Nepavydėtina tirono olimpiada

Xi Jinpingas kalba per olimpinės vėliavos turo Kinijoje atidarymą 2018 m. EPA nuotrauka

„Tironas tarė poetui: „Netiesa. Gerai įsidėmėk, kad tironai džiaugsmo patiria mažiau nei kukliai gyvenantys žmonės, o skausmo jie patiria daug daugiau ir didesnį.“ / – Kalbi neįtikinamai, – tarė poetas. – Nes jeigu šitaip būtų, kodėl daugelis norėtų būti tironais? Kodėl visi pavydėtų tironams? / – Dievaži, – atsakė tironas, – nes sprendžia apie tai nebūdami patyrę abiejų būsenų. Pabandysiu tau parodyti, jog kalbu tiesą.“ (Ksenofontas, „Hijeronas“, vert. A. Jaskelevičius, adaptacija – S. B.)

Tai – ištrauka iš (fikcinio) dialogo tarp žymaus graikų poeto ir garsaus Sirakūzų tirono. Nors draminė pokalbio data – 474 m. pr. Kr., šis tekstas šovė į galvą svarstant apie nūdienes aktualijas. Juk būtent tironas, o tiksliau, du tironai šiandien kelia nerimą pasauliui: vienas – galimai besiruošiantis naujam karui, o kitas – pakvietęs pirmąjį kaip geriausią draugą į žaidynes Pekine.

Antikiniame veikale vaizduojamas tironas bando įtikinti svečią poetą savo padėties beviltiškumu. Svarstant apie praeitą savaitę prasidėjusią olimpiadą ir visas ją lydinčias kontroversijas, anie tirono argumentai pasirodė itin aktualūs. Pirmiausia dėl to, kad visas pokalbis puikiai atskleidžia tironijos esminį bruožą – nelaisvę. Taip pat parodo, kad net ir kalbant apie tariamai „sėkmingą“ tironiją, paremtą populistiniu žmonių papirkinėjimu, tironas negali išsiversti be nuolatinio smurto. Tačiau minėtas tekstas aktualus ir dėl to, kad ši olimpiada, kaip ir pati tironija, nėra Xi Jinpingo laimėjimas.

Simonas Baliukonis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Reginiai

Sirakūzų tironas sako: negaliu vykti į skirtingas šalis žiūrėti to, kas man patinka, esu pamalonintas pas mane atvykstančių reginių, tačiau už juos turiu brangiai susimokėti.

Reginys atėjo pas Xi Jinpingą, bet kainuos labai brangiai. Iki šiol kyla debatų dėl ekonominės žaidynių rengimo naudos bet kurioje šalyje. Visų pirma dėl to, kad žaidynėms reikia milžiniškos infrastruktūros, kuri vėliau dažniausiai lieka perteklinė. Tačiau kitais atvejais galima svarstyti apie tokią naudą kaip turistinis aktyvumas. Arba naudingos susisiekimo infrastruktūros, taigi ir ilgalaikių turistinių bei ekonominių ryšių augimą. Taip pat svarbus žaidynių ekonominės naudos faktorius – sukuriama naujų darbo vietų. Tačiau Pekino atveju, pasak politologo Iano Bremmerio, pralaimima visuose frontuose.

Kinija atsisakė efektyvesnių vakarietiškų vakcinų ir pasikliovė savosiomis, taip pat ir natūralios imunizacijos lygis šalyje mažas, tad Pekinas prieš virusą teturi vieną ginklą – griežtą izoliaciją. Žinoma, tai reiškia tiek turistų vakuumą, tiek ir pačių kinų prarastą galimybę pamatyti olimpines žvaigždes.

