Nesavas ir nesvetimas lietuviškas nacionalizmas iš Mickiewicziaus perspektyvos

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ (2022 Nr. 3)

Viktorija Šeina, „Savas svetimas dainius: Adamas Mickiewiczius lietuvių literatūros kanone (1883–1940)“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021, 304 p. Dailininkas Rokas Gelažius.

Kaip ir ankstesni mokslininkės tyrimai apie Kauną, Maironį ar Kristijoną Donelaitį, čia kalbama apie prieškario ir tarpukario laikotarpio atminties vietas, išryškinant esminius asmenybės vertinimo nesutarimus ir tų nesutarimų prielaidas. Nusitaikymas į lietuvius, o ne Adamą, pabrėžiamas jau įvadinėje dalyje: „norima išsklaidyti vis dar gają nuomonę apie tariamai homogenišką tautinę ir kultūrinę tarpukario Lietuvos visuomenės savivoką“ (p. 8). Tyrimo problema – tai „mes“ (arba „jie“), lietuviško nacionalizmo dalyviai-kūrėjai, pasinaudoję Mickiewicziaus asmenybe, konstruodami lietuvybės ribas ir turinius, dėl tų turinių pešęsi. Nuo pirmųjų puslapių galima pastebėti, kad tiek savas, tiek ir svetimas Mickiewiczius iš esmės aptariamu laikotarpiu lietuvių buvo deformuotas, falsifikuotas, iškreiptas pradedant nuo vardo rašymo, baigiant tekstų vertimais, jų pristatymu ir interpretacijomis.

Visą ilgą 1883–1940 m. laikotarpį monografijoje galima perskaityti kaip kelią atsisakant Mickiewicziaus, paliekant jį lenkams. Spaudos draudimo laikais susiformavusi vadinamoji etnolingvistinio nacionalinės literatūros kanono samprata, aktyviai ginta radikalesnių aušrininkų (Jono Šliūpo) ir krikščionių demokratų srovės atstovų (Maironis, Adomas Jakštas), skelbė, kad tik lietuvių kalba parašytas kūrinys gali būti įtrauktas į lietuvių literatūrą, – taip poetas be jokių skrupulų atmestas kaip netinkamas, svetimas.

Būtent šis požiūris ilgainiui įsitvirtino ir tarpukario visuomenėje, ypač valdant Antanui Smetonai. Didžioji knygos dalis todėl ir skirta alternatyvioms pozicijoms, bandžiusioms įvairiais būdais aktualizuoti Mickiewiczių ir jo kūrybą. Pradedant menką įtaką Lietuvoje turėjusiais JAV lietuviais Antanu Miluku ar Jonu Žiliumi, baigiant nei lietuvių, nei lenkų visuomenėje nepritapusiu Juozapu Albinu Herbačiausku, utopiniu Stasio Šalkauskio Lietuvos kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės projektu ar poeto vertėjais.

Ryškiausio knygos herojaus – Mykolo Biržiškos – XX a. bandymai paversti Mickiewiczių lietuviškos literatūros apogėjumi ir pagrindu atskleisti kaip tragedija. Pirminis dvikalbės nacionalinės lietuvių literatūros modelis, siūlęs integruoti ir lenkišką LDK literatūrą, tarpukariu neprigijo dėl politinių Lietuvos konfliktų su Lenkija ir Biržiškos ideologinių slinkčių. Dėl to bajoriškos kilmės socialdemokratas Mykolas Biržiška pats tapo politinės cenzūros arbitru. Jis pradėjo iškraipyti Mickiewicziaus kūrybą, dirbtinai iš poeto konstruoti etninį nacionalistą, bet net ir tai jam nesisekė – poetas ketvirtame dešimtmetyje švietimo sistemos buvo atmestas kaip nereikalingas. Toks XX a. pirmos pusės Lietuvos portretas atrodo suprantamas, tačiau labai svetimas, nes dabartinėje visuomenėje Mickiewiczius nekelia didelių diskusijų, neužima centrinės vietos mokyklų programose, jo kūrybos vertimai į lietuvių kalbą mažiau cenzūruoti ir adaptuoti, o įamžinimo ženklų gausu Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose.

