Nerimas būti tėvais: kodėl siekiame tobulybės?

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Kelionė“ (2020 m. Nr. 3)

„Vakar pusę dienos skendau apmąstymuose, ar teisingai kalbėjau su savo dešimtmete! – prisipažįsta 38 metų Marija. – Nepasakyčiau, kad ji turi didelių problemų, tačiau kiekvieną kartą, priimdama kokį nors sprendimą, aš abejoju: ar taip tai reikia daryti? Ar teisingus žodžius parinkau? Nuoširdžiai sakau, kad dažnai pavydžiu savo tėvams, kurie mane augino, nekvaršindami sau galvos dėl tokių dalykų.“ Šiandien abejojančių savimi tėvų yra nemažai. Dėdami visas pastangas, kad kuo geriau susitvarkytų su savo vaidmeniu, jie nuolatos išgyvena kaltės jausmą, neapsisprendžia, kurios nuomonės ar patarimo laikytis auklėjant vaikus, tampa psichologais mėgėjais arba bet kurį klausimą stengiasi išspręsti pasitelkdami specialistus.

Kitas svarbus su tuo susijęs klausimas – tai autoriteto problema. Kaip išlaikyti autoritetą, nedarant vaikui spaudimo? Kaip gerbti jo asmenybę, bet leisti ne viską? Kaip būti ir artimu draugu, ir autoritetingu suaugusiuoju? Šiandien atsakymai į šiuos klausimus tėvams reikalingi labiau nei bet kada anksčiau, nes dar niekada žmonijos istorijoje tėvai nebuvo taip stipriai „pamišę“ dėl auklėjimo.

Kita vertus, sekdami įvairiausiais receptais, stengdamiesi pasielgti kaip galima teisingiau, dauguma tėvų… stipriai abejoja savimi. Galbūt verta atlikti tam tikrą techninę savo tėvystės įgūdžių patikrą? Pabandykite apsibrėžti savo vertybes, suprasti savo lūkesčius, išskirti sritis, kuriose jaučiate nerimą ar abejojate.

Vilčių metas

Ne kiekvienas gali kliautis stabiliu darbu ar laiminga santuoka, todėl vaikai taip dažnai savo tėvams tampa jų vilčių išsipildymu ir gyvenimo prasme. Psichoterapeutai pastebi, jog visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad „vaikai svarbiau nei tėvai“, o tai reiškia, kad dėl jų tėvai privalo „paaukoti viską“. Toks požiūris verčia tėvus į vaiką žvelgti vos ne kaip į vienintelį jų egzistavimo pateisinimą.

Šis požiūris ir vaikams kelia reikalavimus visada būti idealiems. „Nuo pirmos skyrybų akimirkos vaikai – mano pagrindinis prioritetas, – prisipažįsta keturių vaikų mama Laima. – Aš viską kontroliuoju: jų pramogas, būrelius, mokyklos ir namų gyvenimą. Žinoma, man labai sunku, bet o kaip kitaip? Aš noriu, kad jie būtų laimingi.“

Sukurti tobulybę – užauginti idealų vaiką – galėtų nebent Visagalis. Tačiau, kaip aiškina psichoanalitikai, būtent tas visagalybės pojūtis, taip stipriai jaustas vaikystėje, kada atrodė, jog galime viską, iš naujo išgyvenamas tapus tėvais. Vaikas tampa objektu, kuris gali įrodyti mūsų tėviškąją kompetenciją, džiugindamas savo pasiekimais ir sėkmėmis.

Jausdami, kad „auklėjimo raumenys“ nepakankamai išvystyti, tėvai ieško atsakymų knygose, internete, pas psichologus ir gydytojus. Nepasitikėjimas trukdo kliautis savo intuicija.

„Mano sūnaus balsas visada buvo kiek švokščiantis, – pasakoja Kristina, 12 metų berniuko mama. – Manęs tai nejaudino iki tol, kol kažkas nepasakė, kad mano sūnus gali turėti problemų su balso stygomis. Mes užsirašėme pas LOR, paskui pas logopedą. Galiausiai gydytojai nustatė, kad… tiesiog toks jo tembras. Jį būtų galima gydyti, gerinti, tačiau sūnus atsisakė. Pasak jo, kam tai daryti, jei taip buvo visada. Ir tai pagaliau buvo proto balsas, kurį buvau praradusi!“

Psi karta

Daugeliui tėvų atrodo, kad konsultacija su specialistu gali išspręsti visas problemas. Tačiau tikroji psichologų užduotis – ne duoti stebuklingą receptą ar išmokyti gyventi teisingai. Psichologas tegali informuoti tėvus apie bendravimo būdus ir mechanizmus bei padėti surasti jiems tinkamą kelią bendrauti su vaiku. Kitaip tariant, nereikėtų eiti pas psichologą vien dėl to, jei svarstote, kurį būrelį vaikui geriau lankyti – dziudo ar karatė.

Dar vienas principas, kurį esame linkę užmiršti, kad auklėjimas – tai, visų pirma, tėvų sritis. Net jei būsite perskaitę visas įmanomas knygas apie vaikų auklėjimą ir garsiai sau bei kitiems tvirtinsite, kad nekartosite savo tėvų auklėjimo klaidų, tai nereiškia, jog, ištikus krizei, nesupanikuosite. Patarimai knygose ir liks tik teoriniai patarimai, jei nestebėsite aplinkos, savo vaikų, kitų tėvų ir jų auklėjimo ir nebandysite mokytis sujungti teorines žinias su jūsų stebėjimais, pojūčiais ir intuicija.

„Mes matome, kokie sunerimę būna tėvai, kurie pas mus ateina pirmą kartą, – sako vieno socialinio centro psichologė. – Jiems nerimą kelia klausimai, kiek geri jie yra, kaip juos vertina kiti, ar labai jie ir jų vaikai nutolę nuo idealo…

Stengiamės padėti tėvams suprasti, kad vaikui nėra nieko geriau nei jo tėvai. Ir kad blogiausia vaikui – tėvų nepasitikėjimas ir nerimas. Siekiame, jog kiekvienas įsitikintų, kad vaikai (ir visi žmonės apskritai) yra skirtingi, kad apibendrinimai realybėje dažnai neveikia, kad tėvai negali sau kelti užduoties užauginti idealų vaiką idealiam gyvenimui – vaiką reikia ruošti realybei su visais jos sudėtingumais, pavojais ir išbandymais.

Taip pat matome, jog dirbame ne veltui: čia ateinantys tėvai ir vaikai mokosi priimti save ir kitus tokius, kokie yra, džiaugtis tuo, kas vyksta, ir visomis prasmėmis bręsti.“

Priimti savo autoritetą

Abejonės tėvus apima ir tada, kai jiems tenka parodyti griežtumą, autoritetą, nustatyti ribas. Ribodami vaiką, jie sielojasi, kad kartu siaurina jo interesus, tai sukelia kaltės jausmą. Be to, nesąmoningai pradedama galvoti, kad šitai gali sunaikinti vaikų meilę tėvams.

Visgi autoritetas yra raktinis visame auklėjime. Nustatydami ribas, įvesdami protingas taisykles ir jas apibrėždami, mes mokome vaiką tramdyti savo impulsus – tai yra būtinas brendimo etapas.

Atsakomybės už vaiką jausmas mažina patiriamą kaltės jausmą. Juk šiuo atveju mes prisiimame atsakomybę už savo poelgių pasekmes. Tėvai privalo suvokti savo, kaip suaugusiųjų, padėtį ir mokėti priimti svarbiausius sprendimus, nesikreipdami į vaiką, kaip į kokį arbitrą, dėl kiekvieno savo žingsnio. Tai ir turėtų būti sveikiausia priežastis teisingam tėvų autoritetui.

Beje, su autoriteto problema susiduria ne tik tėvai bei seneliai, bet vis dažniau ji pastebima ir mokykloje – tarp mokytojų ir mokinių: jau paruošiamojoje klasėje bus mažiausiai 3–4 vaikai, kurie neklauso. Priežasčių – daug, ir jos gilios bei sudėtingos. Tačiau psichologai sako pastebintys, kad daugelyje šeimų, kurios susiduria su nepaklusnumo problema, pernelyg daug ir beveik išimtinai naudojami žodiniai signalai. Šių šeimų suaugusieji tiesiogiai priėmė žodžius, jog „su vaiku reikia kalbėtis“. Valandų valandas jie aiškina savo trejų metų vaikui, kodėl reikia valytis dantis, užuot nubrėžę ribas, kada elgtis reikia taip ir ne kitaip. Jie veda vaiką pas įvairiausius specialistus ir tada tvirtina – girdėjai, gydytojas taip sako, valyk dantis.

Misija įmanoma

Dabartinė tėvų, auginančių paauglius, karta gali laikyti save savotiškais pradininkais, mat taisyklės, kaip buvo auginami jie patys ir kaip jie augina savo vaikus, yra stipriai pasikeitusios. Kaip sakoma, dabar mes turime pasirinkimą. Naudodamiesi socialine informacija, galime išvengti daugybės klaidų. Svarbiausia – nesekti visais patarimais tiesiogiai, tačiau protingai pritaikyti juos savo situacijoje.

Vienas populiarus psichologinis tinklaraštis atliko apklausą, klausdamas skaitytojų apie jų tėvystės įgūdžius. Apklausa parodė, jog 46 proc. tėvų mano, kad savo funkcijas atlieka „greičiausiai gerai“. O į klausimą, „Kas jums šiame kelyje padeda?“, 25 proc. atsakė: „Papildoma informacija“. 26 proc. prisipažino, kad visais atvejais tvarkosi patys, 5 proc. pareiškė, kad kliaunasi išskirtinai savo intuicija.

Ar tai reiškia, kad misija būti gerais tėvais – įmanoma? Atsakymas teigiamas, bet privalomos kelios sąlygos:

• nelaikyti savęs visagaliais;
• nesiekti būti idealiais ir nesistengti užauginti idealaus vaiko;
• suvokti, kad apribojimai formuoja asmenybę;
• nustatyti protingus draudimus, nejaučiant dėl to jokios kaltės, ir apsispręsti dėl savo žinių, vertybių ir jausmų.

Mylėti vaikus be fanatizmo

Tai daryti kviečia šiuolaikinis psichoanalitikas Kartinas Matlenas. „Meilė – tai toli gražu ne viskas, ką galime duoti savo vaikams. Dar daugiau, su šiuo jausmu reikia būti atsargiems: juo galima „dusinti“, žeisti, varginti ir net… nužudyti. Nusikaltimas iš beprotiškos meilės – vienintelis, kuris nusipelno teisėjų indulgencijos. „Aš jį taip mylėjau, kad nesugebėjau išgyventi, kai jis ėmė tolti.“

Bet juk mylėti – tai nereiškia valdyti ar daryti spaudimą. Mylėti – tai būti pasiruošusiam apsieiti ir be vaiko, vieną dieną jį paleisti – ir nuo biblinių laikų mums žinoma, kad tai nėra paprasta. Mylėti vaikus tam, kad jie priklausytų tik mums, neprisileidžiant minties, kad kažkas kitas be mūsų gali padaryti juos laimingus, – tai niekada nesibaigia geruoju. Jei tėvų jausmuose nėra nesavanaudiškumo, jie neleis savo vaikui užaugti save gerbiančiu ir aukštą savivertę turinčiu žmogumi.

Žodžiuose „Aš taip tave myliu“ neturi slypėti prasmė „Tu man tiek skolingas“. Augantiems, bręstantiems vaikams reikalingi kiti žodžiai: „Aš taip tave myliu, kad esu pasirengęs tave paleisti, myliu tave dėl to, koks tu esi, o ne dėl to, kad man kažką privalai.“ Tik taip galima užauginti žmogų. Tik taip išvengsime stabų.“

Tėvai, būkite tokie, kokie esate, gyvenkite remdamiesi vertybėmis, kurios jums brangios, o jeigu jūsų veiksmai, jūsų auklėjimo sistema atveda iki krizės ir sukelia skausmą, nepamirškite, kad visada galima ją keisti, koreguoti. Svarbiausia, ką galime perduoti savo vaikams, – tai gebėjimą įveikti išbandymus ir sunkumus. Šiandien turime kelti sau vieną labai svarbų klausimą: kaip ilgai reikia saugoti savo vaiką, kad jam nepakenktume? Kiekvienas tėvas ir mama į šį klausimą turi atsakyti giliai tai apmąstęs ir pasitikėdamas savimi.