(ne)savo mergaitės (ne)savo Ukrainoje (ne)šviesų rytojų

Prisipažinsiu – tai erzina. Tikiu, ne mane vieną. Erzina tiek, kad norisi aštrokai užklausti komentuojančiojo – o ką ir kaip pats remiate? Tik prasmės, žinoma, tai neturi jokios – nes šis, tikėtina, nekvėptelėdamas išpoškintų tiradą, kaip ilgą laiką nuosekliai remia savuosius. Taip, būtent savuosius – nors galbūt ir nenuskambėtų konkrečiai toks įvardijimas. Bet esmė ta – savuosius. Tai, ką žmogus suvokia kaip savus, saviškius, sau artimus. Vertus užuojautos. Pikto komentaro, skirto nesuvokiantiems jų savaisiais. Gal net pinigų. Gal net nemažai.

Jeigu šie kartkartėmis prasiveržiantys pasipiktinimai kitų žmonių savarankišku sprendimu skirti kažkam, ko pats nesuvoki kaip savojo, paramą būtų problema – ji būtų neišsprendžiama. Nes čia kaip diskutuoti dėl skonio. Arūnui patinka mėlynės, o Vilmai – šilauogės. Viskas, skyrybos. Bet šie susierzinimo vulkanai išsiveržia vakuume – ir jie nėra problema: sprendimą skirti paramą kiekvienas priima pats, lėšas perveda pats, nepažįstamų komentatorių kolegijos leidimo tam, laimė, nereikia (kol kas).

Nepaisant to, šlykštoki vieši užsipuolimai išlieka – va ima ir užgriūna kokią nors paramos organizaciją krūvelė pagiežingų rėksnių, kurie ima porinti, jog be reikalo renkami pinigai kažkam. Pavyzdžiui, Ukrainai. Nes daug geriau, daug atsakingiau ir visaip kaip labai teisinga būtų skirti tuos pinigus kokiai nors konkrečiai su sunkiai įveikiama liga kovojančiai mergaitei. „Jums ką, negaila sergančių vaikų?“ – ima tuštintis kolektyvinėn sielon tų, kuriems gaila sergančių vaikų, bet labiau už juos gaila vaikų, kuriuos prievartauja ir ištaško raketomis.

Ir atsiduri žmogus keistoje susimąstymo vilkduobėje: atrodo, nieko blogo nepadarei – tik pervedei kelias dešimtis eurų už savo išlikimą kovojančiai šauniai valstybei, bet pikti balsai verčia jaustis it kaltą – o kodėl nepervedžiau kelių dešimčių eurų sergančiai mažai mergaitei? „O jei tai būtų tavo dukra?“ – įpila benzino į liepsną tie anie. Ir pradedi abejoti – juk žmogus – kaip pats elgčiausi, jei brangia liga sirgtų savas žmogus? Labai savas. Abejonės tos, kaip suprantame, į jokį gėrį neveda – tik į saviėdą.

Manau, kad tai tiesiog neetiška – priekaištauti kitam dėl paties nuomone netinkamai pasirinkto paramos gavėjo. Aukojimas, manau, yra glaudžiai susijęs su mūsų tikėjimu. Mes skiriame savo darbu sukauptus gėrius tam subjektui, kuris mūsų kiekvieno individualiu ir nekritikuotinu požiūriu yra labiausiai vertas tos paramos. Mes remiame, nes mes tikime – tikime, kad mūsų paaukoti pinigai kažką pakeis į gerąją pusę. Kolektyviai nupirktas radaras apsaugos kokį nors Ukrainos miestelį nuo mirtį nešančių raketų griūties. Brangūs medikamentai ar operacijos išgelbės mirštantį vaiką. Sriubos lėkštė sušildys vienišą senuką. Benamis kačiukas užmigs saugioje prieglaudoje.

Suprantama, jog kiekvienas tikėjimas gali būti palydėtas netikėjimo. Kartais net ciniško. Kad korumpuoti Ukrainos kariškiai radarą parduos kokiems Somalio piratams. Kad brangūs medikamentai tepapildys farmacijos korporacijų iždus, o mergaitė mirs. Kad senukas investuos ne į sriubą, o į butelką su cigarionzais, o tai baigsis, žinoma, fatališku gaisru. Kad benamis kačiukas virs čebureku „Miau miau“ ir tokia forma bus parduodamas paaugliams stoties apylinkėse. Daug netikėjimo argumentų galime sugalvoti – ir visa tam, kad būtų išjuokti tie, kurie, mūsų manymu, meldžiasi tuščiaviduriams stabams.