Pekinas jau turi išvystytą susisiekimo infrastruktūrą, tad ši nauda taip pat atkrenta. Veikiau priešingai, Pekinui teko investuoti į tai, kas gali pasirodyti esant vienkartinio naudojimo. Turiu omenyje žiemos sporto šakų infrastruktūrą, sukurtą regione, kuriame žiemos sporto nemėgsta nei klimatas, nei žmonės. Jau nekalbant apie tai, kad klimato krizės akivaizdoje gausus dirbtinio sniego naudojimas ir dirbtiniai kalnai atrodo dar liūdniau.

Galiausiai, ruošdamasi žaidynėms Kinija ne padidino savo biudžetinį pyragą, o veikiau atpjovė didesnę jo dalį statybų industrijai atimdama investicijas iš kitų sektorių. Taigi padarė tai, ko pastaruoju metu vengė, nes siekė stiprinti aukštesnės pridėtinės vertės ir tvaresnius sektorius.

Gyrius

Sirakūzų tironas sako: koks džiaugsmas iš tų, kurie giria ir nepeikia, kai aiškiai žinai, kad visi šitie tyleniai apie tave blogai galvoja.

Gyrius ir įvaizdis – kaipgi be šio malonumo tirono gyvenime. Bet antikinis tekstas ir vėl teisus. Xi Jinpingas galėjo užsimerkti prieš abejotiną ekonominę žaidynių naudą ar veikiau nuostolį, jei tik jos būtų tapusios tuo, kuo jis norėjo – minkštosios galios ginklu. Kas gi pamalonintų tironą labiau nei Vakarų pripažinimas ir prestižas tiek pasaulio, tiek savų piliečių akyse. Šiandien būtent taip – kaip minkštasis ginklas – vertinamos 2008 m. Pekino vasaros olimpinės žaidynės. „Kinijos pasirodymo (angl. coming out) vakarėlis.“ Bet per 14 metų, iš kurių dešimt – Xi Jinpingo valdymo, pasikeitė ir Kinija, ir pasaulio požiūris į ją.

Viena vertus, Kinijai nebereikia įrodinėti, kad ji yra sunkiasvorė valstybė. Visi ir taip tai žino. Kita vertus, visi žino ne tik tai. Vargu, ar šios žaidynės taps dūmų uždanga, paslepiančia uigūrų genocidą, Honkongo demokratinių judėjimų malšinimą ir savo pačių įsipareigojimų nevykdymą Taivanui. Per pastaruosius metus pripažįstančiųjų, kad Kinija negerbia (savo žmonių) laisvių ir teisių, skaičius – tik auga.

Mažai ką gali suklaidinti kreivą šypseną keliantis žaidynių šūkis – „Kartu dėl bendros ateities“. Dėl ateities, kurią bendrai primeta Kinijos komunistai – maždaug toks būtų tikslesnis šūkio vertimas. Juk Vakarų šalys, kaip rašoma bendrame Rusijos ir Kinijos pranešime, nežino, kas yra demokratiniai standartai, ir pasauliui reikia alternatyvos – dviejų tironų demokratijos sampratos. Vargu ar Xi Jinpingas nesupranta, jog šios žaidynės jį veikiau demaskuoja, nei legitimuoja. Ir tos retos dirbtinės pagyros jam turėtų teikti panašiai tiek malonumo, kiek perfrazuotam V a. pr. Kr. tironui iš Sirakūzų.

Draugai ir nedraugai

Sirakūzų tironas sako: nors atpažįstu dorybingus žmones nė kiek ne prasčiau nei kiti, tačiau, užuot jais žavėjęsis, turiu jų bijoti ir man belieka kliautis neteisingaisiais, bevaliais ir vergais.

