Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

2023 03 15

Santa Lingevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys – nuo valstiečio vaiko iki europiečio

Pasiuntinys Italijoje Jurgis Šaulys
Pasiuntinys Italijoje Jurgis Šaulys darbo kabinete Romoje 1921–1923 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinis muziejus pristato visuomenei jo rinkiniuose saugomą unikalų 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, diplomato, publicisto, kolekcininko Jurgio Šaulio dienoraštį.

Net 45 metus – du trečdalius gyvenimo, tegul ir su pertraukomis, augintas tekstas sugulė į vieną didelę knygą. Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje rašytus 23 sąsiuvinius išsaugojo autoriaus dukra. Signataro artimųjų dėka jie pateko į muziejų. Dienoraštis atveria autoriaus kasdienybę, kartu liudydamas ne tik XX a. pirmosios pusės Lietuvos, bet ir Europos istorijos įsimintinus įvykius.

Knygą spaudai parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vyresnioji muziejininkė, istorikė dr. VILMA BUKAITĖ.

Jurgio Šaulio dienoraščio įvadą pradedate jo citata, kad gyvenimo nutikimus būtinai reikia žymėti, kad nepranyktų istorijai. Turbūt galėtume pajuokauti, kad dienoraštis – puikus būdas nepranykti autoriui, po daugybės metų priminti apie save skaitytojams. Viena ausimi esame girdėję apie Jurgį Šaulį kaip apie signatarą, kurio ranka surašytas 2017 m. Berlyne rastasis Nepriklausomybės Akto tekstas. Ar, perskaitę dienoraštį, šią asmenybę pažinsime geriau?

Turbūt ir taip, ir ne. Akivaizdu, kad Jurgio Šaulio dienoraštis atskleidžia daugybę jo gyvenimo faktų nuo pat 1903 metų, kai šis jaunas žmogus ruošėsi studijoms Berno universitete ir redagavo draudžiamą spaudą, iki paskutinės gyvenimo dienos. Tiesa, pradžioje buvo ir daugiau nei dešimtmečio trukmės tarpas, ir keletas mažesnių. Nuo 1928 m. Jurgis Šaulys rašė beveik kasdien ir po dalelę savo dienos įspūdžių paliko tekste. Kita vertus, dienoraštyje jis formulavo mintis gana glaustai, nesileido į gilesnius išpažinimus arba apmąstymus. Šiaip ar taip, dvidešimt trys išlikę užrašų sąsiuviniai, saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, talpina nemažai informacijos apie Jurgio Šaulio asmenybę ir leidžia susikurti skaitytojui savąjį jo portretą.

Dienoraštis – neįpareigojantis, įtraukiantis žanras, vieno žmogaus subjektyvus žvilgsnis, laikmečio, kuriuo jis gyvena, stebėjimas. Kartu šie dienoraščiai – bandymas per vienos įstabios asmenybės mikropasaulį supažindinti su makropasauliu, leisti pačiam susikurti platesnį to meto vaizdą. Ar ne visai taip? Ar šios knygos idėja – dialogas su skaitytoju? Tačiau ar šiai knygai nereikalingas platesnis akiratis?

Ko gero, jau šiek tiek apie Jurgį Šaulį žinantis žmogus lengviau įsivaizduos, ko galėtų tikėtis šio pirmojo Lietuvos diplomato, publicisto, kolekcininko užrašuose. Mažiau apie jį girdėjusiesiems siūlome dienoraščio įvadą, kuriame remdamiesi istoriniais tyrimais, bet populiariai ir kartu išsamiai pristatome autoriaus asmenybę.

Kaip šio įvado rengėja, norėjau, kad naujų detalių, patikslinimų atrastų patyrę mokslininkai, bet pirmąkart skaitantieji apie Jurgį Šaulį nenuobodžiautų ir netgi galbūt galėtų su juo susitapatinti. Sakyčiau, galima pajuokauti, kad ir pats dienoraščio autorius bijojo pasirodyti sausas profesionalas: jis užfiksavo ir nemažai šeimos gyvenimo, kasdienybės detalių, pramogų. Kaip knygos rengėjai, ir įvade, ir komentaruose man buvo svarbu išlaikyti tam tikrą neutralumą, kad kuo daugiau kalbėtų pats dienoraščio autorius – palikti erdvę jo dialogui su skaitytoju. Norėčiau tikėtis, kad tekstas įtrauks, sužadins smalsumą, norą diskutuoti arba ieškoti daugiau literatūros apie ten paliestas temas. Taigi ši knyga gali tapti apsiskaitymo paskata.

Mano dienynas
Jurgio Šaulio dienoraščio viršelis (aut. Edita Gužaitė, 2023 m., Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys)

Jūs pavadinote Jurgio Šaulio dienoraštį klajūnu…

Iš tikrųjų dienoraščio sąsiuviniai lydėjo autorių – diplomatą ir atostogų kelionių mėgėją. Jurgis Šaulys žymėjosi svarbius savo kasdienybės įvykius, dirbdamas Lietuvoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Italijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, atostogų kelionėse į Belgiją, Prancūziją, Graikiją. Po Jurgio Šaulio mirties jo dukra Birutė Čečkus šį rankraštį išsivežė į Jungtines Amerikos Valstijas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji atgaivino ryšius su artimaisiais ir tėvo paveldą patikėjo pusbroliui Česlovui Tarvydui. Jo dėka dienoraštis ir dalis Jurgio Šaulio asmeninio archyvo pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų. Dalis šios medžiagos tapo knygos iliustracijomis, už šios ledkalnio viršūnės – dar ir likę Jurgio Šaulio bei jo artimųjų dokumentai, kurie pravertė rengiant įvadą.

Autorius dienoraštyje plačiai naudoja „paralelinį montažą“ – politikos peripetijas supina su privataus gyvenimo istorija.

Iš tikrųjų Jurgį Šaulį sunku pavadinti žmogumi, visą laiką ir energiją skyrusiu darbui. Žinoma, apie jį irgi kalbama, bet labai daug sužinome, ką vienas žymiausių tarpukario Lietuvos valstybės diplomatų veikė, kai nedirbdavo. Dienoraštyje daug vietos skirta autoriaus dukrai Birutei Šaulytei, kuri, galima sakyti, užauga skaitytojų akyse.

Deja, pirmoji žmona Kazimiera Celińska 1925 m. pradžioje susirgo nepagydoma liga. Jų istorija dienoraštyje vystosi nuo karo atskirto sužadėtinio rūpesčio dėl mylimosios, jaunavedžių ir jaunų tėvų idilės, dramatiškos nežinios žmonai susirgus, laukimo, peraugančio į tolìmą, iki naujos lemtingos pažinties. 1932 m. pradžioje, pirmame pasiuntinybės pobūvyje sutikęs italų kilmės Vokietijos operos primadoną Mafaldą Salvatini, Jurgis Šaulys jau po poros savaičių viešėjo jos namuose. Netrukus po to prasidėjo kone kasdieniniai pasimatymai, po kiek daugiau nei pusantrų metų pasibaigę tuoktuvėmis. Nerimastingi pastebėjimai apie nacionalsocialistų įsitvirtinimą Vokietijos valdžioje Jurgio Šaulio dienoraštyje pinasi su naujo gyvenimo viltimis.

Jurgio Šaulio ir Kazimieros Celińskos vestuvės
Jurgio Šaulio ir Kazimieros Celińskos vestuvės. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka
Jurgis Šaulys su Mafalda Salvatini ir dukra Birute
Jurgis Šaulys su Mafalda Salvatini ir dukra Birute Lugano apylinkėse 1937–1938 m. pradžioje. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka
Birutė Šaulytė, Jurgis Šaulys
Birutė Šaulytė su tėvu Jurgiu Šauliu ir krikštatėviu Kazimieru Steponu Šauliu Flimse, Šveicarijoje, 1947 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Taigi ką vienas iš žymiausių tarpukario Lietuvos valstybės diplomatų veikė, kai nedirbdavo?

Pomėgiams vietos tekste skirta nevienodai, bet, peržengus keturiasdešimtmetį, įrašų apie pomėgius atsiranda daugiau. Vienas iš jų akivaizdžiai liko bene nuo studijų metų – tai kinas. Pridėsiu, pačių įvairiausių žanrų kinas. Iš paminėtų filmų pavadinimų matome, kad Jurgis Šaulys kine pirmiausia ieškojo atgaivos, naujų įspūdžių, pramogos. Turėjo mėgstamus aktorius ir režisierius, bet mielai žiūrėjo patį įvairiausią kiną – senąją animaciją, romantines komedijas, miuziklus, dokumentiką. Labai vertino Charlesʼo Chaplino komedijas, patyrė didelį įspūdį žiūrėdamas Roberto Rossellini vieną pirmųjų italų neorealizmo filmų – dramą „Roma – atviras miestas“ (1945).

Dar Jurgis Šaulys labai mėgo pasivaikščiojimus parkuose. Kasmet per atostogas visada keliaudavo. Atrodo, buvo gana uždaras žmogus, bet didelį įspūdį daro jo paminėtų dienoraštyje žmonių kaleidoskopas. Jis nuolat su kuo nors susipažindavo.

Su kuo galėtumėte palyginti Šaulio asmenybę?

Sunku surasti taiklią šiandienos paralelę. Sakyčiau, mes galėtume palyginti iš karto keletą gyvenimų. 1903–1904 m. Jurgis Šaulys panašus į, tarkime, 2000-aisiais anksti pradėjusį dirbti į užsienį išvykusį studentą, kurio kasdienybę lydi nežinia dėl ateities, dvejonės, nesaugumas. 1919–1927 m. dienoraščio autorius ‒ kvalifikuotas specialistas, kuris mano, kad gali daugiau, ir jaučiasi varžomas jo neįvertinusių darbdavių.

Jurgis Šaulys pradėjo diplomato karjerą dar 1918 m. lapkritį, bet 1919 m. pabaigoje ją, atrodė, kone baigė. Kitaminčių valdymo laikotarpiu jis stengėsi išvykti į užsienį, bet buvo paskirtas tik į Italiją – dažnai turėdavo imtis uždavinių, kurių nenorėjo kiti kolegos. Naują pagreitį jo karjera įgijo valstybės vadovu 1926 m. gruodį tapus buvusiam Lietuvos Tarybos kolegai Antanui Smetonai. Jurgis Šaulys buvo skiriamas pasiuntiniu sudėtingose, svarbiose valstybėse: prie Šventojo Sosto, Vokietijoje. Sukūręs šeimą su operos primadona Mafalda Salvatini, Jurgis Šaulys tapo laukiamu žmogum – kartu su žmona – Vokietijos, vėliau Šveicarijos menininkų, verslininkų, politikų, užsienio diplomatų susibūrimuose.

Norėčiau grįžti prie mikropasaulio ir makropasaulio akistatos. Ką iš Jurgio Šaulio dienoraščio sužinome apie Lietuvą ir Europą?

Turbūt pirmiausia nuo skaitytojo akiračio priklausys, kas jam bus naujiena. Vis dėlto knygoje galime aiškiai pajausti Lietuvos istorijos punktyrą. Šaltinis turbūt paklibins arba net patikslins vieną kitą mūsų šiandieninį įsivaizdavimą. Tarkime, matome, kad spaudos draudimo panaikinimas 1904 m. buvo skausmingas bent daliai jos bendradarbių – jie pasijuto nebereikalingi ir abejojo cenzūruojamų legalių spaudinių verte.

Matome Jurgio Šaulio itin korektišką bendravimą su Romoje dirbusiais lietuviais katalikų kunigais, bet nerandame nė menkiausio šio diplomato abejonių šešėlio dėl Lietuvos vadovų ryžto aštrinti santykių su Šventuoju Sostu įtampą. 1940 m. gegužę skaitome apie Berne įrengiamą Lietuvos pasiuntinybę jau žinodami, kad jai ilgai gyvuoti nelemta. 1921–1922 m., Benito Mussolini įsitvirtinimo Italijoje išvakarėse, šios šalies politinė krizė tarsi praslydo pro Jurgio Šaulio akis, bet nacionalsocialistų įsitvirtinimas Vokietijoje ir joje vykstančios permainos užfiksuotos gana išsamiai.

Jurgis Šaulys
Vilniaus žemės banko tarnautojas Jurgis Šaulys apie 1912–1913 m. Aleksandro Jurašaičio / Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Kodėl svarbu su Jurgio Šaulio dienoraščiais supažindinti dabartinį žmogų?

Pirmiausia tai geras būdas susipažinti su Jurgiu Šauliu skaitant jo paties liudijimą, nagrinėjant jo sukurtą autoportretą. Antra, jo gyvenimo istorija įsimintina kaip pasakojimas apie vieną iš savo kartos sėkmingiausių žmonių, nuėjusį kelią nuo didelės neturtingos valstiečių šeimos vaiko iki vadovėlinės istorinės asmenybės. Trečia, dienoraštyje randame subjektyvų pasakojimą apie istorijos virsmus.

Su autoriaus kasdienybės peripetijomis susipina spaudos draudimo panaikinimas, Pirmasis pasaulinis karas, pastangos apginti ir įtvirtinti Lietuvos Nepriklausomybę bei stabilizuoti jos santykius su kaimyninėmis šalimis, Antrojo pasaulinio karo pradžia, kurią Jurgis Šaulys sutiko Lenkijoje, Lietuvos okupacija ir bandymas apčiuopti išsilaisvinimo galimybes. Ketvirta, pakeliui turime progą nors trumpam susipažinti su daugybe spalvingų ir įsimintinų žmonių. Penkta, skaitant lengva susitapatinti su Jurgiu Šauliu ir tęsti pažintį, tarkime, perskaityti jo minimas knygas, pažiūrėti mėgtus filmus, galiausiai, lankydamiesi šalyse, kuriose jis dirbo, pasivaikščioti tomis pačiomis gatvėmis.

Atrodo, tarsi pavadinimas „Mano dienynas“ knygos viršelyje būtų užrašytas Jurgio Šaulio ranka…

Tai vieno iš dienoraščio sąsiuvinių pavadinimas, užrašytas 2018 m. Eimanto Paškonio sukurtu „Signato“ šriftu. Įdomu, kad rastasis Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16-osios Nutarimo pavyzdys virto mūsų šiuolaikinės raštijos dalele. Pasinaudojome puikia proga šiuo šriftu papuošti būtent Jurgio Šaulio knygą.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite