2021 03 20

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Nepripažintas, nepamiltas… neatstumtas

Šermukšniai rausta pakelėj, motulės dainoje. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Velniškai gera, kai tavęs nerodo, nekalbina, apie tave nerašo. Kažkur esi pradingęs iš didelio akiračio. Kaip sakytų literatūros kritikas ir eseistas Valentinas Sventickas, iš didelio lauko.

Tąkart gali atsiriboti nuo vienadienio šiaudinio optimizmo, dirbtinės euforijos. Krapštaisi sau sode, darže, skaitai knygą ir esi laimingas, įlindęs į ramų sodžiaus užutekį. Ten, kur tik garsiai kūdroje kvarksi varlės, kur kepurę gali numušti paukščių giesmės… Kur tik kaimynas ryte gali pakalbinti, atėjęs pinigų pagirioms paprašyti… Bet ir ta įprasta scena trunka tik akimirką – nepiktybiškas Saulius stveria banknotą ir staiga dingsta už tvoros, kaip staiga prie lauko sūpuoklių atsiradęs. Atrodo, lyg niekur nieko. Sodžiuje įprasta, kad kažkam reikia pagiriotis. Kad kitą dieną Saulius ar dar kažkas vėl pagiriosis…

Sakoma, girtas anksčiau ar vėliau išsipagirios, o durnas – niekad… Manding, pastarojo reikia bijoti, nes niekada negali žinoti, kas jam šaus į galvą, ką jis nemalonaus iškrės. Keistai aplink tave pasaulis sutvarkytas. Daug yra savotiškų, neperprastų žmonių, nors daugiau kaip tuziną metų su jais bendravai, daugel kartų prie to paties stalo valgei, taurelę išlenkei. Bet vieną dieną paaiškėja – na, visiškai jų nepažįsti. Štai, atrodo, iš pažiūros, kalbos – žmogelį nors prie širdies glausk, bet, pasirodo, – jis akmenį užantyje nešiojasi… Štai tau ir pažįsti žmones. Tokią minutę galvoji, kad nė velnio mes kitų nepažįstame. Tačiau privalu ir su tokiais žmonėmis bendrauti, nuo jų tik neilgam gali pabėgti. Visokių žmonių yra, buvo ir bus. Tik kaip atsirinkti, kuris – padorus, sąžiningas, nuoširdus? Su kuo bus gera bendrauti? 

Grikiuose paskendęs kaimukas. Česlovo Skaržinsko nuotrauka
Nostalgija. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Ieškodamas ramaus prieglobsčio po daugelio metų, vasaroti apsistoji sodžiuje, kur vaikystės draugų tik nežymūs pėdsakai likę. Vyresnio amžiaus sodiečiai senokai nukeliavę į galukaimio kalnelį… Eini aplankyti čia besiilsinčių artimųjų, draugų, buvusių kaimynų. Kapinaitėse apsidžiaugi pamatęs pažįstamas sodžiaus nebe pirmos jaunystės dvi moteris. Užkalbini. Iš pradžių apsikeičiate nereikšmingomis frazėmis. Tik po ilgokos įžangos atsargiai pasidomi, su kuo sodžiuje galima dūšią praskaidrinti.

– Kompaniją čia ne vienas galėtų palaikyti, – taria viena moteris ir vis tiria seną nebuvėlį žvitriomis akimis. Bene kažką įžvelgs… 

– Ne, ne išgerti, reikia kompanijos, – sakai moterims.

– Tai ko? – nesupranta klausiančiojo.

Kai paaiškini, kad be degtinės su sodiečiais nori pabendrauti, gal net apie knygas pakalbėti. 

Ilgai moterys suko galvą, norėdamos pasiūlyti tinkamų tokiam bendravimui žmonių, bet kažkodėl nerado…. 

– Petras – labai pletkininkas, Gražvydas – vagis, – vardijo moterys. 

– Nejau nė vieno normalaus žmogaus sodžiuje neliko? – neiškentęs klausi jų.

– Va, mes… Tik ar žmona nebars?  

– Tai gerai, – sakai joms, – tikrai nebars… 

Iš tikrųjų, kas ten seną dziedą nužiūrės… Nusijuokiate, kažką dar nereikšmingo vienas kitam pasakote ir išsiskiriate. Kapinaitės – ne ta vieta, jose neatsiversi… Pėdini gerą puskilometrį į tėvų namus. Nejaukiai žvelgi į kas kone antrą tuščią sodybą. Andai sodžius, kad ir stipriai ištuštėjęs, bet dar nemažas. Gal 100 ir daugiau gyvų galvų yra, bet pagal kalbintas moterėles bendrauti lyg ir nelabai su kuo būtų. Ek, pagalvoji, bala jų nematė. Užtenka, kad kažkas į tavo kiemą užeis. Kad ir pagirioms pinigo paprašyti. Vis žmogus aplankė. O jeigu ir neaplankys – nieko baisaus. Juk bėgai į vienatvę. Kokio velnio nori bendrauti? Sudėtinga atsakyti. Žmogus – tokia jau būtybė. Jis visą laiką negali būti užsidaręs. Kad ir tyriausioje gamtos oazėje. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Trokšti su jais, paprastais žmogeliais, bendrauti. Kad kuris ir pameluos, svetima kalba sodriai nusikeiks, bet, manding, kiekvienas – savas, šiek tiek pažįstamas. Tegul labiau – iš išorės. Čia nebūtina kaip mieste žmogų ilgai tyrinėti, spėlioti, ar jis geras. Sodžiuje – viskas paprasčiau. Tarsi visi giminės. Kad ir nesi jame pranašas, nepripažintas ir nepamiltas, bet ir… neatstumtas…