Xi Jinpingo svečių sąrašas iškalbingas. Tarp diplomatinį boikotą žaidynėms pritaikiusių šalių – JAV, JK, Australija, Kanada, Vokietija, Japonija ir dar keletas demokratinių valstybių, tarp kurių, žinoma, ir Lietuva. Atvykusiųjų sąrašas ne mažiau įspūdingas – vipinis svečias Vladimiras Putinas, toliau – Saudo Arabijos, Kazachstano, Pakistano, Mongolijos, Kambodžos, Jungtinių Arabų Emyratų ir kt. valstybių atstovai. Tiesa, gaila tarp pastarųjų matyti Italijos ir Lenkijos prezidentus, Liuksemburgo princą. Belieka viltis, kad ateityje jie nepasirodys esantys bevaliai ar vergai, kaip numatė cituojamas įžvalgusis tironas. Tačiau svečių tendencijos lieka aiškios. Čia ir vėl ryškus kontrastas su 2008-aisiais, kai, tikėdamiesi, kad Kinija judės vakarop, žaidynėse išdidžiai dalyvavo JAV, Prancūzijos ir kitų Vakarų valstybių vadovai.

Tačiau ar numanomas Kinijos pralaimėjimas ir diplomatinis boikotas pakankama priemonė? Galbūt demokratinėms valstybėms reikėjo žaidynes apskritai ignoruoti? O gal tai prieštarautų olimpinei dvasiai? Donatas Puslys feisbuke taikliai pastebėjo, jog „ironiška, kad dažniausiai raginimai nemaišyti sporto su politika girdimi iš įvairiausių autoritarinių veikėjų, kurie siekia sportą instrumentalizuoti savo politiniams tikslams – statuso pademonstravimui, minkštajai galiai“. To ryškus pavyzdys – Kinijos grasinimas sportininkams viešai nekalbėti politinėmis temomis.

Kinijos apeliacijos į olimpinę dvasią absurdiškai neskambės tuomet, kai ši apeliacija nustos būti manipuliacijos įrankiu. Makabriškai atrodo, kai milijonams uigūrų esant uždarytiems perauklėjimo stovyklose Xi Jinpingas, gelbėdamas savo įvaizdį, pasirenka uigūrę atletę Dinigeer Yilamujiang uždegti olimpinę ugnį. Paralelė peršasi neprašyta: 1936-aisiais Berlyne varžytis buvo leista žydų kilmės, jau prieš metus priverstinai šalį palikusiai fechtuotojai Helene Mayer.

Vis dėlto diplomatinis olimpiados boikotavimas, kai sportininkai varžosi, o politikai žaidynes ignoruoja, atrodo aukso vidurio vardo vertas pasirinkimas. Mat, jei norėtume griežčiau atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus, yra efektyvesnių būdų nei sportininko, ketverius metus ar net visą gyvenimą besiruošusio šiam karjeros įvykiui, nedalyvavimas. Situaciją, žvelgdamas į savo šalies vidų, taikliai nusakė Vokietijos dienraštis Die Zeit – keista, kad didesnį moralinį spaudimą jaučia slidininkės ir ledo ritulininkai, o ne, tarkime, vokiečių korporacija Allianz – viena iš didžiųjų žaidynių rėmėjų.

Kita vertus, atsakomybė už tai, kad žaidynės vyksta ten, kur vyksta, ir tokiomis aplinkybėmis, kuriomis vyksta, visų pirma krenta ne ant konkretaus sportininko, o tarptautinio olimpinio komiteto pečių. Belieka viltis, kad po dešimtmečio (tiek metų į priekį šiuo metu žinome apie būsimų žaidynių vietas) nebus užlipta ant to paties grėblio.

Tironija

„– Kodėl tuomet, jeigu tironiška valdžia yra toks didelis blogis ir tu esi tai supratęs, neatsikratai tokio didžiulio blogio, ir kodėl nei tu, nei kas nors kitas, kuris vienąkart ją įsigijo, niekada savo noru jos neatsisakė? / – Todėl, – atsakė jis, – kad ir šiuo požiūriu tironija yra labiausiai apgailėtina. Mat jos net atsisakyti nėra įmanoma. Mat kaip koks nors tironas kada nors galėtų visiškai atsilyginti už nusavintus pinigus arba kaip galėtų iškęsti pančius, kuriais pats supančiojo, arba iš kur gautų pakankamai žmonių nužudytiesiems pakeisti?“