Kaip matyti iš turinio santraukos ir pavadinimo, pagrindinė autorės pasirinkta teorinė prieiga yra literatūros kanonai. Čia tyrimą dera pagirti – įvadas ir teorinė dalis sujungti labai grakščiai, iš karto matyti, kad autorė yra kanonų teorijos specialistė, ne kartą ją analizavusi ir atskirose publikacijose. Svarbu, kad kanonų teorija sujungiama su įtaigiu Johanno Gottfriedo Herderio reikšmės tautiniams sąjūdžiams pristatymu ir tokių nacionalizmo teoretikų kaip Benedictas Andersonas mintimis.

Taip parodoma, kad literatūriniai kanonai yra esminis veiksnys nacionalinių bendruomenių formavimesi, todėl kanonų analizė yra neatskiriama nuo nacionalinės politikos ir gali būti laikoma vienu iš pagrindinių veiksnių, kuriančių kolektyvinę tautinę atmintį. Patys kanonai aprašyti remiantis Renates von Heydebrand literatūrinių kanonų klasifikacija. Išskirti: 1) pavyzdinis kanonas, paprastai platesnis už nacionalinį, apimantis viso pasaulio literatūrą, šiame tyrime, gaila, veik nenagrinėjamas; 2) reprezentacinis kanonas, atspindintis konkrečių nacionalinių ar politinių vienetų literatūros supratimą, būtent tai yra tyrimo pagrindas; 3) taikomasis kanonas – smulkesnis už reprezentacinį, parodantis kurios nors institucijos, organizacijos ar srities sureikšminamų tekstų korpusą, pavyzdžiui: gatvėvardžių kanonas; šis kanonas tyrime traktuojamas kaip antrinis, tik papildantis reprezentacinio kanono liniją.

Tiesa, perskaičius visą knygą, galima suabejoti, ar tikrai Mickiewicziaus recepcija yra geriausias išeities taškas atskleisti literatūrinių kanonų raidą. Štai teigiama: „kanono formavimas paremtas skirtingų autorių ir tekstų visuma, o ne atskirais tekstais ir autoriais“ (p. 38). Tačiau monografijoje apie kitus lietuviškojo kanono autorius ir jų tekstus sužinome labai nedaug, kaip konkurentai retkarčiais iškyla Maironis, Kristijonas Donelaitis, o dalies kitų lenkakalbių ar skeptiškiau į lietuvišką nacionalizmą žiūrėjusių rašytojų vieta kanone taip ir lieka neaiški.

Kadangi autorės įžvelgiama literatūrinio kanono esmė yra iš nacionalizmo kylantis politinis kultūros skirstymo į savą ir svetimą principas, natūraliai kyla klausimas, kuo kanonų teorija yra pranašesnė už, tarkime, Lietuvoje plačiai naudojamus atminties vietų tyrimus. Abiejų prieigų šaltiniai (perio­dika, literatūra, švietimo programos), tyrimo objektas (lietuvių inteligentijos istorinių asmenybių vertinimas, jų įamžinimas, lietuvių ir lenkų konflikto įtaka istorijos supratimui) keliamos problemos (pilietinio ir kultūrinio nacionalizmų perskyra, kova tarp kairės ir dešinės atminimo kultūrų) ir net akivaizdžiai matomos tyrėjo vertybės (pilietinis nacionalizmas geriau už kultūrinį) iš esmės persidengia. Tuo tarpu kanono analizei svarbios kanonizuotų autorių, tekstų, gatvėvardžių, viešosiose erdvėse įamžintų rašytojų visumos šiame tyrime nėra esminės. Pati kanono sąvoka nuolat laviruoja tarp paskiro asmens įsitikinimų ir valstybėje visuotinai priimtų vertinimo normų.

Šiek tiek neaiškumų kelia ir autorės išryškinta dvikalbė nacionalinės literatūros samprata, knygoje pateikiama kaip tvirtas etnolingvistinio kanono konkurentas. Vienintelis Biržiška šią idėją argumentavo konceptualiau. Lietuviška literatūra lenkų kalba leista tik iki prasidedant tautiniam sąjūdžiui, grįstam lietuvių kalba, tad teritorinis, pilietinis kriterijus galiojo iki XIX a. vidurio, vėliau jį pakeitė etnokultūrinis. Šia prasme pats kanonas dvikalbiu vadintinas tik iš dalies, nes vienu metu kanonizuojama viena kalba, o argumentacija tokiam dalinimui menka. Galima klausti, ar tikrai toks modelis yra alternatyva etnonacionalizmui, kuris pats savo esme yra eklektiškas, patį save apgaudinėjantis kompromisas, pagal kurį nuo pat pradžių esame pasmerkti Mickiewicziaus kūryboje matyti iškreiptą lietuvybės atspindį.

Tyrimą dera pagirti dėl dėmesio kontekstams. Čia skaitytojas gali susipažinti su literatūros kanonų tyrimų istorija, svarbesnių knygos veikėjų biografijomis, Mickiewicziaus vertimų ir įamžinimų Vilniuje ir Lietuvoje istorija, išvadose parodoma ir poeto recepcija soviet­mečiu. Vienas svarbiausių ir vis dar menkai Lietuvoje aptartų kontekstų yra poeto interpretacijos Lenkijos literatūros tyrėjų ir visuomenės gretose. Knygoje ši tema paliečiama tiek, kiek tos interpretacijos buvo naudojamos Lietuvos visuomenėje, bet net ir iš tokių fragmentų galima susidaryti gana prieštaringą vaizdą apie lenkų santykį su Mickiewicziumi.

Antai literatūros kritikų Tadeuszo Boy-Żeleńskio ir Jano Nepomuceno Millerio pastangos naujai permąstyti poeto reikšmę XX a., atsisakant romantizmo ir mesianizmo idėjų, knygoje matomos kaip neabejotino lenkų modernumo ir pranašumo prieš tiesmukas, faktus iškraipančias lietuvių interpretacijas pavyzdys. Tačiau kalbai pakrypus apie poeto įamžinimo būdus Vilniuje ir naujus, lenkų cenzūros paveiktus poemų leidimus tampa aišku, kad platesnė Lenkijos visuomenės dalis Mickiewiczių, kaip ir lietuviai, savinosi naikindami ryšių su kitomis tautinėmis grupėmis pėdsakus. Šia prasme viena iš didaktinių knygos pamokų yra ta, kad karingas vienam etnosui atstovaujantis nacionalizmas nėra tinkama terpė bandant suprasti ir priimti ATR kultūroje susiformavusį rašytoją.

Ši vidutinės apimties (304 p.) monografija su dideliu kiekiu (40) iliustracijų, išsamiu naudotos literatūros sąrašu ir asmenvardžių rodykle, sudaryta iš teorinės dalies bei dviejų dėstymo skyrių ir parašyta sklandžia, lengvai suprantama kalba, yra šiuo metu sėkmingiausias bandymas analizuoti lietuvių visuomenės santykį su Adamu Mickiewicziumi iki 1940 m. Knyga papildo tokių lietuvių skaitytojui pažįstamų istorikų kaip Krzysz­tofo Buchowskio, Dangiro Mačiulio, Dariaus Staliūno, Bernaro Ivanovo atminties studijų tyrimus, ypač pagilina tarpukarinio lietuvių ir lenkų konflikto supratimą bendros kultūros adaptavimo požiūriu. Nors knygoje literatūros kanonas redukuojamas iki kalbinio ir tautinio aspektų, o jos paskutinis sakinys skelbia ne visiškai akademinį imperatyvą būtinai „įtvirtinti Mickiewiczių lietuvių literatūros kanone jo nenusavinant“ (p. 259), knyga taikliai kritikuoja tarpukario Lietuvos literatūros cenzūrą, parodo bandymų autorių paversti „savu“ kainą.