Neplanuoti prisiminimai

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. birželio 25 d., Nr. 25)

Šį tekstą įkvėpė vienas tolimas prisiminimas. Laimei ar nelaimei, be vaizduotės, dar esame ir prisiminimų būtybės – kylame aukštyn tik dėl to, kad esama apačios ir galima atsispirti nuo tvirto pagrindo, o iš viršaus, įkvėpus oro, pažvelgti žemyn ir šūktelti: „Oho, kaip aukštai mano užkopta!“ Ne apie kalnus aš čia. Tikrai ne apie juos.

Neseniai šią žemišką ašarų pakalnę ankstokai palikęs Romualdas Rakauskas, puikus bičiulis ir dar puikesnis Klaipėdoje 1941 m. gimęs fotomeno lyrikas, visą gyvenimą praleidęs Kaune, bet nesutikdavęs būti vadinamas kauniečiu („Aš tik gyvenu Kaune“), yra teigęs, kad žmones skirsto į dvi kategorijas – tuos, kuriems tinka jūra, ir tuos, kuriems tinka kalnai.

Aš čia ne apie kalnus ir ne apie alpinistų gyvenimus – jie beprotiški, sudėtingi, įdomūs, tačiau jų nežinau, turbūt dėl to nesuprantu ir neturėčiau apie juos kalbėti. Ir nekalbu. Kalbu apie prisiminimus – jie plyti apačioje kaip slėniai, kuriuos, jei debesys palankiai prasiskiria, galima apžvelgti ir stebėti – panašiai atokiau prisnūdusi ir permainoms budriai pasiruošusi katė stebi šeimynykščių veiksmus.

Prisiminti mus skatina žmogiška prigimtis – sumuojanti, vertinanti, neduodanti ramybės. Kalbėk atmintie! Prisiminimai verčia mokytis mįslingos ir nebūtinai logiškos gyvenimo abėcėlės – atsimename senelius, tėvus, draugus, santykius su aplinka, padarytas klaidas – ir mažas, tokias kaip vaikystėje gvelbtus iš kaimynų sodo obuolius, – ir tas, didžiąsias, apmaudą keliančias ligi šiolei.

Atsimename padrikas įvykių nuotrupas, keistus sakinius, kurie, kažkada atsimušę į mūsų atmintį, nesuprasti, tada atrodę nelogiški, surado ten vietą, atsimename netikėtus, jau tapusius vintažiniais, erotinius viražus. Atsimename save, bet jau kaip kitą, kartais nebesuprantamą, svetimą. Kartais, plakantis atsiminimų ratilams, kažkuriuos įvykius ar veiksmus prisimename kaip pragarišką kakofonišką painiavą – lyg keliolika visos sudėties orkestrų vienu metu grotų skirtingus gigantiškus kūrinius, tačiau aš čia vėl „ne apie tai“, kaip galėtų šioje vietoje savo mėgstamą priežodį pavartoti fotografas Gintautas Trimakas. Labiau norėtųsi išgrynintų, skaidrių prisiminimų, kurie iš dalelyčių susidėliotų į vientisą ir aiškų daiktą kaip vaikišką lego. Įmanoma?

Bičiulis poetas sykį mestelėjo, kad tai, ką prisimename, „yra prisiminimų prisiminimai“. Taip, ką atsimenam dabar, jau nebėra tai, ką atsimintume prieš penketą metų ar prieš dešimtmečius – įvykis, nuotykis ar koks gyvenimo etapas neišvengiamai nusišviečia kitokiomis šviesomis, tarsi koks šviesų dailininkas reguliariai keistų lempų pozicijas ir apšvietimo intensyvumą. Kaip teatre. Taip, kaip teatre, kur kiekvienas, tarkim, „Dėdės Vanios“ spektaklis yra skirtingas, nepaisant to, kad vaidina tie patys aktoriai, dekoracijos ir aktorių grimas bei rūbai tie patys, o kažkas ima ir pakinta. Žiūrovų požiūris, aktorių požiūris į kuriamą personažą – nors ir milimetru per kiekvieną spektaklį jau kitoks, nors formaliai sakytume, jog viskas yra taip pat. Nors gali nutikti, kad profesorius Seriabriakovas netikėtai pasirodytų kaip mielas, šiltas, o ne visų nekenčiamas senukas, o savanoriškai jam vergaujantis dėdė Vania – tiesiog ankstyvos stadijos Stokholmo sindromo auka.

