Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Nerimą keliančio mirties slėpinio akivaizdoje

Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Gulintis Kristus“ (1990–1991 m., drobė, aliejus, 100 x 120 cm). Paveikslo savininkas kunigas pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys sako, kad šį Gulintį Kristų jam padovanojo mama gimtadienio proga. Tai – vienas variantas iš ciklo su medine figūrą be rankų. Čia Kristus paguldytas išsiuvinėto žemaitiško audinio fone, prikabinti keli sulankstyti votai sovietmečiu buvo surasti Lenkimų bažnyčios pastogėje. S. B. Jurčio OFM nuotrauka

„Broli, jei ateisi aplankyti mano kapo, neverk. Neteisinga liūdėti dėl susivienijimo su Dievu. Man mirus neieškok mano kapo šiame pasaulyje: mano kapas yra širdyse tų, kurie myli.“

Ne sykį ir aš stovėjau Konjoje, Turkijoje, po didinguoju žaliuoju kupolu, kur patalpintas Gialaledas-Din Rumi, didžio XIII a. musulmonų poeto ir mistiko, kenotafas. Čia ir užrašyti mano cituoti žodžiai, poeto padiktuoti jo epitafijai. Šie žodžiai atskleidžia vieną iš daugybės dvasinių panašumų, vienijančių didžiųjų religijų sielas. Labai senoje musulmonų maldoje sakoma: „Mano Dieve, leisk man mirti jaučiant troškimą susitikti Tave. Leisk man pasirengti susitikimo dienai.“

Taigi mirtis nėra lyg upės žiotys, įtekančios į niekur, bet nuostabus susitikimas su Dievu Jo karalystės namuose. Kaip sako Rumi, tikrasis mūsų kapas – širdyse tų žmonių, kurie savo sieloje puoselėja meilę ir tikėjimą, taigi saugo amžinybės kibirkštį ar sėklą. O amžinybė yra tas horizontas, kurį pasiekti mums lemta po mirties. Žinoma, mūsų laikais dažniausiai vyrauja kitokie jausmai, nes pirmiausia galvojama apie materialinę šiapusinio gyvenimo gerovę. Dar Kristus užsimena apie šią siaurą gyvenimo viziją palyginime apie neprotingą turtuolį, kuris visomis išgalėmis kaupia turtus, bet netikėtai numiršta ir išgirsta šiurpius žodžius: „Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 20)

Pasigilinkime į temą, kuri glūdi kiekvienos būtybės širdyje, nepaisant pastangų ją išstumti – tai mirties tema. Pažvelkime į ją teologiniu ar veikiau kristologiniu aspektu.

Kard. Gianfranco Ravasi. EPA nuotrauka

Jėzus ir mirtis

Jei prisiminsime evangelijas, Jėzus tiesiogiai susiduria su trimis lavonais: Jajiro dukters (Mk 5, 35–43), Najino našlės sūnaus (Lk 7, 11–17) ir bičiulio Lozoriaus (Jn 11). Susidūręs su mirtimi Kristus irgi kenčia, skausmingai ją išgyvena; žinodamas apie savo paties artėjančią mirtį, jis patiria kankinantį nerimą.

Evangelijos autorius Morkus pažymi: Getsemanėje Jėzus „pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (14, 33–34). Jo malda – tokia kaip kiekvieno žinančio, kad artėja mirtina kančia: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!“ Evangelistas rašo, jog Jėzus ėmė „melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda“ (14, 35–36). Kai galiausiai mirtis jį ištinka, ji įgyja tikros tragedijos kontūrus. Fizinis skausmas – žiaurus ir nepakeliamas, bičiuliai palieka jį vieną, o siaubingiausia yra dangiškojo Tėvo tyla: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Evangelistams Morkui ir Matui Jėzaus mirtis, galime tarti, atrodo negraži: „Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią… Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią“ (Mk 15, 37; Mt 27, 50). Šiuo kraštutiniu momentu Kristus atskleidžia Įsikūnijimą skausmingiausioje savo tiesoje: Dievo Sūnus mirdamas tampa pačiu tikriausiu mūsų broliu, nes kiekvienas Adomo sūnus savo „tapatybės kortelėje“ visuomet turi įrašytą mirties datą, o Dievo „tapatybės kortelėje“ tokio duomens nėra.

Vaidotas Žukas, „Nukryžiuotasis“, 1987 m. Autoriaus nuotrauka

Ir vis dėlto šią akimirką ir tolesnėmis akimirkomis, kai jis – tik lavonas žiaurių kareivių rankose, o kiek vėliau – jau mylinčių bičiulių glėbyje, Jėzus nesiliauja būti Dievo Sūnumi. Štai kokia radikali yra krikščioniškoji mirties samprata. Tai buvo galima numanyti minėtuose ankstesniuose trijuose susitikimuose, kurių baigtis dar nebuvo galutinis Prisikėlimas: Jajiro duktė, našlės sūnus ir Lozorius, Jėzaus prikelti iš numirusiųjų, vėliau turėjo mirti. Tačiau Kristus, prikeldamas juos iš numirusiųjų, realiai ir iškalbingai parodė galutinį žmonijos tikslą – prisikėlimą, t. y. amžiną gyvenimą Dieve, gyvajame Dieve.

Šie evangelijose aprašyti prisikėlimo stebuklai duoda užuominą į paties Kristaus būsimą prisikėlimą, taigi jie tampa Velykų ženklais (tai ypač akivaizdu Evangelijos pagal Joną Lozoriaus istorijos aprašyme). Ši šviesa visiškai apgaubia mirštantį Kristų. Iš tiesų evangelistas Lukas žodžius apie Tėvo apleidimą, parašytus Mato ir Morkaus evangelijose, pakeičia Jėzaus atsidavimu Tėvo valiai: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Ir su tais žodžiais numirė“ (Lk 23, 46). Evangelistas Jonas pristato kryžiaus mirtį kaip Kristaus dievystės atsiskleidimo aukščiausiąjį tašką: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Čia turbūt nė nereikia priminti, kad „Aš Esu“ Senajame Testamente, scenoje ant Sinajaus kalno, yra Dievo savęs apibūdinimas (Iš 3, 14).

Viena vertus, Kristus, iš tikrųjų turėdamas žmogiškąją prigimtį, nesumažina ir nepanaikina mirties problemos, mirčiai būdingo tamsos ir nežinios matmens, mirtį lydinčio skausmo. Kita vertus, jo dieviškumas, žengdamas per šešėlių dengiamą mirties erdvę, nutvieskia ją amžinybės spinduliais. Didįjį penktadienį – nukryžiavimo dieną, ir Didįjį šeštadienį – kapo tylos dieną, lemiami Įsikūnijimo ženklai atsiskleidžia Velykų sekmadienį, kuris yra, pasak garsių pranašo Zacharijo žodžių, „viena nepertraukiama diena, ne diena ir ne naktis, nes ir vakaro metu bus šviesu“ (Zch 14, 7), akivaizdi amžinybės metafora.

Kaip savo kančios dienoraštyje rašė nacių koncentracijos stovykloje kalintas teologas Dietrichas Bonhoefferis, „artėti prie mirimo pabaigos – dar nereiškia susitaikyti su mirtimi (…) Ne iš ars moriendi, bet iš Kristaus prisikėlimo naujas nutyrinantis vėjas gali padvelkti į pasaulį“.

Šv. Paulius. Nežinomas autorius, 1686 m. „Google Art Project“ / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Krikščionio mirtis

Vėjas, kurį apaštalas Paulius jautė taip stipriai pučiant, kad pavertė jį ne tik savo kristologijos ašimi – nuo pat pirmojo savo rašinio, kuriame teigiama, kad Dievo Sūnus mirė už mus (1 Tes 5, 10), bet ir krikščioniškosios antropologijos ašimi. Išties Kristaus realus perėjimas per mirties karaliją perkeičia visų mirimą: „Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15).

Šioje perspektyvoje Jėzaus mirtis yra mūsų pirmosios ir antrosios mirties, kalbant Apreiškimo knygos kalbėsena, išlaisvinimas. Išties, viena vertus, „jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta (…) Kad jis numirė, tai numirė (…) kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui“ (Rom 6, 8–10). Taigi jis apvaisina mirties įsčias savo dieviškąja „skaisčia rasa“ (pranašo Izaijo naudotas įvaizdis Iz 26, 19) ir prikelia mus ne laikinam, o amžinajam gyvenimui Dieve.

Tačiau, kita vertus, jis mus išlaisvina ir iš „antrosios mirties, iš ugnies ežero“ (Apr 20, 14), t. y. iš dvasinės mirties, iš nuodėmės mirties: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes (…) Laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 15, 3; Rom 6, 11). Be prikėlimo iš fizinės mirties, Kristus dovanoja mums nuteisinimą, išlaisvinantį iš dvasinės mirties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galingi ir drąsūs Antrojo laiško korintiečiams žodžiai: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (5, 21). Kaip tik dėl šio dvigubo efekto velykinis įvykis, kaip visuomet buvo teigiama, yra pamatinis tiek krikščioniškoje kristologijoje, tiek antropologijoje. Apaštalas Paulius šiuo klausimu yra labai aiškus ir tiesmukas: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Žinoma, teologinė apaštalo Pauliaus refleksija yra kur kas sudėtingesnė, tačiau jo minties šerdis glūdi būtent Kristaus mirtyje – prisikėlime, nes tai ir mūsų mirties bei integralaus prisikėlimo (fizinio ir moralinio) principas ir šaltinis, o krikštas yra jo veiksminga „sakramentinė“ reprezentacija.

Dievo nusižeminimas

Paskutinis pastebėjimas Kristaus mirties tema. Šis įvykis iš tiesų yra kraštutinis Dievo nusižeminimas. Apaštalas Paulius įžymiajame Laiško filipiečiams himne kalba apie „kenozę“ (gr. ekènosen), taigi vartoja sąvoką, reiškiančią ištuštinimą, savęs apiplėšimą: „turėdamas Dievo prigimtį (…) apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą (…) jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Šis solidarumo žmonijos atžvilgiu veiksmas yra meilės išraiška. Būtent taip Naujajame Testamente Kristaus kryžius tampa meilės ženklu. Kas neprisimena jaudinančios pasakojimo apie Jėzaus kančią pradžios Evangelijoje pagal Joną: „žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Jehudah ‘atthah jodukha!… (Qui mittendus est)“ (1981 m., popierius, sangina, 80 x 100 cm). Kompozicijoje vaizduojamas mirusio Kristaus susukimas į drobulę. Piešinio apačioje – du pavadinimai: lotyniškas ir hebrajiška transkripcija: „Iš Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos. Pr 49,10“. Autoriaus nuotrauka

Maža to, šiame aukščiausiame savęs dovanojime galima įžvelgti Tėvo meilę: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Tai laisvas ir nuoširdus meilės aktas, kaip rašo Paulius: „Vargu, ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 7–8). Čia akivaizdi pamoka tikinčiajam: sekti Kristumi.

XIX a. danų filosofas Soerenas Kierkegaardas savo „Krikščionybės pratybose“ rašė: „Koks skirtumas yra tarp susižavėjusiojo ir sekėjo? Sekėjas yra arba nori būti tas, kuriuo žavisi; o susižavėjusysis aukština kitą, bet lieka toks, koks buvęs.“ Taigi apaštalas Jonas pirmajame savo laiške rašydamas apie Kristaus mirtį (dėl meilės už brolius, kaip sakė pats Jėzus) kviečia ne tiek juo žavėtis, kiek sekti: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.