Mes visi tikintys. Visi turime savo dievus. Kai kurie mūsų to net nežino. Kai kurie mūsų viešai skelbia netikintys. Tai – netiesa. Mes visi tikime. Tik ne visi mes pažįstame savo Dievą. Nereikia jo ieškoti tik šventųjų paveiksluose, altoriuose, kryžiuose, Biblijoje. Ir kitose religijose nereikia – galbūt ten savo Dievo nerasite. Nes jis dažniausiai slepiasi visai kitur. Nes jis – naiviame Jūsų tikėjime šviesiu rytojumi: mokslo pažanga, taika ir gerove visame pasaulyje. Arba bent Jums ir Jūsų artimiesiems. Ir nors galbūt garsiai save įvardijate netikinčiais, o į bet kokią religiją žvelgiate it į beprasmišką tamsiųjų laikų reliktą, tačiau šviesiu rytojumi viena ar kita forma (taip pat skirtingomis apimtimis) tikite. Ir šviesus rytojus yra Jūsų garbinamas Dievas.

Aukos, kiekvieną dieną atiduodamos šiam viešpačiui, pačios įvairiausios. Norime gyventi gausoje – aukojame savo laiką mokslams, darbui, tobulėjimui. Norime šviesiu rytojumi džiaugtis kuo ilgiau – laikomės sveikos gyvensenos patarimų, gydomės susirgę. Norime savo Dievu pasidalinti su kitais – kuriame šeimas, gimdome ir auginame vaikus. Aukojame, remiame, globojame – tai irgi būdas dalintis juo.

Mūsų tikėjimą, žinoma, galima išjuokti. Mūsų tikėjimui irgi yra netikėjimas. Koks jis – manau, įsivaizduojate patys. Ir žmogaus pajuokos čia kartais nė nereikia – pažiūrėkite į tai, kas pastarosiomis dienomis nutiko Turkijoje ir Sirijoje. Laikais, kai išmaniuoju telefonu – dažno mūsų šiuolaikine maldaknyge – galima sėkmingai diriguoti savo kasdienio gyvenimo orkestrui. Taigi, tais pačiais laikais nesugebėta numatyti keliasdešimt tūkstančių gyvybių nusinešusios milžiniškos katastrofos. Šviesų rytojų ten truputį užlagino. Nesuveikė algoritmas. Būna.

Sąžinės laisvė. Tai, ką suvokiame kaip galimybę pasirinkti ir išpažinti savąją religiją. Tai, kas netgi teisės požiūriu yra neliečiama – saugoma įstatymo. Aukojimas – aukojimas visiškai bet kam: Ukrainai, mergaitėms, senoliams, kačiukams, bet kam – manau, yra puikus sąžinės laisvės pavyzdys. Materiali mūsų tikėjimo išraiška. Tikėjimas, kad galime pasidalinti geresne ateitimi su kitais. Tais, kuriuos suvokiame savaisiais – vertais užuojautos. Tais, kurių šviesų rytojų norime kurti ir saugoti. Ir visai nesvarbu, kad šiam tikėjimui egzistuoja netikėjimas ir netikėjimai – jie egzistuoja viskam, o ypač gėriui ir sveikam protui.

Šiuo atveju norisi palinkėti sau ir mums visiems dviejų dalykų – tvirto stuburo ir nuoseklumo. Tvirto stuburo nesiteisinti niekam dėl savo tikėjimo. Nesivartyti iš vištvanagio pasakojant apie tai, kad aukojate Ukrainai (ir neaukojate kažkam kitam), nes tikite, jog tai ateities perspektyvoje atneš didesnį bendrąjį gėrį. Tiesiog trumpai ir aiškiai atsakyti – ne tamstos reikalas. Aukoju, nes tikiu. Tai yra mano tikėjimas. Ir man jis – šventas. Ir nesvarbu jo forma, adresatas ir netgi rezultatas. Svarbu, kad jis nuoširdus ir mano.

Ir nuoseklumo – tikėti ir remti iki galo. Tiek, kiek reikės. Žinote tą pasakojimą, kad geriau jau jokios lesyklėlės paukščiams žiemą nei ta, kur porąsyk bus gausa, o visais kitais sykiais – nieko? Tas pats ir su tikėjimu bei rėmimu: vieną dieną Ukrainoje nutils pabūklai, ir sugriautos valstybės gyventojams reikės nuoseklios (ir, ko gero, ne mažesnės) paramos atstatyti savo šalį, atkurti savo šviesų rytojų. Tas pats pasakytina ir apie kitus tikėjimus: nuo mirties išsigelbėjusiai mergaitei, tikėtina, ateityje reikės kitų medicininių procedūrų, reabilitacijos – tai irgi kainuos didelius pinigus, tam irgi reikės nuoseklios paramos, ilgo ir ištikimo tikėjimo. Ir vienišam senukui beigi benamiam kačiukui reikės nuoseklumo.

Kaip ir visiems kitiems švento ir nekritikuotino mūsų tikėjimo šviesiu rytojumi objektams.