Laikas keičia mus, versdamas apmąstyti daugybę dalykų – pasaulį (kiek jį pajėgiame suvokti), save, dalyvaujantį kasdienybės karo ir taikos veiksmuose su nematomu kirviu rankoje, laukiantį bausmės arba likimo (nors tai vienas ir tas pat). Laikas ir yra bausmė, nors Josifas Brodskis teigė, kad laikas yra Dievas. Laikas išteisina ir nuteisia, tai jo kirvis aštresnis nei mirties. Graikų dievas Chronas ryja savo vaikus, pamenat? Laikas visoks. Miręs, miegantis, beribis, ribotas, tikslingas, beprasmis. Idealizuojamas laikas, tyrumo laikas, prarasties laikas. Tūkstančiai laiko formų – banali kaip gyvybė, nuo kurios laikas priklausomas, tema.

Prisiminimų laikas, apie kurį kalbu, mane nuveda į 1989-uosius, Los Andželą, Kaliforniją. Ten mano mamos dėdė, kultūrininkas Juozas Kojelis, mane pakviečia į Santa Moniką praleisti žiemos atostogų savaitę. Jaunam žmogui iš LTSR būta ko nustebti! Nuostabus apykarštis, sausas klimatas, bet vandenyno pakrantėse knibžda benamiai, kartoniniai jų namai sudaro bemaž atskirą ištisinį, horizontaliai išsidriekusį kvartalą; visa ko valgomo ir geriamo gausa, bet, tarkim, obuoliai, nors ir vaškuoti, blizgūs, bet beskoniai, kaip ir raudoni, bemaž Spalio revoliucijos vėliavos spalvos, pomidorai. Labiausiai man rūpėjo dėdės biblioteka ir begaliniai pokalbiai apie literatūrą.

Vardai ir pavardės dūgzdavo kaip vasarinės musės apie lempą, ypač kai į svečius užsukdavo garsus išeivių istorikas, dėdės Juozo svainis Vincas Trumpa, nuostabus pasakotojas ir liberalas, bendrų pietų metu nepasitenkindavęs vienu šlakeliu konjako. Vincas irgi gyveno Santa Monikoje, visai greta žymios ir žavios aktorės Jane Fondos, tuo didžiavosi. Šnekorius buvo nemenkas ir XIX a. Lietuvos istoriją išmanė (kiek tai įmanoma buvo be nuolatinės prieigos prie šaltinių) ne menkiau už kai kuriuos ant akademinių laktų skiauterę labai aukštai iškėlusius profesorius. Pamenu, kaip sykį, pagyręs mano eilėraščius, šyptelėjo: „Gerai rašai, brolau, bet nuo Radausko vis tiek gautum į kaulus. Jam nebuvo tobulų.“ Pamenant, kokio būrio klasikų H. Radauskas nemėgo, tai visai nenuostabu. Atminties stebuklas prikelia ir dar vieną su tuometine viešnage susijusį įvykį, įkvėpusį šio teksto rašymą.

Prisiminti – tai išleisti iš atminties narvo žvėrį į laisvę arba atrasti seną perlamutro sagą iš kažkokio gyvenimo, kurio jau seniai nebėra, vis bandant spėti, iš kokio gi rūbo ji. Kam priklausė? Man? Mamai? Broliui? Draugui? O gal atsitiktiniam svečiui, vienintelį sykį teužsukusiam arbatos.

Ant Holivudo kalnų nuo pat savo emigracijos pradžios JAV mažame namelyje beveik ant vištos kojelės, bet užtat po kojomis begaliniais žiburiais švytintis Los Andželas, gyveno poetas, vadintas (neatmestina, kad taip ir jautęsis) tautos šaukliu, Bernardas Brazdžionis su žmona, taikingąja, vėjo perpučiama namų siela Aldona, artimas dėdės Juozo bičiulis ir, kaip sakoma, bendražygis. Daugiametėse pilietinėse akcijose už Lietuvos laisvinimą, literatūrinėse kelionėse po JAV lietuvių kolonijas ir visose kelionėse į Lietuvą. Pedantiškai sutvarkytose šauklio į tautą lentynose, greičiau lentynėlėse, kiek pamenu, nebuvo itin daug knygų, o man jas tyrinėjant, Bernardas stebėjo mane, kol galiausiai neišlaikė.

„Matai Algimanto Mackaus knygas?“ Atsakiau, kad matau. Tada ūmusis Bernardas šyptelėjęs pasiūlė lažybas. „Po 20 metų niekas jo nė neprisimins, o mane – visada!“ A. Mackus visada buvo poeziją rašančio jaunimo forposte. Atsakiau, kad abu autoriai neabejotinai puikūs, o dauguma A. Mackaus knygą išleidusio to paties pavadinimo fondo knygų tiesiog prestižinės, bent jau estetine prasme. Bernardas, žinoma, kiek šmaikštavo, jau tada jam buvo 86 m., nors choleriška, kaip ir pats jos savininkas, besiblaškanti žilų plaukų sruoga liudijo, kad jis nieku būdu nesileis užgujamas GPU.

Kaip ir nepalaužiamas žemininkas Kazys Bradūnas Čikagoje mano magistrinių studijų metais – tais pačiais 1989-aisiais pirmąsyk aplankytas Marquette Parke (rajonas Čikagoje) ir paklaustas, dėl ko nevažiuoja į Lietuvą, atsakė suvalkietiškai tiesiai: „Juliau, kaip aš galiu važiuoti į gimtinę, iš kurios mane varu išvarė? Nenoriu, kad kažkoks kolchozo pirmininkas sutiktų mane su duona, druska ir vodke.“ Nekentė okupantų, kolaborantų. Dirbo Čikagoje lietuviško laikraščio „Draugas“ literatūrinio priedo redaktoriumi, vėliau pensininkavo ir oriai rašė santūrius, tėviškės sklidinus eilėraščius.

Atsiminti – vadinasi, ištraukti svarbius, skausmingus ar džiaugsmą keliančius įvykius, vėl įbristi į upę, į kurią antrąsyk nebeįbrendama. Reitinguoti atsiminimų kaip politikų mums, ačiūdie, neleista, jie nestabilūs kaip rublio kursas ir nepatikimi kaip loterijos bilietas, iš kurio daug tikimasi. Profesorius Hermanas Perelšteinas per vieną „Ąžuoliuko“ repeticiją dar Lietuvoje yra sakęs, jog „žmonės dažniausiai atsimena tai, kas bloga“. Man, paaugliui, tai įstrigo visam gyvenimui. Už kai kurias niekšystes taip ir negebame atleisti, nešiodamiesi tą naštą nuolat, kad ir kas nutiktų.

„Prisiminimai regi mane“, – provokuojamai teigia knygos pavadinimu poetas, Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris. Prisiminti – tai išleisti iš atminties narvo žvėrį į laisvę arba atrasti seną perlamutro sagą iš kažkokio gyvenimo, kurio jau seniai nebėra, vis bandant spėti, iš kokio gi rūbo ji. Kam priklausė? Man? Mamai? Broliui? Draugui? O gal atsitiktiniam svečiui, vienintelį sykį teužsukusiam arbatos.