palikti savo gimtų namų, net jeigu ten gyventi nepakeliama. Istoriją apie kovą už būvį ir neviltį. Apie meilę, kuri ir gelbsti nuo beviltiškumo, ir niokoja iš jo. Būtent dėl to, pasak režisierės S. Rodinos, filmu susidomėjo Šveicarijos prodiuseriai. Būtent dėl to filmas vadinasi tiesiog „Sala“ – tai metafora. Salos metafora taip pat ir kalbant apie pagrindinį herojų – Ivaną, labai nuoširdų ir labai kenčiantį žmogų, saloje išgyvenusį visą gyvenimą, žvejojusį ir tebežvejosiantį, kaip ir jo tėvai, atsivežusį čia savo mylimą žmoną, užauginusį vaikus. Likimo nuskriaustą žmogų, išsaugojusį vidinį grožį, tvirtybę, gerumą ir atvirumą.

Filmą festivalio „Nepatogus kinas“ metu virtualioje kino salėje galima žiūrėti čia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu