Nestandartinis sprendimas: Šventojo Rašto studijos

Rudenį vyksti studijuoti į Italiją. Papasakok, ką studijuosi?

Keliausiu į Romą, žadu studijuoti Šventąjį Raštą Popiežiškajame Biblijos institute, licenciato programoje. Vis dar sunku patikėti, kad tai tikrai vyksta (šypsosi).

Studijavai VDU Katalikų teologijos fakultete. Ar mintys apie gilesnes Šventojo Rašto studijas subrendo šių studijų metu? Jei taip, kas lėmė šį troškimą – asmenybės, studijų kursas ar įvykis, sužadinęs meilę Šventajam Raštui?

VDU Katalikų teologijos fakultete baigiau bakalauro studijas. Šių studijų metu dėl asmeninių priežasčių nepavyko išvažiuoti Erasmus studijoms, išvykau tik trumpai podiplominei praktikai. Tad ėmiau puoselėti svajonę vykti studijuoti magistro studijų į užsienį. Jau pirmame kurse buvau tikra, kad, baigusi bakalaurą, tęsiu studijas toliau. Beje, buvo „bėda“, kad bakalauro studijų metu visi dalykai, pradedant antikos filosofija bei krikščioniškąja antropologija ir baigiant katechetika, man buvo labai įdomūs.

Maniau, kad didelė meilė Šventajam Raštui teologo gyvenime yra tiesiog natūrali, tad iš pradžių to pernelyg nesureikšminau. Juk kiekvienam smagu valandų valandas „knebinėti“ vieną Naujojo Testamento eilutę, lyginti graikišką tekstą bei vertimus į kitas kalbas, interpretacijas kelių skirtingų biblistų veikaluose, svarbesnių žodžių prasmes platesniame senovės literatūros kontekste ir kt. Nieko čia įtartino, juk taip? Be to, laikas, praleistas kun. A. Akelaičio paskaitose (kuriose gilinomės į Penkiaknygę, Pranašų raštiją, Išminties literatūrą, Naujojo Testamento graikų kalbą) ir tuo metu buvusiame „užklasiniame“ hebrajų kalbos entuziastų būrelyje, buvo ne tik įdomus, bet ir smagus.

Ieškodama studijų užsienyje galimybių – iš pradžių svarsčiau apie Šv. Patriko koledžą Airijoje – prisiminiau, kad, rašydama vienos Naujojo Testamento ištraukos interpretaciją per kun. dr. A. Kasčiukaičio dėstyto kurso egzaminą, patyriau estetinį pasitenkinimą. Kaip gražiai susijungė visa tai, ko mokėmės paskaitų bei seminarų metu, ką skaitėme pateiktoje literatūroje ir ką tuo metu man pavyko įžvelgti pateiktoje ištraukoje! Laikant egzaminą užplūdo džiugesys, jaučiau literatūrinį malonumą. „Na, čia ne juokas“, – pagalvojau. Dar kartą apmąsčiau visą ankstesnių studijų patirtį ir priėjau išvadą, kad, veikiausiai, mano pomėgiai ir talentai gali padėti susigaudyti, kur mane iš tikrųjų šaukia Viešpats.

Studijos užsienyje gali pasirodyti keliančios nemažai iššūkių ir sunkumų. Kaip atrodo praktiniai pasirengimo studijoms aspektai? Ar mokeisi italų kalbos? Kaip vyksta stojimai? Ir, turbūt, vienas aktualiausių klausimų – ar studentas gali gauti finansinę paramą?

Italų kalbos pradėjau mokytis, berods, pirmame kurse, nes turėjau neišnaudotų kreditų užsienio kalbų mokymuisi. Bet pradėti niekada ne vėlu! Kai sužinojau, kad Biblijos institute neužtenka anglų ir italų kalbų, kad reikia ir dar vienos moderniosios kalbos, nuo praėjusio rudens laisvo klausytojo statusu VDU ėmiau mokytis vokiečių kalbos. Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad man jos galėtų prireikti.

Mano atveju prieš registruojantis į studijas stojamojo egzamino laikyti nereikėjo, tačiau rudenį laukia bendrųjų Biblijos žinių patikrinimo egzaminas. Kalbant apie finansavimą, dėl jo kreipiausi į du katalikiškus užsienio fondus. Finansavimą netikėtai paskyrė abu, bet veikiausiai pasinaudosiu tik vieno jų skirta parama – būtų pernelyg geras gyvenimas (šypsosi). Pildant paraišką reikia nepamiršti iš anksto paprašyti savo gyvenamosios vietos vyskupo ordinaro bei vieno iš dėstytojų rekomendacijos.

Pagalvojus apie Šventojo Rašto studijas Romoje galvoje pirmosios kilę mintys buvo: tai  – nelengvos klasikinės lotynų, Naujojo Testamento graikų, hebrajų kalbos, kurias teks „krimsti“ studijų metu. O kur dar nuostabieji itališki ledai su plakta grietinėle! Su kokiais akademiniais, kultūriniais, kulinariniais lūkesčiais Tu rengiesi vykti į šią šalį?

Asociacijos, sakyčiau, labai taiklios, kadangi yra du realūs pavojai. Pirmas – dėl riebiųjų ledų poveikio nebetilpti į drabužius, antras – nebegalėti užsimaukšlinti skrybėlės ant nuo saulės ir mokslų išpampusios galvos.

Esu nusiteikusi, kad bus sunku. Ne kartą girdėjau, kad hebrajų ir Naujojo Testamento graikų kalbos tiek Popiežiškajame Biblijos institute, tiek Grigaliaus universitete dėstomos taip, lyg tai tebūtų pasikartojimas jas jau gerai mokantiems.

O dėl kultūrinių lūkesčių… Kaip minėjau, esu buvusi podiplominėje praktikoje, dalį jos praleidau pietų Italijoje. Žinoma, Roma – žymiai margesnė, bet manau, kad italų pasididžiavimas savo šalimi ir tradicijomis, bendras stiliaus pojūtis bei polinkis labai garsiai ir išraiškingai kalbėti visur yra panašūs. Didžiausia „kulinarinė“ problema – visiškai nesotūs itališki pusryčiai. Jau įsivaizduoju save 7 val. ryto slepiančią „kontrabandinę“ grikių košę ar sumuštinį su rimtesne dešra nuo rūsčių „Tradicijos akių“.

Dažniau girdime apie kunigus, vykstančius studijuoti į Italijos universitetus. Šiandienis pasaulis savo ruožtu labiau stengiasi skatinti jaunų žmonių verslumą, dinamiką, orientaciją į „rinkos poreikius“. O štai, pasaulietė mergina renkasi rimtas ir kai kam galbūt egzotiškai skambančias biblistikos studijas. Ar svarstai apie akademinę karjerą? Ar tiesiog leidiesi į šias studijas kaip į nuotykį ir pasitiki Dievo vedimu?

Apie mokslinę bei akademinę karjerą tikrai svarstau. Viena iš svajonių – grįžti į išsiilgtąjį Katalikų teologijos fakultetą jau kiek kitokiu statusu. Tai būtų ne mažesnis nuotykis!

Turiu nuvilti šiuolaikinį pasaulį – esu gana senamadiška ir nė kiek ne versli. Tačiau matau „rinkos poreikį“ – tarp brandesnių katalikų besirandantį troškimą labiau pažinti (arba, pirmiausia, pradėti reguliariai skaityti) Šventąjį Raštą. O per tai – giliau pažinti Kristų, patį Dievo Žodį. Sudaryti sąlygas kitų susitikimui su Jėzumi Kristumi yra kviečiami ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai su savo unikalia patirtimi bei dovanomis: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12,7).

Praėjusį rugsėjį parapijoje, kurioje šiuo metu dirbu, susibūrė maža grupelė, su kuria nusprendėme skaityti Evangeliją pagal Morkų. Sugriežtinus karantiną, persikėlėme į virtualią erdvę, tai leido prisijungti žmonėms net iš Klaipėdos. Iškildavo tikrai rimtų ir sudėtingų klausimų, į kuriuos negalėjau išsamiai atsakyti – nesinorėjo to daryti paviršutiniškai – be knebinėjimosi tekstuose originalo kalba bei kontekstų paieškų. Priėmiau šios grupelės gyvavimą kaip dar vieną ženklą iš Dangaus, jog tai yra mano kelias.

Labai džiugu girdėti tavo motyvus ir pasiryžimą. Manau, Lietuvai šiuo metu ypatingai reikia, jog rastųsi jaunų teologų karta. Kokių patarimų ar padrąsinimų duotum jauniems žmonėms, kurie galbūt atpažįsta savo potencialą ir polinkį mokslinei veiklai, tačiau dėl įvairių priežasčių dvejoja žengti šį žingsnį?

Patarčiau pasimokyti iš mano klaidų ir neeikvoti laiko galvojant, kad pavyks aprėpti viską. „Pasimatuoti“ sau tinkančią sritį, bet ir nebijoti persigalvoti. Daugiau bendradarbiauti su dėstytojais, ieškoti progų, kaip būtų galima drauge vykdyti tyrimus ir publikuoti straipsnius. Rasti būdų, kaip išmokti papildomą užsienio kalbą. Ieškoti bendraminčių, burtis į draugijas, diskutuoti. Nepamesti iš akių adresatų ir galutinio tikslo, kadangi teologo pašaukimas, kaip kad buvo nuolat akcentuojama teologijos įvado paskaitose pirmame kurse, yra bažnytinis.

***

Savo pastebėjimais pasidalinti taip pat sutiko Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius.

Turbūt Jus, kaip dekaną, džiugina absolventų pasiekimai? Ar Lietuvai teologijos mokslų specialistai – reikalingi?

Dekanui visada labai džiugios fakulteto absolventų sėkmės. Su daugeliu palaikau ryšį, kartais tenka pagelbėti patarimais, rekomendacijomis, padrąsinimu. Labai džiugina Teresės Tolvaišytės mokslinė kelionė, ji buvo viena iš labiausiai į studijas ir katalikišką gyvenimą panirusių studenčių – visada trokštanti gilintis, suprasti, praktikuoti, dalyvauti. Neabejoju, jog jos Šventojo Rašto studijos Romoje praturtins ją pačią, o netrukus ir mus visus.

Katalikų teologijos fakultete teologijos studijas pasirenka labai įvairūs kandidatai – motyvuoti, turintys aukštus mokyklos baigimo balus, gabūs, tikintys, ieškantys. Tačiau visada būna ir tokių studentų, kuriuos patraukia akademinė-mokslinė veikla. Tai tie, kurių alkis po studijų nesumažėja, jie trokšta studijuoti toliau, gilintis vis labiau ir pradeda dalintis mokslinio pobūdžio atradimais su visuomene. Tai specialus pašaukimas, kuris paprastai bręsta ne vienerius metus.

Teologiją studijuoti pradėjęs pasaulietis pradžioje tarsi panardinamas į temų sūkurį. Jis studijuoja įvadus į grandiozines teologijos sritis, vėliau neria į kiekvieną sritį atskirai – Šventojo Rašto studijas, dogmų teologiją, moralės teologiją, Bažnyčios istoriją, Bažnyčios tėvų mintį, studijuoja biblines ir liturgines kalbas, atlieka praktikas, studijuoja įvairius dalykus, kurie padeda geriau suprasti žmogų, visuomenę ir t. t. Palaipsniui ryškėja katalikiškosios pasaulėžiūros sistema, konkretūs šios pasaulėžiūros atramos taškai. Kažkuriame studijų etape studentą gali ištikti mintis: „norėčiau daryti tai visą gyvenimą.“ Suprantama, noras turi būti grįstas ir atitinkamais gebėjimais.

Mane patį ši mintis ištiko tik pabaigus licenciato studijų pirmąjį kursą (t. y. po šešių teologijos studijų metų). Iki tol troškau skelbti Evangeliją, dalintis tikėjimu, labai daug skaičiau, nagrinėjau, stengiausi geriau suprasti. Tačiau tai vis tiek buvo labiau bendro pobūdžio troškimas dalintis tikėjimu, pažinti, suvokti. Akademinis pašaukimas ištiko kaip aiškus troškimas giliai pažinti konkrečią teologijos sritį, nerti į specialiąją literatūrą, kalnų kalnus knygų ir straipsnių, kartais randamų tik specializuotose užsienio bibliotekose, skaityti originalo kalba, rasti ir suformuluoti paaiškinimus, kurių iki tol nepavyko rasti. Kitaip tariant, parašyti „rimtą“ knygą (juokiasi). Tai kūrybinė aistra, dieną naktį nesiliaujantis troškimas. Jis atveda į pažintį su panašių siekių akademine bendruomene, perkelia į kitą gebėjimo pažinti ir interpretuoti lygį. Be galo svarbu, kad universitetas ir fakultetas atpažintų tokį studento ar studentės pašaukimą ir suteiktų galimybes jį įgyvendinti.

Katalikų teologijos fakultetas visada numano, kad studentai gali turėti pašaukimą vykdyti mokslinę veiklą, ir siūlo įvairias galimybes. Be abejo, mokslinio mąstymo metodai ir praktikos yra beveik kiekvieno studijų dalyko integrali dalis. Tačiau, tai – ne viskas. Fakultetas dalinai arba visiškai finansuoja uolių ir gabių studentų studijas. Vos pradėję studijuoti, studentai gali naudotis labai turtingos bibliotekos ištekliais, pasinerti į užsienio kalbų studijas, vienam semestrui arba metams nemokamai išvykti studijuoti į užsienio universitetus, pasirinkti nemokamas gretutines studijas, kreiptis į solidžius fakulteto partnerius ir mentorius, kurie suteiks ekspertizę ir palydės konkrečiose tyrimų srityse.

Vėliau, pabaigus studijas, fakultetas gali tarpininkauti, rekomenduodamas kandidatus, studentams siekiant įvairių fondų paramos studijoms užsienyje. Fakultete taip pat studijuoja doktorantai, kuriems suteikiamos visos aukščiau išvardytos ir kitos galimybės.

Manau, labai svarbu, kad Lietuvoje bręstų nauja jaunųjų teologų karta. Viena vertus, tokia teologų karta formavosi po 90-ųjų, atgavus Nepriklausomybę. Šiuo metu būtent ši karta dėsto seminarijose ir universitetuose, dalyvauja teologinio pobūdžio projektuose. Tai mokslininkai ir dėstytojai, kurie, vertinant pagal akademinio pasaulio standartus, tebėra „brandžiai jauni“ – kalbu apie 40-mečių ir 50-mečių kartą. Šiandien galime džiaugtis, kad Lietuvoje pagaliau turime specialistus, galinčius profesionaliai dėstyti visas pagrindines teologijos šakas.

Tačiau nereikėtų akademinės veiklos plotmės susiaurinti ir teigti, kad tai vien tik darbas universitete. Šiuo metu pastebima dalis teologų užsiima reikšminga redagavimo, leidybos, vertimų, ekspertine, projektine ir taikomojo pobūdžio veikla. Didelę įtaką teologijos plėtrai Lietuvoje darė ir tebedaro ne vien teologai, bet ir įvairių artimai susijusių mokslų atstovai ar į profesinius rėmus sunkiai beįtelpantys eruditai. Pagaliau, teologų kartų atsinaujinimas būtinas ir fakultete. Sveikiausia, dinamiškiausia ir įdomiausia akademinė aplinka yra ta, kurioje aktyviai dalyvauja jaunieji mokslininkai, kur vyksta nuolatinis požiūrių ir perspektyvų atsinaujinimas.