Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 12 06

Giedrė Žvirzdinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Nepažįstama Vladimiro Nabokovo gyvenimo pusė

Rašytojas Vladimiras Nabokovas 1972 m. ir knygos viršelis. Yousufo Karsho nuotrаuka

Literatūrologas Josephas Epsteinas yra pasakęs: „Siekiant sukurti aukščiausios kokybės autobiografiją reikalingi ne tik literatūriniai gebėjimai, kuriuos galima išsiugdyti įdėjus nemažai pastangų, bet ir iš esmės įdomaus gyvenimo, kuris nutinka kur kas rečiau.“

Rašytojui Vladimirui Nabokovui pasisekė turėti abi dovanas – įstabiai perteikiant savo gyvenimą neseniai pasirodžiusioje, leidyklos „Jotema“ išleistoje autobiografijoje „Kalbėk, atmintie“. Jo atsiminimai – jaudinantis pasakojimas apie mylinčią civilizuotą šeimą, paauglystės prabudimus, bėgimą nuo bolševikų teroro, mokymąsi Anglijoje ir emigranto gyvenimą Paryžiuje bei Berlyne.

Apie šį XX a. klasiką, kaip ir dauguma, girdėjau dar nuo garsiosios knygos „Lolita“ pasirodymo (beje, pagal šį kūrinį yra sukurti net du filmai). Kadangi „Lolitą“ teko skaityti anksčiau, buvo nepaprastai įdomu į rankas paimti dar vieną V. Nabokovo knygą, kurią vertė Rasa Drazdauskienė.

„Kalbėk, atmintie“ – paties autoriaus atsiminimais pagrįsta, netradicinė, itin meniškai parašyta autobiografija. Kadangi apie patį rašytoją žinojau gan mažai, kūrinyje pateikti gyvenimo faktai buvo nauji – net privertę pasidomėti apie autorių internete plačiau.

Išskirtinė autobiografija, dedikuota žmonai

Dažniausiai Vladimiras Nabokovas pristatomas kaip Amerikos rusų rašytojas. Savo kūrinius rašęs tiek anglų, tiek rusų kalbomis. Ne veltui autorių galime vadinti tikru intelektualu, poliglotu ir meistriškai žodį įvaldžiusiu rašytoju. Jo autobiografija „Kalbėk, atmintie“ pirmą kartą išleista 1951-aisiais (pavadinimu „Galutinis įrodymas“), tačiau po penkiolikos metų buvo peržiūrėta ir atnaujinta. Šią knygą jis dedikavęs savo žmonai Verai. Kūrinyje apimtas autoriaus gyvenimas 1903–1940 m., iki jo emigracijos į Ameriką.

Perskaičius „Kalbėk, atmintie“ pirmiausia kyla mintis, kad tai nėra tipinis memuarinis-autobiografinis kūrinys. Knyga neprimena dokumentinės, dienoraščio formos, užrašų apie vaikystę ir kitus gyvenimo tarpsnius, kaip, pavyzdžiui, knygoje „Anos Frank dienoraštis“.

Paminėtina, kad V. Nabokovas savo prisiminimuose nesivaiko pigaus populiarumo, aprašydamas saldžius pirmosios meilės išgyvenimus arba idiliškai tobulas gyvenimo akimirkas aristokratų šeimoje. Verčiant puslapius kyla įspūdis, lyg skaitytum rašytojo prisiminimus, iškylančius pokalbio metu ar tiesiog leidžiant laiką vienam.

Autorius nesiekia iš eilės aprašyti svarbiausių savo gyvenimo etapų. Jo rašymo metodas veikiau primena atokiausių gyvenimo etapų, atveriančių vis naujus, pamirštus atsiminimus ir temas, tyrinėjimą. Atrakinta viena tema tęsiama ar išplėtojama į kitą, naują.

V. Nabokovo rašymo stiliui nėra būdingas gan įprastas ar net kiek nuvalkiotas, daugelyje memuarų atpažįstamas chronologinis, dokumentinis, dienoraščio tipo rašymo būdas, siekiamybė ką nors būtinai parodyti. Aišku, tai nėra lengvas skaitinys. Norint geriau suprasti šio garsaus klasiko užfiksuotas mintis, reikia skaityti įdėmiai, atidžiai analizuoti smulkiausias detales, perteikiamus vaizdus ir išgyvenimus.

Vladimiras Nabokovas su tėčiu 1906 m. Sankt Peterburge. „The Vladimir Nabokov Literary Foundation“ nuotrauka
Vladimiras Nabokovas su žmona Vera 1966 m. Philippe’o Halsmano / „Halsman Archive“ nuotrauka

Atminties kismas ir intertekstualumas

Pirmuose dvylikoje „Kalbėk, atmintie“ skyrių pristatomi rašytojo jaunystės prisiminimai apie savo aristokratišką šeimą, kuri iki revoliucijos gyvenusi Sankt Peterburge. Labai įdomu susipažinti su detaliai aprašyta autoriaus vaikyste, reikšmingiausių asmenybių portretais ar gyvenimo įvykiais. 

Pavyzdžiui, V. Nabokovo vaikystės auklės Madmuazelės figūra nupiešiama labai smulkmeniškai, sukuriant impresionistinį įspūdį nuo jos plaukų iki smakro linkių: „Taip aiškiai matau jos vešlius tamsius plaukus, sušukuotus aukštyn ir nejučia jau pradėjusius žilti, tris raukšleles ant griežtos kaktos, tankius antakius, pensnė tamsiais rėmeliais pridengtas plienines akis, vos regimus ūselius ir tą nelygią veido spalvą, kuri įsiūčiui ištikus papildomai išrausta ties trečiuoju, didžiausiu pagurkliu, karališkai išsidriekusiu ant nėriniuoto palaidinukės kalno.“ (p. 96)

Detalus moters paveikslas leidžia įsivaizduoti, kaip ją mato pats rašytojas. Vis dėlto skaitydami toliau galime šiek tiek pasiklysti, svarstydami, ar viską šioje scenoje supratome teisingai. Netgi pats autorius knygoje klausia – ar Madmuazelę atsimenu teisingai? Gal jos paveikslas tebuvo fikcija? Taip klasikas sufleruoja, kad atmintis yra tarsi nematoma visažinė deivė, diktuojanti mums prisiminimus. Tačiau jo keliami klausimai siunčia žinią – vis dėlto ji yra linkusi kisti, veikiama laiko ir vaizduotės išdaigų. Giliau susimąsčius, jeigu autorius nebūtų pasirinkęs rašyti visko taip, kaip pats prisimena, pripažindamas apie atmintyje glūdinčias tikrovės spragas, galbūt kūrinys būtų išėjęs visiškai kitoks? Žinoma, to jau nebesužinosime.

Autobiografijoje atrandame nemažai intertekstualumo pėdsakų, tarkime, V. Nabokovas vardija savo paties skaitytas knygas. Taip pat cituojami eilėraščių posmai, pavyzdžiui, Michailo Lermontovo poemos „Mcyris“ eilutės: „auštant švintant smilko jos / Lyg aukurai ugnies šventos.“ Intertekstualios detalės pagyvina tekstą, suteikdamos realistiškumo, leisdamos geriau įsigilinti į autoriaus gyvenimą, sekti tuometines literatūrinio gyvenimo aktualijas. 

Skaitant šį kūrinį kartais galima pagalvoti, kad panašia tema kažkur jau buvo rašyta, tik galbūt čia šiek tiek pakeista mintis ar pridėtas naujas jos vingis. Skaitytojams toks literatūrinis autoriaus žaidimas turėtų patikti, siekiant atrasti besisiejančias kūrinio temas. Autobiografijoje skaitytojai atras keletą pagrindinių jos linijų, kurios susipina su kitomis, pavaldžiomis temomis, o visa kūrinio struktūra atrodo sudėliota itin apgalvotai, tarsi šachmatai. 

Aristokratiška namų aplinka ir emigracija

Prasidėjus revoliucijai Nabokovų šeimai teko palikti savo namus Sankt Peterburge ir keliauti į užsienį. Šį faktą įdomiai atskleidžia paprasta biografinė detalė – rašytojo gimimo diena. Regis, priverstinė emigracija gali sugriauti žmogaus tapatybę arba bent jau priversti šia suabejoti. Kadangi tuo metu, kai gimė rašytojas, Rusijoje naudotas Julijaus kalendorius, jo gimimo data užfiksuota – 1899 m. balandžio 10 d. Tačiau palikus tėvynę teko remtis užsienio šalyse naudotu Grigaliaus kalendoriumi (nuo pirmojo besiskiriančio 12 dienų). Taigi autoriaus gimtadienis persikėlė į balandžio 22 d. 

Autobiografiją praturtina pateikiamos nuotraukos, skaitytojams leidžiančios geriau įsivaizduoti autoriaus tėvus ir šeimą, supusią aristokratišką namų aplinką. Tiesa, knyga netampa visišku šeimos albumu. V. Nabokovo talentą ir intelektą puikiai atskleidžia ištrauka, kurioje jis prisipažįsta, kad garsai jam asocijuojasi su tam tikromis spalvomis. Be to, įdomu, kad rašytojas jau nuo mažens pasižymėjo „karštu paauglišku susidomėjimu peteliškėmis ir drugeliais“. Ši jo aistra tęsėsi daug metų. 

Kiti trys „Kalbėk, atmintie“ skyriai pasakoja apie klasiko metus, praleistus Kembridže, Berlyne ir Paryžiuje. Apsistojęs Berlyne rašytojas susipažino su savo žmona Vera. Bendra meilė literatūrai suartino juos, o kiek vėliau juodu susilaukė sūnaus Dmitrijaus. Savo atminimus autorius dedikuoja žmonai. Ypač tai akivaizdu paskutiniuose kūrinio skyriuose: „Metai bėga, mano brangioji, ir netrukus niekas nežinos to, ką žinome tu ir aš.“ (p. 313)

Daug dėmesio knygoje skiriama ir sūnui: „Norėčiau prisiminti kiekvieną mūsų aplankytą parkelį“ (p. 323) – taip išreiškiamas praėjusio laiko ilgesys. Knygos pabaigoje perteikiami prisiminimai atrodo jautresni, emocionalesni, pripildyti nostalgijos. Juose atsiskleidžia rašytojo jausmai savo žmonai ir sūnui, atvirai dalinamasi jų gyvenimų peripetijomis, prisipažįstama apie troškimą sukurti gerą gyvenimą sūnui. Paskutiniai skyriai iš tiesų labai įtraukiantys ir paveikūs. Nostalgišku parko aprašymu užbaigiamas autoriaus gyvenimo prieš emigraciją į Ameriką laikotarpis, kartu atveriantis dar naujų, kitokių jo gyvenimo spalvų.

Taigi V. Nabokovo autobiografijoje „Kalbėk, atmintie“ nesiekiama atskleisti idiliško vieno ryškiausių XX a. intelektualų gyvenimo. Rašytojas, sekdamas atminties burtų lazdele, veikiau nori parodyti, kaip iš paprasčiausių prisiminimų gali gimti išskirtinis ir meniškai turtingas literatūros kūrinys, kurį galima skaityti lyg romaną.

Vladimiras Nabokovas, žmona Vera ir sūnus Dmitrijus Nabokovas Berlyne 1935 m. „The Estate of Vladimir Nabokov“ nuotrauka
Rašytojas Vladimiras Nabokovas 1972 m. Yousufо Karshо nuotrаuka
Rašytojas Vladimiras Nabokovas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos / Vle.lt nuotrаuka
Leidyklos „Jotema“ nuotrauka
Knygos viršelis

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.